Motion: Miss Potter

Kaip supratau, filmo režisierius Chris Noonan norėjo pavaizduoti stiprią, kūrybingą, truputį keistoką moterį. Įlieti filmo laiku dar labai jauno feminizmo idėjų, bet kartu ir parodyti, jog moterys, kad ir kaip manytų esančios savarankiškos, be vyrų ir meilės niekaip. Šitą puikiausiai iliustruoja scena, kai dvi tvirtai nusprendusios netekėti trisdešimtmetės vos vyrui pasipiršus viena kitai puola į glėbį ir apsiašaroja. Savas kambarys ir finansinė nepriklausomybė – viskas, ko reikia moteriai kūrėjai, rašė Virginia Woolf, bet, regis, tam pritaria ir Noonanas. Režisierius daug norėjo, bet iki galo neišnorėjo. Filme viskas kažkaip skysta. Yra gerų scenų, bet jos ir lieka tik atskiromis scenomis. Gražu žiūrėti, kaip jauna mergaitė, o paskui moteris įmantriai popieriaus lape gainioja pieštus gyvūniukus. Žavus senoviškas Viktorijos laikųmerginimas, nuostabūs dialogai, britiškas akcentas. Ir aktoriai geri, ir filmas šviesus, ir nuotaika laikoma, bet... juosta man pasirodė netikroviška. Paaiškinsiu: tai biografinė drama apie britų vaikų knygų autorę ir iliustratorę Beatrix Potter.

Atrodo, jei biografija, tai ji savaime turėtų būti labai tikroviška, žiūrint priminti gyvenimą. Bet ne visos biografijos tinka filmui. Šioji įkelta į nerealybę (turiu galvoj, filmą) pasidarė tartum išgalvota. Gal režisierius ir norėjo viską pakabinti tarp realybės ir vaizduotės, tačiau jam neišėjo to padaryti įtikinamai.

Skaičiau, kad Noonanas iki šio filmo 10 metų filmavimo aikštelėje nesėdėjo režisieriaus kėdėje, kol pagaliau atrado jį įkvepiantį scenarijų. Neaišku, ką pats Chrisas sugalvojo, o ką scenaristas Richard Maltby, Jr., bet po dešimties metų sugrįžus, juk reikėtų susiprasti, kad tokios nuvalkiotos scenos kaip jaunikių ieškojimas dukrelei ( dažniausiai tokiose scenose jie visi būna liurbiai, tik tas vienas siūlytis neatėjęs – ne) ar dažnai stereotipiškas manevravimas charakteriais filmo tikrai nepadarys gyvesnio. Nežinau, kame šaknys, bet ir turėjęs būti juostos lūžis – mylimojo, sužadėtinio mirtis – išėjo nepakankamai motyvuotas. Nežinant, kad tai iš tikro buvo ir gyvenime, filmo kontekste tai atrodo pritempta, net lėkšta. Aišku, režisierius visada gali pasakyti, kad jei kas mirė gyvenime, tai tas turi mirti ir biografiniame filme, bet ir vėl – juk ne visos biografijos, o tuo labiau mirtys, tinka filmui. Turbūt Beatrix Potter tikrai buvo ypatinga moteris, drąsi, įdomi... Bet filme ji išėjo truputį per daug suvaidinta. Ar čia Renée Zellweger klaida, spręskite patys. Aš vis dėlto būčiau linkusi kaltinti Chrisą, kuris pats nežinojo, ką nori sukurti: ar romantinę dramą, ar ryškios asmenybės portretą, ar pramogą sau po geros dekados.

Užtektinai priniurzgėjau. Tai vienas iš tų filmų, kur saulė šviečia pro langus. Labai šviesi, nors tartum našlė apsirengusi juodai, auklė-senmergė. Kad ir labai tipiška, bet įdomi, nelyginant Viktorijos laikų liekana ji visur iš paskos sekiojo ir jaunąją, ir jau suaugusią Beatrix. Talentinga jaunoji aktorė Lucy Boynton, įkūnijusi Miss Potter vaikystėje. Norėjau paminėti ir puikią aktorę Emily Watson, bet prisiminiau dingusį brolį. Jei žiūrėdami šį filmą norėsite pamatyti, kaip užaugo Beatrix brolis ir atrodo dabar, ne vaikystės prisiminimuose, nusiraminkite. Chrisas (o gal Richardas?) jį pamiršo, o prisiminęs įterpė tik sakinį filmo pabaigoje. Gerai, kad Vikipedija yra, būčiau taip ir nesužinojusi, jog brolis mokėsi internate ir dėl to negalėjo būti paminėtas bent filmo dialoguose...

Et, galvoju, kad kvėpėsi kvėpėsi Chrisas dešimtmetį, o kai įkvėpė, tai ir išsikvėpė.

Joanna Newsom - Have One On Me

Joanna Newsom pristato trečiąjį savo albumą Have one on me. Kompanija Dragcity šįkart priversta imtis ypatingų saugumo priemonių, nes Joannos 2006-ųjų Ys buvo nutekintas gerokai anksčiau prieš oficialų išleidimą - kai buvo paskolintas paklausyti Pičforko chebrai. Taigi, albumas naujas visiems ir visiems kartu.

Daugiau kaip 2 valandų epopėją sudaro trys dalys, kiekvienoje jų po šešis kūrinius, kiekviename Joannos kūrinyje bent po kelis etapus, žodžiu, mirga-marga ir sunku atsekti prieš kelias minutes "užkabliavusį" sąskambį. Tai labai retas tokios apimties atvejis - ne dėl šiuolaikinės muzikos neturėjimo-ką-pasakyti, o veikiau tausojant šių dienų išsiblaškiusį klausytoją. Jausmas lyg bandytum aprėpti ką tik išleistą Physical graffitti.

Ar užteks, jei apie albumo skambesį pasakysiu tik tiek, kad Joanna Newsom neprarado nieko ir skamba vis geriau nieko per daug nekeisdama? Autoritetai tvirtina, kad taip daryti nevalia. 28-erių Joanna Newsom groja arfa ir šis klasikinės muzikos instrumentas jos autorinių dainų skambesį padaro absoliučiai unikalų - jos parašytos arfa ir skirtos groti arfa. Taigi, originalumu Joanna nesunkiai šluosto nosį tokioms autorėms kaip Tori Amos, Regina Spektor ir nesuskaičiuojama armija jų pasekėjų. Šioje feministinėje hierarchijoje aš ją padėčiau prie pačios Kate Bush.

Pirmojo albumo The milk-eyed mender asketiškas skambesys išryškino Joannos dainas. Talentingai sulipdytos - tuomet tarė ne vienas muzikos kritikas. Antrasis Ys (iš gerojo Pičforko serverio) buvo prisodrintas orkestruočių, kad dar nesupratę įsidėmėtų - talentingai sulipdyta. Have one on me tiesiog išvedamas vidurkis ir aiškiai Drag City paliepta Joannai dainuoti šiek tiek švelniau - juk baidosi tie, kurie negirdi talento.

Pičforkui šįkart patikėta vienintelė, bet tikrai neblogiausia daina Good intentions paving company - bene pirmą kartą Joannos arfa ir balsas sudėlioti į gyvą ritmą. Žinoma, per septynias minutes su ritmu nutinka visko. Nepaprastai skamba ir pasakiškais motyvais sukurpta titulinė Have one on me, o Baby birch pabaigoje atsiradę rytietiški motyvai yra nepakartojamas prieskonis - matyt, vakarai kurį laiką buvo "atsivalgę" egzotinės muzikos priemaišų ir gyveno savo sultyse.

Tyra baladė Jackrabbits puikiai kontrastuoja su In California, o finalas Does not suffice iš joni-mitchelliško rytinio bliuzo perauga į audringą kakofoniją iš orkestre pasiklystančio smuiko ir s.o.s. signalų.

Išgirsti tikrai yra ką. Have one on me nėra nieko, kas būtų įrašyta vos užtiškus ant smegeninės, iš kitos pusės - nieko dirbtinio. Nu ir prigyriau.

9 iš 10

Surfer Blood- Astro Coast

Kurį laiką Surfer Blood debiutą Astro Coast ignoravau. Tačiau pagyros perspektyviems jaunuoliams sklido iš visų kampų, tad neatsilaikiau. Prisipažinsiu, kad tikėjausi daugiau. Groja ketvertukas iš Floridos kokybiškai. Groja surf/ indie roką, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieką fuzzy gitaros, ir 'sing along' priedainiai, tačiau kažko ypatingo ar labai įdomaus nepateikia. Žinoma dainos kaip Swim ar Twin Peaks yra tikri hitai, tiesiog spinduliuoja gera nuotaika ir į galvą krenta iš pirmo karto, bet yra ir tokių kaip Anchorage, kurias norisi tiesiog prasukti.

Take It Easy bandoma žaisti tropical motyvais, pati pradžia netgi skamba kaip Abe Vigoda, tačiau galutinis rezultatas vistiek kažkas panašaus į Vampire Weekend. Kad Surfer Blood stengiasi skambėti įdomiau, rodo Slow Jabroni su užuominomis į psikodeliką, bet tarsi bijoma išeiti už gitarinio indie roko ribų. Tam tikrame kontekste (pavyzdžiui kokiam nors pub'e ar open air'e gyvai) turėtų būti tikrai linksma, tokios dainos kaip Floating Vibes ar jau minėta Swim tam ir sukurtos, o kur dar Catholic Pagans priedainis... Dar norėjau paminėti Harmonix, vieną labiausiai patikusių iš viso albumo.

Astro Coast nėra blogas albumas, daug kam jis turbūt netgi labai geras, tačiau išlepintiems klausytojams norisi kažko daugiau.

7 iš 10

Holly Miranda - The Magician's Private Library

Jei kada nors girdėjote grupę TV on the Radio, galite nutuokti, kad debiutinį atlikėjos Holly Miranda albumą prodiusavo toks Dave Sitek. Ne itin subtiliai, tiesiog copy paste būdu perkeltos firminės TVOR triūbelės - tiesiai iš pernykščio Dear Science, o ir kitas grupės balsas Kyp Malone čia pat - Forest green oh forest green ir Slow burn treason.

Išvydęs The Magician's private library viršelį, tikėjausi kokio nors Cocteau Twins šešėlio, tačiau tikėjausi per daug - cypsi mergiotė ir tiek. Kai stengiasi neatsilikti nuo "fono", skamba kaip kokia Roisin Murphy, o Canvas prašosi Laurie Anderson šaltumo.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad prieš sutikdama Dave Sitek ji dainavo kažkokioje Bruklino punk grupėje. Galbūt čia ir bėda - prodiuserio paliktos erdvės jai perdaug, jos balso dinamika vos pulsuoja. Bendras rezultatas - atrodo, kad projekto vidury Sitek pamatė, kad š.... gaunasi ir paliko ją studijoje vieną. Visai įdomus eksperimentas yra Sleep on fire, tačiau jis skamba albumo pabaigoje, kai galva perkrauta skausmingų bandymų kažką "išlaužti".

Gal skambės ir kiek žiauriai, tačiau mielai pasiklausyčiau TVOR stiliaus instrumentinių koliažų be gerb.Mirandos vokalinių pastangų.

6 iš 10

A Grave With No Name - Mountain Debris

Trumpam grįžkime į praėjusius metus. Galima sakyti, kad kai ką ten pamiršome, galima - kad iš tolo jau matyti, kaip tie metai skambėjo. Klestėjo vienaląsčiai lo-fi projektai iš Bruklino apylinkių, iš kapų kėlėsi Jėzūs-Marijos, žodžiu, anūkams bus ką patyrinėti apie 2009. Pačioje metų pabaigoje pasirodęs debiutinis grupės A Grave with No Name albumas Mountain debris, be jokios abejonės, savyje talpina daugybę praūžusiems charakteringų momentų.

Ilgesinga garage-country baladė And we parted ways and mt Jade vis bando priminti kažką svarbaus, bet kulminacijos nepasiekia, o tik kartojasi. Įkvėpimo šaltinio grupė neslepia užvedančiame kūrinyje Silver, o albumo pirmoji The sun rises iš cure'iškos gitarinės miglos palaipsniui išsivysto į tikrą kosminį shoegaze'ą.

Dar vienas ingredientas būtinas 2009-iesiems - šiek tiek stilizuotų klasikinio roko priemaišų - Sofia - neprasčiau už šio reikalus "specus" Thee Oh Sees. Vienintelis, ko čia nerasite - ekstremalaus triukšmingojo lo-fi (no-fi), kurį pernai skandalingai propagavo Psychedelic Horseshit ir Wavves. A Grave with No Name labiau linksta prie lyrikos (The Underpass) ir konservatoriškos pagarbos aštunto dešimtmečio underground'ui.

Jeigu atvirai, man būtų labai keista jei po metų mes kalbėtume apie panašias tendencijas 2010-aisiais - reikia pripažinti, kad kai kas ima kartotis, tačiau yra muzikos, kuri įsirėžė ilgesniam laikui ir bus naudojama muzikinėse laboratorijose kaip pasiteisinę reagentai.

6 iš 10

Аквариум - День Радости

Albumas День радости - tai praėjusių metų gruodžio 14 dienos koncerto Jekaterinburge įrašas, jei neklystu, pirmasis oficialus šiuolaikinės Аквариум sudėties "gyvas" diskas. Kiekvienas, apsilankęs grupės koncerte žino, kad studijiniai B.G. ir kompanijos darbai išgryninami ir įgauna savo geriausią formą nesibaigiančių "akvariumistų" turų metu. Tad kodėl "laivas" pasirodo tik po dešimties susigrojimo metų? Priežastys tam, matyt, labai pragmatiškos, nes neoficialių įrašų tiesiai iš garso pulto - internete nors vežimu vežk, reikia tik paieškoti. Kita priežastis - kad grupės branduolys (B.G, Borisas Rubekinas, Olegas Šaras ir Igoris Timofejevas) iš tiesų puikiai jaučiasi ir kiekvienas atrado savo vietą grupės skambesyje, nė kiek neužgoždami vienas kito.

День радости užfiksuota dūdoriaus Brian Finnegan'o meistrystė klausytoją stebinusi jau studijinėje Аригато versijoje, tai čia - nėra ką kalbėti.

Dar vienas pliusas - kad tai visas koncertas, o ne kelių turo pasirodymų kompiliacija, kai siekiama į albumą sukišti kuo daugiau hitų. Taigi, pirmąkart nuo skandalingojo Электричество įrašo Tbilisyje čia galima pajusti, kokios iš tikrųjų nuotaikos tąkart buvo Аквариум - šiek tiek melancholiški ir siekiantys nušvitimo. Albumo kulminacija - beveik niekad gyvai negrojama Мне было бы легче петь ir besišypsanti tėviška išmintis Дерево.

Ką gi, never-ending-tour tęsiasi, bet grupės skambesys po poros mėnesių jau kitoks. Šiek tiek pailsėti linkusį B.G. šiuo metu jau keičia į repertuarą sugrįžusi punk-rokinė Мама анархия. Koks bus pavasaris - nežinia, bet patikimi šaltiniai tikina, kad pavasaris bus Vilniuje.

8 iš 10

Yeasayer - Odd Blood

Sąvoka progresyvus rokas liko kažkur toli, aštuntajame dešimtmetyje drauge su Emerson, Lake & Palmer, Jethro Tull ir Gentle Giant. Tai, kuo mus geba nustebinti ir sudirginti šiuolaikinė roko muzika, yra stilizuotas praeities atkartojimas, komiškas mėgdžiojimas - lyg Če portretas ant sienos be jokių piktų intencijų. Ir dar šiandien yra Yeasayer.

Nesakau, kad jie vieninteliai muzikos avangardo kariai, tikrai ne, tačiau tokius albumus kaip antrasis grupės Odd blood malonu klausyti dėl išlaisvinto skambesio. Jie teikiasi kurti kiekvieną dainos momentą, jiems neužtenka post-punk pusfabrikačių, kuriais, pripažinkime, minta daugybė indie projektų.

Jau anksčiau klausytojų ausis pasiekusi Ambling alp yra tikras hitas, daina, kurią norėtųsi girdėti per radiją - nuotaikai nuskaidrinti. Šiek tiek sumišęs prisiminimas I remember yra gana drąsus sprendimas, kurį klausytojai su gera atmintimi gali išjuokti kaip ELO ar A-ha stilistikos baladę, tačiau ši skamba žymiai šiurkščiau ir asketiškiau, ta prasme, yra tikra.

Jungle-indie tipo ritmukas O.N.E. gerokai spiria į užpakalį Passion Pitams ir MGMT, o nukrypimas į Marco Almondo kabaretinį synth-pop Rome stebina atlikėjų sintezatoriaus ir "komputerio" išmanymu. Robotas irgi žmogus, tikrąja to žodžio prasme.

Odd blood šiuolaikinei ausiai yra per riebus. Per daug įmantrių muzikinių išvedžiojimų, kurie iš pradžių žavi, o skambant finalui Grizelda kažkur ištirpsta. Iš vienos pusės, tai suaugusių žmonių muzika, kurios autoriai linkę diktuoti, o ne prisitaikyti, iš kitos - tai vis dar indie.

7 iš 10

Yeasayer- O.N.E

Motion: Taking Woodstock

Režisieriaus Ang Lee filmas Taking Woodstock yra sukurtas pagal neseniai pasirodžiusią Elliot Tiber memuarų knygą. Autorius, kuris ir tapo pagrindiniu filmo herojumi, kelia abejotiną legendinio festivalio organizavimo interpretaciją. Esą jo už dolerį iš savivaldybės įgytas leidimas rengti muzikos festivalį "išgelbėjo" tinkamos vietos ieškojusį organizatorių Michael Lang, o jis asmeniškai supažindino Lang'ą su vietovės savininku Max Yasgur. Tai, kad amžininkai viešai neigia bet kokį Elliot'o dalyvavimą, režisieriui suteikė progą subjektyviai pavaizduoti keturiasdešimties metų senumo istorinį įvykį, apie kurį prirašyta tiek daug, kiek nesugebėtų prisiminti joks gyvas to festivalio dalyvis.

Muzika. Muzikinis festivalio akcentas išrautas su šaknimis. Tam prieštarauja pati filmo idėja - herojus, esantis šio visatos centru vadinamo įvykio sūkuryje, negali jo pasiekti, prie jo prieiti, nes tai per didelis įvykis net visam pasauliui. Festivalio garsai tik "aidi" kažkur tolumoje. Chronologiškai tiksliai pasigirsta Richie Havens, Janis Joplin ir kitų dalyvių balsai. Šiek tiek juokingai atrodo vaizduojami žmonės, už kurių pinigus rengtas festivalis - jie šneka tomis pačiomis abstrakčiomis kategorijomis kaip ir tikrieji hipiai. Man rodos, atvežti į festivalį Hendrix'ą ir The Who visų pirma reikėjo dėl verslo.

Gėjai. Tai, kad hipių noras visus mylėti ir su visais mylėtis neišsiteko heteroseksualumo rėmuose, "Kuproto kalno" kūrėjas nutylėti negalėjo. Transvestitas, vardu Vilma, įdarbintas organizatorių gyvenamo motelio apsaugininku, matyt, turėjo tapti charizmatiškiausiu filmo herojumi, tačiau netapo. Tokių herojų, Taking Woodstock apskritai nėra. Nebent apsukrusis žemvaldys Yasgur'as, nuomos kainą pakėlęs nuo kelių tūkstančių dolerių iki keliasdešimties.

Minskas. Tūlžinga pagrindinio veikėjo mama, motelio savininkė, teigia pėsčiomis keliavusi iš Rusijos, konkrečiai Minsko iki pat Niujorko - eilinis pavyzdys, kodėl holivudo scenaristams kol kas geriau nekišti nosies į Rytų Europą. O asmeninių finansų pamokėlė finansų krizės kontekste puiki: motušė, filmo pradžioje vos nepraradusi motelio dėl skolų, staiga užplūdus pusei milijono klientų, išprotėja - pasirodo, per visą kapstymosi iš skolų laikotarpį spintoje ji slapčia sukaupė šimtą tūkstančių grynais.

Klaidingą įspūdį sudarantis treileris:

Dešimt: Two Against Nature

Pamenu, kai 2000-ųjų vasarį per melomanų rankas ėmė "eiti" albumas Two against nature, pamaniau, kad kalbos apie visiškai naują Steely Dan albumą - gerokai perdėtos. Labiau tikėtina, kad dvidešimt metų tylėję snobai iš Niujorko sugrįš vieninteliam turui, kad susirinktų dolerinę duoklę iš fanų, arba primins apie savo egzistavimą soliniais projektais. Tačiau tai buvo devyni nauji kūriniai. Pavadinimas Two against nature veikiausiai ir nusako keistą džiazroko dueto sugrįžimo motyvaciją.

Lyginant su Steely Dan albumais, įrašytais 1972 - 1980 metais, šis neatrodė kažkuo ypatingas, net atvirkščiai norėte norėjosi išgirsti kad ir kokią muzikantų "pasenimo" ar naujos krypties užuomazgą. Jau nuo pat linguoti į taktą priverčiančios Gaslighting abbie albumas panašėjo ne į kvėpuojantį daiktą, o naują "porciją" muzikos nuo to atlikėjo, kurio vardas nurodytas ant gaminio pakuotės. Taip, per dvidešimt metų studijinių įrašų kokybė stipriai pažengė į priekį ir tokie perfekcionistai kaip Donaldas Fagen'as ir Wateris Becker'is 2000-aisiais negalėjo tuo nepasinaudoti.

Iš tikrųjų, Two against nature parodo, ką veikė autoriai tuos dvidešimt metų - klausėsi savo albumų. Tai, ką retai daro savo muzika persisotinę atlikėjai. Jie išgirdo tą bendrą skambesį, kurį atpažįsta eilinis grupės gerbėjas. Sukant bet kurią seną Steely Dan plokštelę, ar tai būtų Aja ar Pretzel logic, niekada nešaus į galvą ją pavadinti "classic Steely Dan". Tai vis kitoks eksperimentas, vis kitas polėkis. O 2000-aisiais stoję prieš gamtą, Steely Dan sugrojo "koncentruotus" save.

Įvertinti keturiais Grammy ir pasisavinę pagrindinį "Album of the year", snobiškasis tandemas paliko bejonsių ir lopezų auditoriją nelabai supratusią, kas čia įvyko: "iki, pasimatysime dar po dvidešimties metų". Beje, 2003-aisiais išleidę taip pat neprastą albumą Everything must go, Steely Dan vėl pasinėrė į švilpikišką miegą - karts nuo karto surengia trumpą koncertinį turą ir apsigalvoja, kad ne, dar ne laikas.

Senolis klausia how about a kiss for your cousin dupree...

Massive Attack - Heligoland

Prieš klausydamas naujo Massive Attack albumo Heligoland, ramiai, beveik su klasikinei muzikai būdinga rimtimi perklausiau 1998-ųjų šedevrą Mezzanine. Dar prisiminiau gyvą grupės pasirodymą 2008-ųjų vasarą Heineken Open‘eryje. Tada aplankė keistas jausmas, kad į tokį disciplinuotą ir enciklopedišką klausytoją kaip šiuo atveju aš, Massive‘ai veikiausiai numojo ranka. Bet nepaklausęs – nesužinosi. Play.

Jų stilistika nepasikeitė. Tačiau šiandien Bristolio trip-hop duetas nebegali sau leisti begėdiškai kartotis. Galima išgirsti vieną kitą skiautę iš jų pačių ar kitų kūrybos, tačiau ir kaip vientisas lydinys Heligoland turi svorio – nors yra šiek tiek optimistiškesnis už kitus jų darbus. Ilgai kurptas sugrįžimas apaugo daugybe žinučių ir gandų internete – pavyzdžiui, apie tai, kaip į pagalbą pakviestas Damon Albarn muštruoja Massive‘us spartietiška tvarka.

Nenuvilia jau pirmasis kūrinys Pray for rain, drąsiai galintis būti grupės stilistikos konstanta – pusiausvyra tarp gyvo ir negyvo garso, iš beviltiškai besivoliojančios pradžios pereinama prie savotiško transo ir trumpos sintezatorinės ekstazės. Žinoma, visa tai daroma su jiems būdingu šaltumu. Su minėtu šaltumu kontrastuoja gyvi svečių balsai.

Albumo single Splitting the atom galima išgirsti seną grupės bendražygį Jamaikos reggae legendą Horace Andy. Jo balsas toks pat sodrus ir padeda Massive Attack kalbėti verdiktais, o valdyti smūgiais (ta prasme beat, o ne punch). Išgirsti būtina.

8 iš 10