Björk - Biophilia

Jeigu nesergi Björk-filija, kritiškai žvelgti į naujausia islandų divos albumą Biophilia nėra taip sunku. Björk priklauso tam negausiam atlikėjų būriui, kurių skambesys yra super-unikalus. Nei pati Björk, nei jos "užnešta" ekscentrika nėra jokia naujiena, tačiau atpažinti Björk akimirksniu gali kiekvienas - su unikalumu ji niekada problemų neturėjo. Bėda ta, albumas Debut buvo išleistas prieš OMG 18 metų! Su kiekvienu nauju darbu, jos muzika darėsi vis labiau sudėtinga ir Biophilia yra šio proceso kulminacija. Bent jau šiai dienai.

Dauguma albumo kūrinių apgaubti ramybės - instrumentalas čia dažniausiai yra harmonija, kaip teisingai tiksintis gamtos mechanizmas, o vokalas kaip visada blūdija. Kartais užeina tikrai islandiškos sutemos, užsiciklinama ties melacnholiškais ūbavimais - Dark matter. Yra neišsipildžiusių himnų - kaip samurajiškas šauksmas į niekur Sacrifice. Yra kosminė depresija Solstice.

Tačiau albumo G taškas neabejotinai padėtas single Crystalline. Elektronika vs. kalkuliatoriškai-padaugintų-Björk sutartinės - tai, kas man labiausiai patinka Björk muzikoje. Iš jos diskografijos aš pirmiausia renkuosi 2001-ųjų Vespertine ir 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo vinį Oceania. Dinamiški Crystalline beat'ai išskiria dainą iš viso albumo konteksto, o polifoniškas vokalas vis augina įtampą kol... kristalus ištaško drum'n'bass'inis finalas. Tikrai labai šaunus ir puikiai nuteikiantis kūrybinis sprendimas.

Turint galvoje, kad Björk yra gana produktyvi ir vis dar kūrybinga, Biophilia nėra privalomas klausyti kiekvienam - esu tikras, kad po metų kitų mus pasieks naujas savotiškas albumas. Galbūt atidžiau Biophilia ir kiti mažiau dėmesio sulaukę Björk albumai bus klausomi vėliau, kaip kad dabar klausomi archyviniai praėjusio amžiaus vokalisčių Nina Simone ar Odetta albumai.

6 iš 10

Gauntlet Hair - Gauntlet Hair

Bene dešimt metų gyvuojančio, tačiau tik dabar debiutuojančio dueto iš Ilinojaus Gauntlet Hair muzikoje telpa beveik viskas, kuo šiandien kvėpuoja indie muzikos scena. Stilistiškai jie turi daug giminaičių, bet parinkti jiems ką nors į brolius ar seseris būtų sunku. Po nesuskaičiuojamos daugybės lo-fi, elektronikos ir šiuolaikinio ambient krypčių atlikėjų debiutų - Gauntlet hair skamba kaip tikra atgaiva. Kodėl?

Visų pirma, drąsus beat'as, primenantis tai devinto dešimtmečio chuliganus (Happy Mondays, The Jesus and Mary Chain), tai šiuolaikinius dubstep reikalus. Paskutiniu metu pastebėjau, kad į minorines nuotaikas linkę lo-fi atlikėjai vengia gyvo ar bent jau pulsuojančio elektroninio ritmo, o veikiau įsijungia į madą sugrįžusią drum-machine, kuri skamba kaip gyvybės palaikymo aparatas. Žiūrėk, ir užmiegi. Gauntlet Hair daužo iš peties (My christ).

Originalūs gitaros rifai - dar viena ištaisyta "klaida", kalbant apie šiuolaikinius The Durrutti Column sekėjus. Išryškėja rimtesnis požiūris į muziką, kuri gali skambėti vėjavaikiškai. Atrodo, to užtenka geram kūriniui. Sugalvok tokį gitarinį kabliuką kaip Top bunk arba užturbink atrodo niekuo neypatingą ritmą taip kaip Lights out.

Gauntlet Hair skamba kaip DIY, bet išssiskiria iš masės - prie trijų raidžių norisi klijuoti kokybės ženklą "Talented". Be to, jie pasitiki savimi ir turi tvirtą savitą kryptį. Kas žino, galbūt šis albumas reiškia, kad indie muzikoje po konceptualizmo laikotarpio prasideda gaivališkas sugrįžimas prie kūrybos.

8 iš 10

Peter Gabriel - New Blood

Praėjusių metų albumas Scratch my back buvo tikrai malonus atradimas. Jame Peter Gabriel perdainavo savo mėgstamus kitų atlikėjų kūrinius: savaip, tačiau nepamiršdamas kaip visada "ieškoti". Tuose pačiuose orkestriniuose ieškojimuose jis paskendęs ir New blood. Tiesa, šįkart progresyvaus roko protėvio taikiklyje savotiška autobiografija - super hitai ir netokie žinomi kūrinėliai iš daugiau nei tris dešimtmečius trunkančios Gabriel solinės karjeros. Galbūt šie du faktoriai - nebe nauji žaidimai su klasikiniu skambesiu ir senos dainos - nulėmė tai, kad albumo klausiausi labai gerai žinodamas, ko tikėtis, ir tikrai neklydau.

Paprastai į kelintą dešimtį metų įkopę atlikėjai leidžia albumus su simfoniniais orkestrais norėdami ištikimus klausytojus nustebinti nauju skambesiu, o taip pat - suteikti savo muzikai ir sau daugiau solidumo. Kaip, pavyzdžiui, Rod Stewart - per pusę amžiaus šis girgždžiabalsis buvo ir glamrock'eriu ir MTV numylėtiniu, ir disko atlikėju, o dabar traukia sinatriškus džiazo "standartus". Peter Gabriel, žinoma, nereikia nieko įrodyti ir vaikytis niekur nepamesto solidumo. Klausant New blood aiškiai jauti, kad Gabriel yra klasikinis, nes šiuo gyvenimo periodu jam tai velniškai įdomu.

Vis dėl to, ar tai taip įdomu ir malonu klausytojui? Liūdnos, bet su geru užtaisu buvusios dainos Mercy street ir Red rain galutinai užmigdytos, nepaisant visų aranžuočių inovacijų - taip ir norisi orkestrinius bosus iškeisti į 80's beat'us kaip legendiniame So. Nepakartojamos robin-hudiškos auros netekęs ir Solsbury hill - skamba kaip provinciali dainuška. O ką jau kalbėti apie vieną kiečiausių Gabriel kūrinių Digging in the dirt - normaliai jį pergroti su simfoniniu orkestru tikriausiai neįmanoma, nors visai patiko dainos pabaiga - originale skambanti lyg lopšinė, o čia praturtinta nerimastingais styginiais.

Tiesa, buvau nevisai teisus rašydamas, kad viską numačiau. Kazimiro Malevičiaus kvadrato vertas  priešpaskutinis New blood kūrinys A queit moment. 4 minutės 48 sekundės nesumeluotos tylos. Smagiausia turbūt šitą "dainą" pirkti iTunes už 0.99 euro. Teko skaityti diskusiją oficialime Peter Gabriel puslapyje - praleisti A queit moment perkant visą albumą, ar ne. Ištikimiausi fanai tvirtino, kad negalima - esą griūna visa albumo koncepcija. 

6 iš 10

Raging Fyah - Judgement Day

Raging Fyah yra roots reggae grupė iš Kingston'o, o Judgement Day yra debiutinis jų albumas. Nors pagūglinus paaiškėjo, kad apie jaunuosius Jamaikos talentus pasaulis dar nelabai žino, svarbiau yra tai, kas vyksta pačioje Jamaikoje - šalyje, kuri padovanojo pasauliui regį, po to neatsargiai užsikrėtė dancehall virusu, o vėliau galutinai pasidavė JAV muzikos įtakoms. Atrodo, kad istorijos spiralė apsisuko ir vis daugiau jaunų muzikantų kasasi "prie šaknų". Jamaikos muzikos scenoje šiuo metu kaip grybų po lietaus gausu naujų "klasikinio" regio grupių ir Raging Fyah - viena iš jų. Po gražios įžangos ateina metas aiškintis santykius... Pavadinimas grupei kaip aviai balnas. Nepradėsiu moralizuoti, kad asfalto vaikai nebeužuodžia trench-towno smarvės, bet saldesnis lovers rock skambesys tikrai padarė įtaką tam, kaip suvokia ir groja regį Raging Fyah šešetukas. Net ir išlaužus piktesnę miną, jų instrumentai skamba pernelyg švelniai - jų skambesys nupoliruotas labiau nei perfekcionistų Groundation, o nuotaika kartais tokia gera kaip į senatvę nupopsėjusių Inner Circle. 

Labiausiai užvežęs gabaliukas - greitesnis, bet pakankamai liūdnas ir teisingas Running away, tikriausiai puikiai skambantis gyvai. Mažasis jo brolis - Karma - taip pat neblogas, bet juokinga girdėti tokiam reggae'iniam dramatizmui netinkančius prikergtus linksmus "organinius" solo. Iš lėtesnio plauko kūrinėlių patiko albumo starteris Irie Vibe, bei marliškų akordų kupinas Behold. Antroje albumo pusėjw smagiai išlaisvina perėjimas prie dub'o R.A.S. I&II. Šyptelėjau iš bandymo instaliuoti solinę gitarą tituliniame Judgement Day kūrinyje - sakiau ir sakysiu, kad vienintelė regio grupė, sugebėjusi pritaikyti šią roko manierą, yra Steel Pulse.

Jeigu dabar būtų XX amžius iš patirties sakyčiau, kad Raging Fyah skambesys ir "vektorius" toks ir liks. Kaip daugelio legendinių roots reggae kolektyvų, karjerą pradėjusių aštuntame ir devintame dešimtmečiuose. Deja, kokios bacilos kamuos XXI amžiaus karibų piratus, prognozuoti nedrąsu.

    

7 iš 10

Youth Lagoon - Year of Hibernation

Nebūsiu nei pirmas, nei paskutinis pastebėjęs, kad vieno žmogaus orkestras Youth Lagoon pasižymi ne vien minimalistiniais lo-fi sprendimais, tekstais apie vaikystę ir paauglystę ar neįmantriai virkaujančia gitara. Tokiu atveju jaunuolio iš Aidaho glūdumos Trevor'o Powers projektas nebūtų išsiskyręs iš dabar jau tikrai šimtų panašių atlikėjų įvairiais pavadinimais. Talento rašyti dainas jam galėtų pavydėti ir kokia labiau prakutusi roko žvaigždė. O koks nors prodiuseris su gera uosle pinigams būtų tikrai ryžęsis ištraukti Youth Lagoon iš jo miegamojo kambario ir imtis daryti naują koldplėj.

Bet kai sukasi kūrinėlis 17 iš debiutinio Year of hibernation, supranti, kad baigštus Trevor'o vokalas geriausiai skamba iš kažkur toli - lyg jis gulėtų ant lovos ir dainuotų savo merginai per skype. Taip pat  kaip ir smagus pašvilpavimas Afternoon, skirtas tik vienintelei popietei su draugais, o ne stadionams.

Dar patiko primityvi elektronika, tiksliau tai, kad ir ji čia buvo "įdiegta" skoningai - netgi priminė 2004-ųjų Hot Chip debiutą. Elektrą Youth Lagoon paprastai įjungia dainos viduryje. Bendrą vaizdą pakeičia tik kūrinėlis Daydream, čia pat išduodantis ir Youth Lagoon ribotumą. Įliejus šiek tiek daugiau datarock'iškos grietinėlės, skambesys tampa nebetoks subtilus. Atrodo, kad atrastas aukso viduriukas yra labai trapus ir autorius nuolatos turi jo laikytis, nes kitaip pasidarytų panašus į kitus lo-fi romantikus arba pralinksmėtų iki MGMT linksmumo.

O taip norėtųsi daugiau jaunatviško polėkio nusieksperimentuoti į lankas, bent debiutiniame albume. Geros dainos yra stipru, bet po metų kitų šitas potencialas išsivaikšto, ane?

6 iš 10 

SuperHeavy- Superheavy

Ilgai abejojau, ar Mick'o Jagger'io vadovaujamos ir garsenybių prifarširuotos grupės SuperHeavy albumas yra vertas šio įrašo. Kaip ten bebūtų, SuperHeavy nėra įprasta super-grupė, kai į vieną krūvą sugriūna tos pačios muzikinės kultūros grandai. Kaip kad buvo su roko milžinais Traveling Vilburies, brit-pop protėviais Electronic ar angliško bliuzo genetikais Blind Faith. Superheavy, visų pirma, vienija trijų skirtingų (bet giminingų) muzikinių stilių žvaigždes: britų soulo diva Joss Stone, dancehall'o sosto įpėdinis Damian Marley, na ir, žinoma, dėdė Mikas. Už šio avangardo stovi nemažiau įspūdingi pilkieji generolai: legendinis jūritmicsas Dave Stewart ir Indijos muzikos eno Allah Rakha Rahman. Kaip jums šutvė?

Nuoširdžiai maniau, kad jie tiesiog suneš kiekvienas savo nereikalingus kūrinius, sukurs kokį sumuštininį singlą, o Dave Stewart'o pultas jau žinos kaip visa tai apjungti. Matosi, kad kaip tikra grupė SuperHeavy pradėjo nuo nulio - firminiai kiekvieno iš dalyvių atspalviai stipriai įpinti vienas į kitą, vieni kitiems  nusileidžia: prisitaiko prie jamaikietiško ritmo (Miracle Worker), vėliau grįžta prie roling-stouniško mainstream'o (I can't take it no more). 

Nors santykiaujama su meile, tačiau skamba vis tiek nekaip. 80 proc. albumo yra tokios neaiškios struktūros dainos su klišinėm tonacijom, neišvengiamai pavirstančios ausiai ne itin mielu jamminimu: Jagger'is stena vis pakeltu tonu, Joss Stone dejuoja, o A.R.Rahman'o rytietiški styginiai vis didina kamasutrišką įtampą. Po to viskas beprasmiškai baigiasi, bet jau kitoj dainoj prasideda iš pradžių. 

Vienintelis Damian'as Marley yra pernelyg kampuotas - kaip ir hiphopas, dancehall turi specifinius savo rėmus, kaip integruotis į svetimą muzikinę aplinką. Visi turi minutėlę užsičiaupti, kol sosto įpėdinis padaro savo posmelį ir tada SuperHeavy tęsiasi.

Akivaizdu, kad visi SuperHeavy dalyviai patyrė didelį malonumą įrašinėdami šį albumą arba bent jau nuo buvimo kartu. Precedentas padarytas, dabar reikia stipraus albumo.

5 iš 10

The War on Drugs - Slave Ambient

Atsimenate, kaip dar praėjusio amžiaus pabaigoje Bruce'as Springsteen'as vaikščiodavo po niūrias gatves po nosim niūniuodamas ,,...the streets of Philadelphia...na na na''? Grupė iš Filadelfijos War on drugs tikrai nepamiršo savo gimtinės dainiaus - klausant albumą Slave Ambient taip ir norisi prisiminti ir ką tik minėtą Briusą, ir kitus panašaus amerikietiško skambesio atlikėjus - ir Tom Petty, ir netgi Tom'ą Waits'ą ,,gilioje jaunystėje''.
War on drugs puikiai išnaudoja šios roko atšakos įdirbį. Būtų juokinga šiandien kažką kaltinti dėl tokių bendrybių, galima tik konstatuoti tradicijos tęstinumą. O praėjusiame amžiuje buvo nemažai priekaištaujančių tam pačiam Briusui už esą nusavintą Bob'o Dylan'o skambesį: maždaug Dylan'as tai protingas, o tu tik panašiai skambi.

Panašiai skamba ir War on drugs Come to the City. Ilgai aidinčios vokalisto Adam Granduciel frazės taip ir prašosi monotoniškai bėgančių vaizdų už automobilio lango. Būtent todėl verta turėti šį albumą ausinuke arba automobilio ,,bardačioke".

Baby Missiles beveik rokenroll'o greitumu groja bažnytiniai vargonai - OK, visiškai Dancing in the Dark tempu. Na, o kai paskutinę kūrinio minutę įsijungia lūpinė armonikėlė, asociacijos ir ironiški įtarimai virsta į kažką labiau apčiuopiamo. Slave ambient atlikėjai atvirai savinasi Springsteen'o, Neil'o Young'o Bob'o Dylan'o (Black Water Falls), Tom Petty energijos užtaisus ir priverčia juos skambėti šiuolaikiškai. Ir tikrai labai gerai.

7 iš 10