Pats tu geriausias 2009-ųjų albumas!

Geriausi - ne geriausi, bet 2009 metais, kurie beveik baigėsi, šiuos albumus mes klausėme smagiausiai, daugiausiai ir, matyt, klausysime 2010. Taigi, 10 pačių tokiausių abėcėlės tvarka:

Animal Collective - Merriweather Post Pavillion (Domino Records)

Blank Dogs - Under and Under (In The Red Records)

Blank Dogs- L Machine

Blues Control - Local Flavour (Siltbreeze)

Blues Control- Tangier

Ducktails - Landscapes (Olde English Spelling Bee)

Eat Skull - Wild and Inside (Siltbreeze)

Eat Skull- Heaven's Stranger

Neon Indian - Psychic Chasms (Lefse)

Neon Indian- Psychic Chasms

The Pains of Being Pure at Heart - The Pains of Being Pure at Heart (Slumberland Records)

The Pains of Being Pure at Heart- Teenager in Love

Thee Oh Sees - Help (In The Red Records)

Thee Oh Sees- Meat Step Lively

Vivian Girls - Everything Goes Wrong (In The Red Records)

Vivian Girls- Tension

Woods - Songs of Shame (Woodsist)

Woods- Rain On

Geneva Jacuzzi - Lamaze

Kad jau mane kaltina dėl išplaukusių įžangų recenzijoms, šįkart pradėsime enciklopediniu stiliumi. Geneva Jacuzzi (tikroji pavardė Geneva Garvin) – tai dainų autorė, dailininkė ir daininikė iš Los Andželo miesto, kuris yra JAV Kalifornijos valstijoje. Netrukus viniline plokštele įrašų kompanija Vinyl International išleis jos debiutinį albumą Lamaze.

O dabar – kaip visa tai girdisi. Jeigu sukryžmintume Foje laikų mamontovą su Laurie Anderson...

Genevos kuriamoje muzikoje randame daug žavingų post-post-modernistinių sąskambių. 80’s new wave’as albume Lamaze, žinoma, valdo. Tačiau čia jis dar be MTV patoso ir galvoje įstringančių šliagerių. Tai panašiau į ilgą repeticiją mokyklos aktų salėje, kur negali suprasti – ar tai jau kita grupės daina, ar tos pačios pretenzinga „koncertinė“ versija.

Smagiai interpetuoti šią muzikinę pakraipą pernai bandė ir bruklinietės Telepathe, tačiau joms pritrūko įžūlumo arba pakišo koją šiuolaikinė indie melodika. Visų galų meistras Ariel Pink taip pat padėjo 80’s į savo trofėjų lentynėlę – kaip ir daugelį kitų laikmečių ir stilių.

O Geneva iš klonuoto lo-fi skambesio daro Didįjį meną. Lamaze kūriniuose (dainomis nesinori vadinti) pagrindinis vaidmuo tenka pasenusiems sintezatorių „prijomams“, kurie istoriniu laiku atliko tik išjudinamąją funkciją diskotekose.

Nepakartojamas magnetofoninis koliažas Runaway DNA, sulipdytas iš robotukų breiko, merginų airobikos treniruočių fono ir verksmingo naujųjų romantikų sintezatoriaus. Kūrinio tekstas piešia beprasmiškai spalvotus reiškinius. Vienintelis pasistiebimas iki tradiciškesnio „gabalo“ yra Clothes on the bed. Tai antro depešų albumo instrumentalas plius pavadinimą kartojanti atlikėja (taip ji bando išgryninti šveicarišką akcentą).

Kaip meno kūrinys Lamaze kelia tik teigiamas emocijas, bet ar prigis kaip stilingas fonas, nežinia. Galbūt.

8 iš 10

Geneva Jacuzzi- Clothes On The Bed

Dinozauro kiaušinis Nr.6: The Jesus and Mary Chain

Žvelgiant iš dabarties perspektyvos devinto dešimtmečio Didžiosios Britanijos grupės gali pasirodyti iš vieno molio. Tačiau kaip sakė Mančesterio roko krikštatėvis Tony Wilson apie pop grupės Duran Duran eilinį sugrįžimą – maniau, kad per tą laiką kas nors juos sušaudė. Ir iš tikrųjų pagrindinis synth pop ir new wave instrumentas buvo sintezatorius. Šiek tiek saldokas daiktas, bet puikiai tinkamas judinti klubus pagal I just can‘t get enough... Naujoji banga buvo tik į naudą griežtai gitariniams broliams Reid‘ams iš Škotijos, kurie nuo 1980 metų žūtbūt stengėsi prasibrauti į muzikos verslą bombarduodami įrašų kompanijas savo demo juostomis ir bandydami susiorganizuoti nors kokį užlipimą ant scenos.

Nors vaikinų autoritetais buvo Sex Pistols ir The Stooges, pirmasis skambesys gavosi pernelyg panašus į Ramones. Čia Williamo Reid‘o gitara įgijo pedalą ir rezultatas labai greitai įėjo į roko muzikos istoriją. Broliai suprato, kad skamba iki išprotėjimo panašiai į savo tikrąsias šaknis – The Velvet Underground. Kaip tikri pop menininkai nusidžiovę pavadinimą nuo avižinių dribsnių pakuotės, jie patraukė šokiruoti publikos. Koncertai nugaromis į žiūrovus, boikotuojama daina Jesus fuck, amfetaminai ir LSD.

Singlo Upside down populiarumas pavirto į kontraktą su kompanija Blanco Y Negro Records ir pasodino skandalistus įrašų studijoje sukurti pirmąjį savo albumą Psychocandy. Ši muzika niūri kaip Joy Division (In a hole) ir pakili kaip tyčia sentimentalios Lou Reed‘o baladės (Just like honey, Cut dead). Atskiras skyrius roko biblijose – gitaros skambesys. Pirmą kartą tai ne vien autoriaus sukurtas rifas, o ir nesuvaldomos triukšmo bangos, kurios nėra nei roko, nei bliuzo kanonų vergės. Jos gyvena savarankiškai, kaip vartojamų vaistų šalutinis poveikis. Albumo singlas Never understand tai puikiai iliustruoja. Naivus The Beach Boys stiliaus patrepsėjimas su berniukišku Jim Reid vokalu skerdžiamas sužvėrėjusios elektros – dainos pabaigoje pasigirsta ir kankinio riksmas.

Žanras neleidžia žvelgti į priekį ir net paminėti, kad The Jesus And Mary Chain prieš du metus sugrįžo iš nebūties ir šiuo metu džiugina Europą koncertais. Taigi pasakysime tik tiek, kad albumo Psychocandy daina, kuri galėtų būti visos grupės kūrybos simboliu – tai My little underground.

Animal Collective - Fall Be Kind EP

Animal Collective, turėdami visažinį pitchforką užnugaryje, tapo tikra supergrupe nepriklausomos muzikos pasaulyje. Bet kokia naujiena iš kolektyvo stovyklos sukelia sujudimą, nesvarbu ar tai būtų Panda Bear užuomina apie naują įrašą, ar atskleistas to įrašo pavadinimas, ar viršelis. Na, o kai galiausiai naujas įrašas pasirodo, kalbos apie jį netyla kurį laiką. Ne išimtis ir naujasis EP Fall Be Kind.

Animal Collective žadėjo tamsesnį ir niūresnį įrašą, įrašą rudeniui. Ir iš tiesų grupės standartais naujajame EP nuotaika tamsesnė, gal labiau paslaptinga, nei tamsi, tarsi kokia pasaka. Nors pradžia Graze kažko labai niūraus nežada - lėtas ambientas, keli pianino klavišai ir Panda Bear vokalas apie rytą ir pabudimą. Ties dainos viduriu viskas staiga keičiasi, pasirodo tikras folkloro kolektyvas, nerūpestingas ir linksmas, kone su lietuvių liaudies šokių motyvais.

What would I want? Sky Animal Collective dar kartą įrodo, kad kažkokių žanro ribų ar siaurų įkvėpimo šaltinių jie neturi. Po kelių minučių improvizacijos pasigirsta gospelo ir ritmenbliuzo motyvai. Nauja ir kiek netikėta, tačiau vis tiek išlaikomas autentiškas Animal Collective skambesys. Be to už viso to kažkur dar ir paslėptas pirmas legalus Grateful Dead semplas.

Bleeding pasitinka paslaptinga atmosfera. Dar ambiento su aidinčiu vaiduoklišku vokalu. Tai tarsi įžanga į sekančią On the highway, kuri kaip keistas psichodelinis sapnas su išplaukusiomis greitkelio šviesomis.

Galiausiai septynių minučių finalas I think I can, pasitinkantis synth garsais ir peraugantis į epiško skambesio ir griežto ritmo dainą, kuri pabaigoje netikėtai prašviesėja ir pasibaigia Panda Bear ir Avey Tare sutartine I think I can/ I think I can/ I think I can.

Apskritai, klausant EP apima jausmas, kad jis turi kažkokį siužetą, todėl geriau jį klausyti visą iš karto, vienu ypu.

Animal Collective yra savotiškas fenomenas (į kurį galima pažiūrėti ir ironiškai), grupė kuri, jau beveik dešimt metų stabiliai leidžia po vieną LP ir EP kasmet, ir kiekvienąkart pateikia ką nors naujo, nebijo eksperimentuoti, tačiau kartu sugeba išsaugoti savitą stilių. Fall Be Kind EP Animal Collective tarsi ir laikosi Merriweather Post Pavilion krypties, tačiau čia viskas vis tiek nauja ir kitaip.

O ilgai ilsėtis grupė neketina- kitais metais mūsų laukia Panda Bear solo ir Animal Collective filmas.

8 iš 10

Gentle Friendly - Ride Slow

Nepaisant Elvio Preslio, Džimo Morrisono ir daugelio kitų, JAV visada buvo ir liks tik kolonija, o lemiantį toną iki šiol užduoda Britų imperijos centras netoli nulinio dienovidinio. Čia aš taip juokauju, nes kultūrine prasme jau XX a. britai turi rimtų konkurentų.

Netgi septinto dešimtmečio psichodelinis Londonas, palyginus su Andy Warholo ir Fluxus Niujorku, labiau panašus į kaimo gegužinę. Šį kartą britai – grupė iš Londono Gentle Friendly – taria savo žodį šiuo metu tieisog pulsuojančioje lo-fi ir noise pop scenoje. Ir daro tai savaip, nevengdami klasikinių british invasion elementų, už ką juos verta pagirti. Anksčiau nevengę panašumų su kolegomis iš JAV Wavvves ar Blank Dogs, debiutiniame albume Ride slow jie tarsi atiduoda duoklę “nacionalinėms vertybėms” ir suka labiau klausytojų medžioklės keliu.

Į klausytojo ausį krenta įdomus kūrinėlis Vincentt, kuris iš esmės nėra nei punk, nei apskritai minorinis. Tačiau pavyzdingai gyvas ritmas paliekamas vienišas lo-fi aiduose.

Panašu, kad pažintis su “populiariosios” muzikos avangardu britams visada sueina skaniausiai ir nesvarbu koks yra galutinis rezultatas. Nereikia pamiršti, kad JAV vis dar yra daugiausiai šlamšto į radijo ir TV eterį išvemianti kloaka, taigi daugiau tokių inter-kultūrinių grupių kaip Gentle Friendly!

6 iš 10

Thee Oh Sees- Dog Poison

Štai ką aš vadinu produktyvumu. Nespėjome pamiršti vasaros stoner roko himnų iš Help albumo, o jau gauname naują kaliforniečių darbą. Ir ne kokį nors EP, o pilnavertį LP, tiesa ganėtinai trumpą, viskas čia vyksta labai greitai ir vienoje vietoje per ilgai neužsibūnama (10 dainų sutelpa į 24 minutes). Arba Thee Oh Sees liko nemažai idėjų nuo praeito albumo arba tiesiog tos idėjos jiems labai greitai gimsta. Bet kokiu atveju nuo to tik geriau mums, nes geros muzikos per daug nebūna.

Dog Poison albumu Thee Oh Sees ir vėl mums siūlo garažo, sarfo, psikodelikos ir dar kažin ko makalynę, tik į garso kokybę čia žiūrima dar atsainiau. Help irgi nepavadinsi hi-fi įrašu, tačiau ten dainos buvo ar bent jau skambėjo taip, tarsi būtų gerai surepetuotos ir „atgrotos“, tuo tarpu Dog Poison yra savotiška išvirkščia Help pusė. Garažas čia ir skamba taip, kaip įrašytas garaže.

Dogs Poison elektrinę gitarą dažniau keičia akustinė, pasigrsta ir šešiasdešimtųjų folko. Be to galime aptikti ir kitokių įdomių dalykėlių: barškučių, dūdelių, vargonų iš retro siaubo filmų garso takelių, handclap'ų ir pan. Nuobodumu albumo tikrai neapkaltinsi- smagus ir įvairus, be to trumpas, todėl atsibosti tikrai nespėja. Muzika iš tos pačios lentynos kaip Ganglians (Sugar Boat), The Fresh and Onlys ( I Can't Pay You To Disappear), Woods ( The Sun Goes All Around) ar Wavves ( Voice In The Mirror), tad turėtų būti maždaug aišku, ko tikėtis.

8 iš 10

Thee Oh Sees- Sugar Boat

Julian Casablancas - Phrazes For The Young

Gerai, dabar Julian Casablancas yra pop. Bet koks pasikeitimas, žinoma, yra sveikintinas dalykas, tačiau Casablancas ne Bowie. Jo kaip atlikėjo faktūra monotoniška, o dainavimo maniera – visada paniurusi. Yra ir daugiau priežasčių, kodėl sunku klausytis šių pasikeitimų. Pamenu, kai Julian‘o vadovaujami The Strokes amžių sandūroje įsiveržė į roko muzikos sceną ir jų skambesys tapo išskirtinai atpažįstamas – su niekuo nesupainiosi.

Žengti į priekį Julian Casablancas bando solo debiutu Phrazes for the young, bet daugiausia tai tik dirbtinos priemonės – painiojami visokie new wave motyvai (11th dimension), kantri guldomas su breiku (Ludlow st.). Firminė The Strokes ritmika, intensyvumas ir gitarų partijos – vietoje.

Geriausiai pavykusiu Phrazes for the young kūriniu aš laikau 4 chords of the apocalypse – bitliška baladė ir visiškai kitoks Casablancas. Patyręs ir dainuojantis „frazes jaunimui“. Stebėtis visa likusia albumo muzika nėra pagrindo. Tiesą sakant, paskutiniame The Strokes albume First impressions on earth, taip pat būta bandymų groti kitaip ir tai niekam nepatiko – albumą „išvežė“ tradicinio grupės stiliaus dainos.

Nors tokios dainos kaip Glass sukelia neaiškų nostalgijos jausmą ar kažką panašaus, „papimpinti“ Strokes nesiklauso nors tu šauk. Palyginti su kita muzika, aprašoma patstutoks.lt, šis albumas pasieks nepalyginamai didesnę klausytojų auditoriją, todėl nenoriu sudaryti įspūdžio, kad jis blogas. Tai iš tiesų talentinga kūryba ir kokybiškas įrašas.

8 iš 10

Julian Casablancas- Out of the blue

Dalí: God Save The Queen / Under Heavy Manners

Robertas Frippas yra asmenybė, fenomenaliai įkūnijanti laukinio polėkio ir aristokratiško sėslumo sąjungą. Jis sėdi, bet jo gitara keliauja. Jis kairiarankis, bet groja kaip dešiniarankis. 1980-aisiais išleistas albumas dvigubu pavadinimu God save the Queen / Under heavy manners turi ir šizofrenišką viršelį – su salono scena ir išblukusiu autoriumi. Tai britų aristokratijos ekscentrika – provokuoja ir pats protokolas, ir gaivališkas jo nesilaikymas. Spalvotas ir plačiai aprašytas arbatėlės gėrimo ritualas Vs. nespalvotas ir susivėlęs akibrokštas: kas aš? Ar dar ilgai?

Dizzy Jaguars! - Spinning

Svajokliai iš saulėtosios Kalifornijos Dizzy Jaguars! tiesiog skraido padebesiais ir jų galvos tikrai nenuleistos į „šūzus“. Šiek tiek anksčiau, rugsėjį išleistą Spinning turėtų papildyti ir mini-albumas Soft sleep. Ritmo mašina, dvi elektrinės gitaros ir skirtingas lo-fi perturbacijas išgyvenantis vokalas.

Dreambathe beveik atgims My Bloody Valentine – ir būtent tokie kūdikiški, kaip aprašyta Dinozauro kiaušinyje, o Blood surfer – nesumeluota The Jesus and Mary Chain maniera. Žodžiu, viskas apgaubta švelniu, bet nerūpestingu naivumu, būdingu praėjusio dešimtmečio pradžios undergroundiniams garso eksperimentams.

Mane visada žavėjo neišsivysčiusių gotų gebėjimas tarti tokius žodžius kaip „death“, „heartbreak“, „suicide“ su palaiminga nušvitimo intonacija ir panašiai generuojamomis gitaros akordais. Tas pats ir su You always break my heart. O liūdnesnio šiub-šiub-šiub nei Dijni neišgirsite niekur.

Puikiai nuteikia ir prie albumo prikergtas b-saidas Waitin, on a summer day. Gabalas diskotekiškai ir stilingai pamiksuotas, o po to vėl aptalžomas lo-fi trūkumais ir trūkčiojimais. Galėtų tai būti netgi nauja muzikinė pakraipa. Ar jau verta sakyti yra?

7 iš 10

Dizzy Jaguars- Cali Orange

The Raveonettes - In and Out of Control

Viena svarbesnių (bent jau žinomesnių) danų indie grupių grįžta su ketvirtuoju albumu, ir tampa aišku, kad lo-fi skambesio atsisakyti jie neketina, o savo įkvėpėjų užmiršti nenori. Jau pirmieji Bang! akordai iškart kvepia The Jesus and Mary Chain skambesiu.

Vis dėlto šiurkštaus shoegazeinio triukšmo čia stipriai apmažinta, tokių išpuolių, kokių pasitaikydavo (kad ir Aly, Walk With Me praeitame albume) beveik nebėra, nebent Break Up Girls pradžioje, o ir ir visas The Raveonettes grojamas lo-fi, nėra pats autentiškiausias, kuriuo pasižymi neprofesionaliose atlikėjų studijose ir miegamuosiuose įrašyta produkcija.

In and Out of Control tikrai yra labai 'user-friendly', o pirmąjį singlą Last Dance - kad ir tiesiai į bet kurios komercinės radijo stoties eterį. Naujajame albume taip pat beveik nebeliko dažnai prie The Raveonettes vardo minimų 50-ųjų ir 60-ųjų roko vesterniškų motyvų, kurie pasigirsta tiktai Heart of Stone ir Breaking Into Cars, nors retro prieskonis vis dar juntamas. Be to visai malonios ausiai karts nuo karto išlendančios new wave melodijos.

Įdomus yra kontrastas tarp melodingos, dažnai lengvabūdiškos muzikos bei švelnaus moteriško vokalo ir ne pačių šviesiausių dainų tekstų. Akivaizdžiausias to pavyzdys - Boys who rapes (Should all be destroyed).

Šiaip shoegazeininis In and Out of Control pop yra visai žavus, tik ties D.R.U.G.S pradeda darytis nuobodoka. Lengvesnis grupės skambesys galbūt pritrauks daugiau gerbėjų, bet LUST LUST LUST albumo turbūt neperspjaus.

6 iš 10

The Raveonettes- Bang!

Hollows - Hollows

Jei dar nespėjote surengti teminio vakarėlio helou-vyno proga, turime jums pasiūlyti garso takelį. Grupė iš Čikagos Hollows groja Adamsų šeimynėlės melodijas su 60’s ir surf-garaž roko priemaišomis. Tik nemanykite, kad tai pižonų kompanija, po pasiskolintomis idėjomis maskuojanti jų stygių. Kiekviena debiutinio Hollows daina – kompoziciniu ir aranžuotės požiūriu tobulai sukonstruotas kūrinys. Tai šen, tai ten, kaip helou-vyno kaukės šmėsteli roko klasikos skoliniai – tai rolingai, tai dorsai, tai The Who. O Skeleton woman stebėtinai natūraliai griebiamasi tiesiog punk.

Kolektyve lyderiauja merginų trio, o joms talkina du vaikinai, ir kiekvienas iš jų vertas atskiro aprašymo – tiksliau pats įrašas, kad ir atsiduoda naftalinu, suteikia progą išgirsti ir galingą moterišką būgdavimą, ir nieko neužgožiančius vargonus.

Pavyzdingai garso inžinierius pasidarbavo su Shadows in the dark. Keista, kad šiame pasaulyje dar tokie dalykai kažkam rūpi, tačiau kai vargonams paantrina elektrinė gitara – nublanksta bet koks senamadiškumo įspūdis. Kyla mintis, kad įvairiausių stilių ir ritmų išprievartautą šiuolaikinio klausytojo ausį, gali vėl sužavėti labai elementarūs triukai. Kaip dėdė rokenrolas kartą jau padarė.

Pasiausti galima su Scarecrow, o kaip laiko mašina veikia Love will find you ir Watch out sally. O šiaip perklausius 11 Hollows dainų nesinori rašyti apie pačią grupę ir skelbti diagnozės. Albumas geras, viskas prieš akis.

7 iš 10

Hollows- Johnny Appleseed

BEAK - BEAK

Va čia tai albumas! Prisipažinsiu, tai labai retas atvejis, kad nuo pirmos kompozicijos iki paskutinės niekada prieš tai negirdėta grupė sugebėtų išlaikyti klausytojo dėmesį ir nepateiktų jokių nusivylimų. Nežinia kaip įvardinti, ką groja BEAK>, galima tik sutrikusiai leptelti, kad jų debiutiniame albume viskas yra taip, kaip reikia (prieš tai net neįsivaizdavus kaip).

Truputis faktinės medžiagos. Metų pradžioje susibūrusį kolektyvą BEAK> šiuo metu sudaro Geoff Barrow – kultinės grupės Portishead narys ir prodiuseris, bosistas Billy Fuller, praeityje grojęs Fuzz Against Junk ir bendradarbiavęs su pačiais Massive Attack, ir trečias šioje kompanijoje – sintezatoriaus talentas Matt Williams. Albumas BEAK> buvo įrašytas per dvi savaites Bristolyje – gyvai, be jokių dublių ir miksavimo efektų. Grupė tvirtina, kad šios taisyklės ketina laikytis ir ateityje.

Kaip žinia, kuriančiajam nereikia jį ribojančių stilių ar kanonų, o šiuolaikinėje muzikoje jų gimsta po kelis kasdien. Šiuo atveju BEAK> labiau panašūs į džiazmenus, sugebančius improvizuoti tuo, kas dabar muzikoje aktualu ir kas nesvetima jiems patiems. Čia yra trip trop, shoegaze, elektronikos, netgi dubstep elementų, o vokalas – bekompromisinis lo-fi, tačiau gausu ir saugiklių, neleidžiančių priskirti šios muzikos nė vienam iš stilių.

Tai pilkas ir liūdnas urbanistinis peizažas – su nesibaigiančiais grafiti, benamiais patiltėse, prieblandoje truputį spaudžiančiu šaltuku ir nežinia kur kiūtinančiais praeiviais – iš kurių bet kuris gali būti narkotikų prekeivis arba samdomas žudikas.

Galbūt ‚netreniruotai‘ ausiai BEAK> bus pernelyg niūrus, tačiau jei kuri nors linksma britpop ar indie grupė sugebės groti taip originaliai kaip BEAK> - spausime dešinę.

9 iš 10

Beak- I Know

Аквариум - Пушкинская 10

Sakyti, kad Пушкинская 10 yra visai naujas Boriso Grebenščikovo ir kompanijos albumas – nevisai tikslu. Tiesiog šiemet sukanka dešimt metų dabartinei grupės Аквариум versijai, 1999-aisiais prasidėjusiai albumu, kuris liaudyje vadinamas „psi“. Ta proga akvariumistai apsikuopė studijoje Puškino gatvėje Nr.10, Sankt Peterburge. Rado ten naujesnių ir senesnių kūrinių, bandymų juos įrašinėti ir pasistengė šią mišrainę apjungti į vientisą albumą. Daugelis kūrinių yra skambėję ir koncertuose Lietuvoje, tačiau niekada anksčiau nebuvo matę dienos šviesos studijine versija.

Taigi, tokio vienodai išjausto albumo kaip pernykštis Лошадь белая šįkart neišgirsite, teks pasitenkinti porcija išskirtinio B.G. chaoso – nuo bomžų rastamanų pilnomis kišenėmis iki „Titaniko“ kapitono. Tai albumas, kuriame groja ne vien dabartinė Аквариум sudėtis – o praktiškai visi, per dešimtmetį vienaip ar kitaip prisidėję prie grupės įrašų. Pavyzdžiui, be neseniai į grupę sugrįžusio legendinio Sašos Titovo albume skamba ir dviejų ankstesnių bosistų partijos.

Paprastą ir žmogišką gyvenimo filosofiją autorius išaiškina Письма с границы, o pagaliau iš tunelio išvažiavę „du traukiniai“ elegantiškai primins, kad jei esi inkaras – tai ir gulėki dugne.

Nors B.G. nuolat kartoja, kad laiko iš tikrųjų neegzistuoja, šiokius tokius etapus gyvenime skaičiuoja ir jis. Per dešimtmetį susikaupė sluoksnis dulkių, kurias reikėjo nuplauti. Tai ir legendomis apipintas albumas Репродуктор, vis žadėtas, bet taip ir nepabaigtas grupei persimetus įrašinėti Zoom Zoom Zoom, o po to „brodiagos”. Dalelytė reproduktoriaus, matyt, nugulė ir čia. Taigi, dabar – švari galva, o ausyse ir Vakarai, ir Rytai.

Пушкинская 10 galima atsisiųsti absoliučiai legaliai, už jus tenkinančią kainą (kad ir nemokamai) socialiniame tinklapyje www.kroogi.ru. B.G. yra viena iš nedaugelio muzikinio pasaulio asmenybių, pasisakančių už „muziką be sienų“, šou biznio korporacijų ofisuose dar vadinamą „piratavimu“.

7 iš 10

Amo Joy - The Sane Design

Psych-pop grupė iš Indianapolio Amo Joy serga užslėpta Seržanto Peperio manijos forma, persipynusia su sunkia Zigio Stardasto fobija. Dar jie sugeba daryti stebuklus su buitiniu magnetofonu ir jiems visiškai nesvarbu, ar jie skamba „kietai“ ir aktualiai. Ir tai nėra vienatinis priepuolis – The sane design yra jau trečiasis grupės įrašas, nuo planuoto EP išsitempęs iki pilno albumo.

Taigi, čia ‚pop‘, kuris yra ir ‚indie‘, ir ‚rock‘ balansuoja nuo septinto dešimtmečio melodikos iki animacinių filmų garso takelius primenančių maršų ir kitų neaiškios kilmės džiaugsmo proveržių.

Kai klausai taip šauniai sugrotų kūrinėlių kaip It‘s not an artist‘s world ir puikiai suskambėjusio vokalo, supranti, kad Amo Joy puikiai sekasi, tačiau ne kiekvieną klausytoją tai veikia – nelinksma nuo pop, neini iš proto ir dėl priepuolių. Muzika, prie kurios trūksta vaizdo, šokio, o galbūt keistai simpatiško personažo.

Paradoksalu, tačiau Amo Joy nėra ta grupė, kuri geriausiai klausytųsi mažame klube (o tai, matyt, jiems lemta). Šiems bepročiams reikia duoti kokį stadioną, kad Mome Raths suskambėtų kaip Pete Townsend opusas apie vorą Borisą.

6 iš 10

Headlights - Wildlife

Iš tikrųjų žodžiu indie kitam žmogui mes neperduodame jokios žinutės. Šis terminas apima ir po savo sparnu glaudžia tiek muzikinių stilių ir filosofijų, kad už nugaros jau seniai liko „independent“ principo šaknys. Tačiau kiekvienas žino savąjį indie atitikmenį – aukso vidurį, nuo kurio prasideda muzikinės klajonės į visas puses.

Man tai būtų grupė Headlights, sugrįžtanti su jau-nežinia-kelintuoju albumu Wildlife. Išdykę, tačiau nemokantys muštis. Palyginus tarkim su britais Los Campesinos! jie neskamba taip nerūpestingai ar studentiškai – lyg juos varžytų 10 kažkieno įsakymų arba pažadas grįžti namo iki 23 valandos. Kaip ir praėjusių metų Some racing, some stopping išgirsite daug 60’s ar net 50’s populiariosios muzikos motyvų. Kol Headlights muzika tik ausyse – tai indie, o šokių aikštelėje iškart virstų retro. Tokios dainos kaip Get going tiesiog užmuša savo paprastumu.

Atsirado vienas kitas elektroninis motyvas. Galbūt tai sutapimas, tačiau prieš metus buvo išleistas labai puikus Headlights remiksų rinkinys – gal jie pasiklausė? Pavyzdžiui, vargonai tapo elektroniniai, ir tai puikiai gula į bendrą kontekstą. Vis dėlto. Perklausius visą Wildlife, negali išskirti nė vienos dainos, nesužiba ir visas albumas. Tiesiog puiki eilutė pilnėjančioje grupės diskografijoje.

6 iš 10

Headlights- Get Going

No Age- Losing Feeling EP

Ar prisimenate No Age? Kad neužmirštumėte jie išleidžia keturių dainų EP. Iš karto pasakysiu, kad viskas čia taip pat gerai kaip ir anksčiau- jokių ypatingų naujovių, bet kartu ir nėra jausmo, kad grupė kartotųsi ar bandytų įtilpti į savo pačių anksčiau apsibrėžtus rėmus, kaip dažnai atsitinka, grupei išleidus antrąjį ar trečiąjį įrašą.

Pirmojoje titulinėje Losing Feeling mus pasitinka ramus išplaukęs shoegazinis gitaros rifas, panašiai kaip Weirdo Rippers laikais, tik laukti pusę dainos, kol įsijungs būgnininkas nebereikia, o nuo tos akimirkos, kai tai atsitinka, triukšmo palaipsniui daugėja, kol galiausiai reverbuojanti gitara ir kiti efektų pedalais generuojami garsai susilieja į vientisą ūžesį, o būgnininkas nebesivaržo. Bet visa ši garso masė vis tiek išlaiko struktūrą bei nostalgišką nuotaiką ir netampa šiurkščiu lo-fi/noise (kaip dažnai atsitikdavo Weirdo Rippers albume).

Antrąją EP dainą Genie galime drąsiai laikyti balade. Būgnininkui leidžiama pailsėti (neskaitant to, kad jis yra grupės vokalistas), o tuo tarpu gitaristas, manipuliuodamas efektais, iš visiškai paprasto rifo išspaudžia įdomių dalykų. Gal kiek neįprasta, bet įsivaizduokite No Age grojančius nostalgišką folk ir gausite Genie.

Trečiajame Aim at the Airport būgnininkas vis dar ilsisi. Tai labiausiai improvizacinė kompozicija iš visų keturių, be vokalo ar įsimintinos melodijos- tik vientisa siūbuojanti, reverbuojanti beveik ambientinė jūra, iš kurios pamažu išsiskiria vis griežtėjantis gitaros solo.

Ir galiausiai You're a Target. Kažkada kažkur teko skaityti, kad No Age groja dream punk, ir jeigu toks dalykas iš tiesų egzistuoja, tai You're a Target toks apibūdinimas tinka geriausiai, nors iš esmės tai yra tiesiog labai geras shoegaze ir punk muzikos derinys, puikiai derantis prie viso EP nuotaikos.

Drąsiai galima teigti, kad su Losing Feeling EP No Age jokiu būdu nenuleidžia kartelės žemiau. Noriu dar.

9 iš 10

No Age- youre a target

Record Club - The Velvet Underground & Nico

Nuo pat debiutinio Loser, Beck‘as yra muzikantas, gyvenantis pilnavertį kuriančios būtybės gyvenimą – neužsidaro rutiniškame tvarkaraštyje „albumas-turas-pertrauka-vėl įrašai“. Eilinį kartą tenka nulenkti galvą išgirdus, kad kartu su keliais draugais Beck‘as sumąstė įkurti Record Club – kolektyvą, sugebantį „ant smūgio“ įrašyti legendinius albumus. Pirmasis Record Club taikiklyje –The Velvet Underground & Nico, kurio originalas jau buvo aprašytas kaip „Dinozauro kiaušinis Nr.3“.

Beje, talkina lūseriui grupė MGMT, odiozinė indie-folk asmenybė Devendra Banhart ir multi-instrumentalistė Binki Shapiro, šioje psicho-operetėje atliekanti Nico vaidmenį.

Pirmiausia, labai taiklus ir simboliškas pasirinkimas tokio projekto pradžiai. Istorija mena, kad Lou Reed‘ui ir kompanijai tais 1967-aisiais ėmus triukšmauti įrašų studijoje, garso inžinierius pasiūlė viską sugroti triskart tyliau ir buvo „pasiųstas“. „Raudonas mygtukas yra ‚record‘, o kai baigsis juosta – būsiu kavinėje kitoje gatvės pusėje“, - teko ištarti jam. Taip kad obuolys nuo Velvet Underground netoli krenta.

Suprantama, kad ir dabar specialiai jokių aranžuočių nebuvo daroma, todėl principas „gavosi kaip gavosi“ pasiteisina nevisose dainose. Nuostabus sprendimas Run, run, run – lo-fi instrumentalas ir neįmantri drum machine. Albumo pradžia Sunday morning išlaisvina šį kūrinėlį iš popsiško formato ir skamba lyg Beck‘o albumo Sea Change daina. Velniava Waiting for my man ir lieka velniava, nors prilygti originalui neįstengia. Saikinga elektronikos intervencija į All tomorrow‘s parties puikiai dera su paliktais firminiais underground‘ų debiuto varpeliais.

O kaip gi Heroin? Šį kūrinį turi atlikti Velvet Underground. Taškas. Kita Record Club auka – rašytojo bardo Leonardo Coheno kūryba.

P.S. pažymio nerašom, nes neaišku, kam jį reikia rašyti: Beckui, Velvet Underground ar Andy Warholui.

Beck's Record Club- I'm Waiting For My Man

The Clean - Mister Pop

Kiekvienas kaimas turi savo legendą. Taip pat shoegaze turi mitinius Slowdive ir My Bloody Valentine, o lo-fi (jei jau pripažįstame tai kaip muzikinę pakraipą) – The Clean, kurie ima ir sugrįžta su nauju albumu Mister Pop.

Paskutinį kartą trijulė iš Naujosios Zelandijos buvo matyta prieš gerus aštuonis metus, tačiau geresnio meto sugrįžti nei dabar turbūt nebuvo, todėl Mister Pop skamba šmaikščiai ir pasiutėliškai, o kartu – lyg mandras bakstelėjimas per petį: „matote, mes juk visą tą laiką buvome teisūs“. Tai, už ką lo-fi „senukai“ ėjo šitiek metų, dabar yra priimta kaip alternatyviosios muzikos konstanta: dievinate Woods ar Thee Oh Sees? Tuomet Mister Pop jums turėtų tapti Naujuoju Testamentu.

Kad The Clean nori savo užpakalius padėti ant svarstyklių kartu su jaunaisiais kolegomis, tampa aišku nuo pirmųjų albumo garsų, tačiau kažkokia hierarchija ar stiliaus evoliucija – tikrai ne „pasidaryk pats“ reikalams. Pavyzdžiui, Crystal Stilts skolinosi devinto dešimtmečio grupės Gun Club skambesį ne tam, kad grotų kaip prasigėrę surf-rokeriai – tiesiog Mother of Earth tinkamu laiku tinkamoje aplinkoje nuskambėjo kaip niekas kitas. Atsirado seniai pamesta 1000-oji dėlionės detalė.

Kai klausai dieviškos ekstazės Are you really on drugs?, suvoki dar vieną The Clean skirtybę – jie nepriklauso nei britų „alternatyvčikam“, nei Bruklino šutvei. Tai atsakymas į klausimą, ką klauso Naujoje Zelandijoje. Dar geresnius atsakymus galėtume kurti į „ką klauso Lietuvoje?“ – nes vien paminklas FZ atsibodo.

P.S.: Kažkas bendro su Pixies.

7 iš 10

Neon indian- Psychic Chasms

Karts nuo karto vis pasirodo koks nors labai geras pop albumas, tačiau šiais metais kažko tokio dar nebuvo, bent jau aš negirdėjau (Passion pit viso albumo neištempė). O štai spalį pasirodysiantis Neon indian Psychic Chasms į šią poziciją, manau, gali pretenduoti. Neon Indian jau kurį laiką atakavo internetą singlais, todėl dalis dainų jau gali būti girdėtos, pavyzdžiui kokį milijoną kartų klausytas vasaros hitas Deadbeat summer, nostalgiškas 6669 ( I dont't know if you know), Terminally Chill ar Should have taken acid with you. Bet tai tikrai neerzina, o priešingai- sustiprina albumo visumą (na žinote, panašiai kaip, kai didžėjus tarp daugelio nežinomų dainų įterpia visiems gerai žinomą).

Jei niekada neteko girdėti, tai žinokite, kad Neon indian muzika yra labai paprasta ir nepretenzinga, atrodo, kad ji įrašyta šiaip sau, kai vienintelis grupės narys Alan Palomo neturėjo ką veikti. Tokia ji yra ir Psychic Chasms albume. Kokiu nors Fruity Loops programuojamas ritmas, „ant viršaus“ klijuojami semplai, vokalas, sintezatorius ir visokie kompiuteriniai efektai- visas Neon indian arsenalas. Ir aišku, kaip ir pridera vieno dėdės projektui iš bruklino,- lo-fi skambesys. Tik čia jis kuriamas ne džiaržgiančiomis gitaromis, o sukuriant senos demo kasetės (toks plastmasinis daikčiukas su juostele viduje) garso įspūdį. Ištemptos kasetės garsas, specialiai paliktos įrašinėjimo klaidos sukuria nostalgišką vintage skambesį, tarsi žiūrėtum senų polaroidinių nuotraukų albumą ar seną VHS kasetę (panašiai kaip klausant Ariel Pink).

Tačiau reikėtų perspėti tuos, kurie jaučia didelę antipatiją ryškioms aštuoniasdešimtųjų šviesoms- neon čia tikrai daugiau negu indian. Kažkokios didelės psikodelikos nereikėtų tikėtis, albumo pavadinime minimu psychic nepiknaudžiaujama, tačiau kai kur skoningai papuošiama. Tai, ką daro, Neon indian yra synth pop, o kartais netgi disco. Kai kurios dainos laisvai tiktų ir šokių aikštelei, pavyzdžiui tas pats Should have taken acid with you su Crystal castles primenančiais 8 bit motyvais ar groovy boso linija Local joke. Aphemeral Artery gali pasivaidenti ir Daft punk ar Justice. Manau, panašiai kaip Neon indian galėtų skambėti kokie nors Cut copy, jei įrašytų lo-fi albumą. Žodžiu dvylika lengvų ir įsimenančių dainų.

Galbūt po kokio mėnesio taip ir neatrodys, bet šiandien man patinka Neon indian.

9 iš 10

Neon Indian- 6669(i don't know if you know)

Vivian Girls - Everything Goes Wrong

Kaip pasakytų Čeburaška, laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Antrasis pilnos trukmės Vivian Girls albumas Everything Goes Wrong yra tiesiog gera porcija lo-fi, surf-punk muzikos su firminiu merginų skambesiu. Taip, taip. Nors kai kas prognozavo, kad Vivian Girls ima suktis nuo punk, antrajame albume jo apstu kaip ir debiutiniame Vivian Girls. Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, susiję su šia grupe. Pirmiausia, tai gyva grupė. Jos žino, kaip nori groti ir klausytis, todėl vyksta šiokia tokia evoliucija, tačiau joks prodiuseris neprivers išsižadėti to, kas teikia didžiausią malonumą. Antra, tai dainos, kurios yra paprastos kaip 2x2, puikiai gulančios į atminties grotuvą jūsų galvoje. Man jau įkrito I‘m not asleep, o nuo praėjusių metų neiškrenta Where do you run to. Na ir trečia – moteriškas subtilumas, kurio joks apšepęs Niujorko šitgeizeris neturi. Jeigu Andy Warhol‘as būtų gyvas, turbūt išprotėtų klausydamas Tension (na, parduotų Nico atgal suteneriui tai tikrai :)).

Ko gero ilgiausia Vivian girls daina ever – 4 min 20 sec Double vision. Ši daina ypatinga tuo, kad išlipa iš studijinio įrašo rėmų ir demonstruoja gyvo grupės pasirodymo jėgą. Negali sakyti, kad panelėms netinka ir šiek tiek saldumo – Can‘t get over you skamba lyg parašyta specialiai grupei The Pains of Being Pure at Heart, tačiau puikus surf gitaros solo sugrąžina kūrinėlį teisėtoms šeimininkėms. Iš karto po to – sėdėti vietoje beveik neįmanoma klausant energingos The Desert.

Daugelis kritikų aptarę albumą pažymi Vivian Girls unikalumą ir svarbą visoje lo-fi ir shoegaze sugrįžimo bangoje, bet statyti paminklus ir piešti laiko ženklus dar anksti. Mano komplimentai tokie: tyra, paprasta, originalu.

9 iš 10

Dinozauro kiaušinis Nr. 5: Suicide

Aštunto dešimtmečio Niujorke, dar prieš punk eros pradžią, žlugus septinto dešimtmečio hipių utopijoms, pradėjo kurtis muzikos/meno kolektyvai, kurie laužė tuometines tiek estetines, tiek socialines normas, dažnai šokiravo ir buvo nesuprasti bei sudarė nemažą Niujorko avangardo dalį. Nors dažnai atskiri atlikėjai buvo labai skirtingi ir naudojo skirtingas raiškos priemones, visiems jiems buvo sugalvotas ir primestas no wave „žanras“ (tiesa, kiek vėliau, kai išpopuliarėjo new wave).

No wave ar ne no wave, bet toje pačioje aplinkoje trynėsi ir du ekscentrikai- Alan Vega ir Martin Rev. Šie vyrukai pradėjo kartu groti ir savo grojimo rezultatus įrašinėti. Taip atsirado Suicide. Net ir dabar daug kam Suicide muzika gali pasirodyti ne visai muzika, o septyniasdešimtųjų viduryje pusiau savadarbe ritmo mašina bei sintezatoriumi grojantis Martin Rev ir Elvio Preslio balsu dainuojantis Alan Vega buvo visiškai nepriimtini, o ir patys atlikėjai nebijodavo provokuoti publikos, todėl nenuostabu - būdavo ir butelių svaidymo į sceną, ir riaušių. Bet tai jau buvo vėliau, kai Suicide tapo pakankamai žinomi, kad apšildytų tokių grupių kaip The Clash koncertus. Iš pradžių koncertai ir įrašinėjimai vykdavo savam ratui žmonių Niujorko loftuose ir meno galerijose. Tačiau garsas apie Suicide sklido ir, galiausiai, po daugelio demo kasečių 1977m. buvo oficialiai išleista debiutinė Suicide plokštelė, dabar vadinama First Album (nes tiek ant pirmo, tiek antro albumų viršelio tebuvo užrašai Suicide).

Originaliame leidime buvo aštuonios kompozijos, kuriose girdimas firminis Suicide skambesys: duslus, pasikartojantis ritmo mašinos ritmas, vargonus primenantis sintezatorius, nežinia kokiu būdu generuojamas triukšmas ir Alan Vega vokalas. Pastarasis elvišką dainavimo manierą perkelia į visai kitokį kontekstą, kuris neturi nieko bendra su saldžia populiariaja muzika, taip sukurdamas specifinį efektą. Be to kartais atrodo, kad Alan Vega yra daugiau aktorius, įsijaučiantis į personažą, ar nuasmenintas istorijų pasakotojas, o ne tiesiog dainininkas, nors dažnai dainų tekstus sudaro vos kelios eilutės. Apskritai Alan Vega dainavime jaučiamas savotiškas pastišas, o riba tarp ironijos ir nuoširdumo beveik nepastebima. Ir nors muzikos skambesys yra mechaninis ir industrinis, tačiau vokalinių "performansų" dėka visuma gaunasi pakankamai organiška.

Albumas pradedamas nuorodomis į populiariąją kultūrą (amerikietiškus komiksus) Ghost Rider, o baigiamas keistu requiem Che Guevarai- Che. Taip pat čia yra baisi ir tragiška Frankio istorija Frankie Teardrop- nuo pat pirmų ritmo mašinos dūžių aišku, kad nutiks kažkas negero. Tuo tarpu Johnny galima pajusti netgi savotišką groovą. Taigi nuotaikų spektras platus, o kaip pats Alan Vega sako: „Suicide was all about life“.

Suicide muzikos (ypatingai pirmojo albumo) įtaką liudija tai, kad tokie žmonės kaip James Murpfy savo dainose nori pasigirti: „i was there in 1974 at the first Suicide practices in a loft in New York City“. O tai matyt kažką reiškia. Beje, Suicide atsikuria vienam pasyrodymui ir atliks visą First album gyvai rugsėjo 11d. All tomorrow's parties festivalyje Niujorke, tad, jei netyčia būtumėte netoliese , nepraleiskite šanso.

Ducktails - Landscapes

Nežinia, kodėl naujas one-man-band pavadinimu Ducktails save pozicionuoja kaip ‚pop‘. Veikiausiai tai koncepcijos dalis, galbūt – dėl to, kad negroja noise arba no-fi jovalo. Tai gana melodinga lo-fi gitaros muzika, tiesa, daugiausia be vokalo. Instrumentinė kompozicija Roses šiek tiek primena mančesteriečius The Durrutti Column, praturtintus juodais firminių lo-fi vargonų klavišais – tai suteikia egzotišką rytietišką prieskonį, atsikartojantį dar keliuose kūriniuose. Muzika dažnai melancholiška, tačiau įrašo gyvumas ir asketizmas (juk nėra jokių spec.efektų) neduoda klausytojui „išsijungti“. Geras to pavyzdys – Deck observatory – meditacinis kūrinėlis, tačiau tiek perkusija, tiek vargonų sąskambiai turi aiškią kompoziciją, nedrįstančią driektis 20 minučių, kaip būna su elektroniniais ar ambient pasažais, ir sutelpančią į kiek daugiau nei 5.

Energingesni debiutinio Landscapes kūrinėliai kaip Wishes nori nenori primena Ariel Pink skambesį, nors gitara, ypač akustinė, dažnai gimininga grupei Woods (Spring), o ir jų myspace liudija apie giminingą įkvėpimą – folkroko prosenelį Stephen Stills.

Vokalas atsiranda – vos girdimas ir be didelių pretenzijų, lyg galėtų jo čia ir nebūti. Nuskamba tada, kai albumas jus jau pavergęs savo originaliu skambesiu ir įdomiais kūrybiniais sprendimais, atsirinkti tekstus įmanoma tik pačioje Landscapes pabaigoje House of mirrors, bet tada jau niekas nebesvarbu.

Klausydamas šiuolaikinių atlikėjų instrumentinių kompozicijų, daugiausiai susiduri su ambient genijaus Brian Eno išmokytu klausytojo „marinimu“, o štai čia ambient muzika įgauna lo-fi versiją. Visi į aukštą jūsų stiprintuvo kokybę apeliuojantys sintezuoti garsai negailestingai nupjaunami Seagull‘s Flight.

Šis projektas iš Niudžersio labai stipriai spiria kažkam į subinę. Aš turiu versijų kam – tačiau paklausykit ir nuspręskite patys.

8 iš 10

Satta Outside 2009 Smiltynės Jachtklube

Į „Satta Outside“ šiais metais važiavome menkai ištyrinėję muzikinį repertuarą, todėl jis mus labai nustebino, o nukrypimai nuo to, kas buvo žadėta organizatorių – liko nepastebėti. Festivalis – nedidelis ir jaukus, o kartu stiprus susirinkusiųjų bendrumu ir sutampančiais poreikiais. Neatsiliko ir meninė programa.

Pirmąjį vakarą, kurį pradėjo tautiečiai Zion Explorers, niekas niekur neskubėjo, nes buvo užtikrinti – viskas tik prasideda. Originalūs ir ramūs MIR Project šiek tiek traukė melancholiją (ypač šalia siūbuojant baltaburėms jachtoms)

.

Su visa pagarba mūsiškiams Empti, tą vakarą jie skaudžiai krito iš konteksto. Galbūt virš Nerijos buvo ne taip išsidėstę žvaigždynai. O štai į sceną užkopus legendinei suomių ska grupei The Valkyrians, visi kontekstai tiesiog išgaravo ir penktadienio vakarėlis pasiekė savo apogėjų.. Vieną, rodos, visas jėgas atimantį prastriksėjimą, iškart keitė kitas.

Tuo metu angare nesustabdomai judinti klubus vertė Dj‘s iš Lenkijos Soulservice. Kokią muzikos (ir ne tik) kryptį atstovauja tą patį vakarą koncertavę svečiai iš Rusijos Messer Chups, aprašyti reikėtų antropologinės analizės, todėl pakaks pasakyti, kad nuotykių filmų surf melodijas lydėjo senų siaubo ir erotinių filmų ištraukos ekrane.

Nors abu vakarus festivalio dalyvius pagąsdino lietus + vėjo gūsiai – niekas nekreipė dėmesio ir stichiją teko atšaukti. Be to, vos orui trumpam subjurus, Smiltynės Jachtklubo bare įvyko keletas overcrowded „diskotekų“ – nuo roots reggae iki almost disco. Lingavom ten ir mes:

Antrąją dieną viskas prasidėjo šiek tiek vėliau – bet vakaro žvaigždėmis jau iš anksto buvo ambicingasis rastamanų iš Amsterdamo soundsystem King Shiloh. Tvankus ir per šaknis tvojantis jų pasirodymas viename iš apleistų angarų kvepėjo šventomis senovės kuršių žolelėmis ir užpildė krūtinę. Tuo metu pagrindinėje scenoje „valdė“ britiško funk‘o komanda Funkshone, linksmuoliai lietuvaičiai Messiah Goes Mad Orchestra, o mes dar sulaukėme ir belgų Herrmutt Lobby.

Taigi. Organizatorius verta pagirti už alų, maistą ir komunalines paslaugas (kaina, servisas, tempas), o visus bendra-dalyvius – kad festivalis įvyko ir, matyt, vyks dar ne vieną vasarą. Sostinėje pasilikę draugai papasakojo, kad, Dieve, koks liūdnas savaitgalį buvo Vilnius.

Blind Man's Colour - Season Dreaming

Amerika – miražų šalis. Yra ten ir netikras Sankt Peterburgas, o jame – netikri Animal Collective. Tiesa, vadinasi jie Blind Man‘s Colour ir neseniai išleido albumą Season Dreaming. Albumas dar tik pirmas, todėl ir šio sezono sapnuose pasitaikė žymiųjų nūdienos avangardistų skambesys. Bus kitas sezonas, bus kiti sapnai. Be to, juk ir Animal Collective kažkada skambėjo visai kitaip.

Ne, kopijavimu niekas nekaltina, o albumas iš tiesų patinka. Tai žaismingų balsų susičiulbėjimas absoliučios akustikos miške. Jei pajausite, kad jau jau atsiranda ritmas, o pagal jį seka ir vokalas – neapsigaukite, tai tik motinos gamtos pokštas.

Įspūdinga ir graudi Jimmy Dove istorija, ryškiau nei paprastai skambantis vokalas ir vienkartinis priedainis „Help... Help... Help“. Vėliau vokalas vėl panyra į žudantį triukšmą, kol galiausiai nuskamba nežinomos šalies himnas (be vokalo), o čia pat sumiksuojama transinė jo versija. Žodžiu, jokių taisyklių, jokios struktūros. Kūryba itself.

David‘o Lycnh‘o filmams tiktų Anxious place – tai nostalgiška jaunystė. Nostalgiška dėl to, kad jau kvepia įvykdyta žmogžudyste ir nuspalvinta naivia viltimi, kad „yra vieta, kur...“.

7 iš 10

Priminimas: 40 m. kaip back to the garden

1969 metų rugpjūčio 15-18 dienomis 69 kilometrus į pietvakarius nuo Vudstoko miestelio Niujorko valstijoje įvyko festivalis „Woodstock Music & Art Fair”. Maždaug tokia informacija po savaitės turėtų pradėti mirgėti įvairiausių laikraštpalaikių ir portalėlių atmintinų datų skiltyse. Tačiau patstutoks.lt suprasdami, kad 60‘s kultūrinio palikimo radiacija vis dar spinduliuoja gerą pusę recenzuojamų naujų albumų, ragina pradėti sąmoningai minėti šią datą iš anksto. Nes: 1. orai vis dar puikūs (pabelskite į medį), o festivalių gausa krizės metu tiesiog stulbina. 2. tokiai datai vertėtų šiek tiek pasiruošti – prisiminti kokį Graham Nash‘o ar The Who akordą (jei groji gitara) arba įsipinti vieną kitą žiedą į plaukus (jei jų turi pakankamai).


Festivalio organizatoriams buvo kilusi idėja surengti jubiliejinį pasispardymą Berlyne, tačiau nepriteklius ir žiauri konkurencija planus sujaukė. Galbūt ir gerai. Natūralu, kad 40 metų senumo įvykis tolsta nuo mūsų kaip iš orbitos ištrūkęs palydovas. Mes puikiai žinom, kas tai, kada, kur ir kodėl, tačiau nei buvom, nei matėm, nei girdėjom, todėl ir suprasti galim tik dalinai. Taigi ir šventė būtų tokia „prisiverstinė“.


Žinoma, Woodstock‘as nebuvo pirmasis roko festivalis, pagaliau rokas nebuvo pirmoji muzika suskambusi po atviru dangumi – čia jį žymiai pralenkė, pavyzdžiui, Newport‘o folk festivalis. Tačiau tokios laisvės ir subkultūrinio bendrumo kaip tąsyk – iki tol niekas nebuvo regėjęs. Woodstock‘o festivalinė formulė paplitusi visame pasaulyje ir atgimsta kiekvieną vasarą. Taigi, rinkitės kur švęsite psichodelinės meilės rugpjūčio 15-ąją:

Hipių sąskydis 2009 / Labanoro gira, prie Putokšnio ežero,
Visagino kantri festivalis / Visaginas,
Satta Outside / Smiltynės Jachtklubas.

Pats Tu Toks keliauja į Liverpulį

Patstutoks.lt nesvetimas ir spausdintas žodis, tuo labiau - šauni kompanija. Todėl mes keliaujame į laikraštį LIVERPOOL, o LIVERPOOL su savo britiška muzikos lavina ir nesibaigiančiais renginiais - pas mus. Netikėčiausiose sostinės vietose jau galite rasti raudonomis raidėmis spaustą 19-ą LIVERPOOL numerį su 5 Pats Tu Toks albumų recencijomis arba apie vasaros festivalius ir futbolo paslaptis perskaityti elektroninėje laikraščio versijoje Liverpool.lt

Thee Oh Sees - Help

Neseniai rašiau apie vieną kompiliaciją, kurioje buvo ir Thee Oh Sees daina. Tuomet ją apibūdinau kaip „tiesmuką punk“. O štai dabar mano grotuve naujas Thee Oh Sees albumas Help. Ir jokio čia punk.

Thee Oh Sees nenori skambėti šiuolaikiškai ar tapti ateities skambesiu, jie nori būti old school ir retro. Ir jiems tai pavyksta - nežinodamas laisvai galėtum pagalvoti, kad albumas įrašytas šešiasdešimtaisiais. Sugalvokite šešiasdešimtųjų amerikietiško garage roko grupę ir Help albume rasite ką nors panašaus. Pirma man kylanti asocijacija - The Troggs, tik tokie labiau freaky. Taip pat galima rasti užuominų į to paties laikotarpio britišką pub roką - The Kinks ar The Who. Ir vis dėl to, Thee Oh Sees turi kai ką, ko jų įkvėpėjai iš praeities neturėjo - tai efektų pedalai, kurie padeda kai kuriuos gitarų rifus aplipdyti noise'o apvalkalu, bet tokiu visai nepiktu ir nepavojingu.

Kaip ir pridera garage muzikai, Help albume ji yra energinga, garsi, triukšminga. Dainos kaip Ruby go home ar I can't get no galėtų būti tikri hitai roko vakarėliuose.

Yra čia ir rūgštesnių nukrypimų - Can you see, Peanut butter oven ar Soda st 1 su Jefferson airplane'išku back vokalu laisvai tiktų ir 69-ųjų Woodstocko publikai.

Įdomus yra John Dwyer'io vokalas dažnai skabantis kaip kokio nors animacinio filmo personažo (blogiečio) - aiškiausi pavyzdžiai Meat step lively ar I can't get no.

Visas Help albumas yra nesudėtingas ir paprastas (na gal tik Destroyed fortress reappers kiek kreivesnis), tačiau dėl to kokybė tikrai nenukenčia (turiu omenyje ne garso kokybę - visgi lo-fi). Anglakalbiai vartoja žodį catchy, kuris, manau, puikiai apibūdina albumą. Ir vis dėl to iki pilnos laimės kažko trūksta, bet čia gal tik man, nes šiaip albumas tikrai stiprus.

8 iš 10