Dinozauro kiaušinis Nr.4: Chicago

Vėjų ir lietuvių emigrantų mafijos miesto vardas šioje antraštėje parašytas ne visai pelnytai. Nes tuomet, 1969-aisiais, grupė vadinosi Chicago Transit Authority – lyg nusižiūrėjus nuo pravažiuojančio autobuso. Tačiau pavadinimus faktinė grupės sudėtis keitė ne vieną kartą. Pačioje pradžioje DePaul universiteto studentų projektas turėjo blankų The Missing Links pavadinimą, vėliau jau skambesnį – The Big Thing, kol galiausiai prodiuserio James Williams Guercio galvoje gimė griozdiškas, bet įsimenantis Chicago Transit Autohrity lengvai trumpinamas CTA ir tuo primenantis B,S&T tradiciją. Būtent Guercio jau buvo „išsukęs“ Blood, Sweat & Tears – pirmąją sėkmingą roko grupę su pučiamaisiais, tačiau ją palikus lyderiui Al Kooper, 1969 metais viskas buvo konstruojama iš naujo.

Būtent pakartotinio Guercio projekto etiketė ir kišo koją tuometei Chicago – pučiamieji su ritmo grupe didžiajai daliai amerikiečių vis dar atrodė egzotiškas mišinys, kurio „jau yra ir užtenka“. Vis dėl to, tiek septyni jaunuoliai, tiek jų globėjas, žinojo savosios koncepcijos išskirtinumą. Be to, jiems tereikėjo imti groti ir baigdavosi visos diskusijos. Kartu su Janis Joplin ir Jimi Hendrix‘u pusę Amerikos išmaišę kaip apšildomoji grupė, Chicago Transit Authority galiausiai gavo CBS pasiūlymą. Tiesa, apgaulingą ir keistą – jeigu norite dvigubos plokštelės, jokio honoraro nesitikėkite. Tačiau nėra to blogo, kas nepriverstų jaunos kompanijos gyventi vien iš koncertų ir išgarsinti save net atokiausiuose šalies kampeliuose.

Taigi, už debiutą honoraro negavo:

22 metų James Pankow – grupės skambesio išradėjas. Nesvarbu, kas sukūrė dainą, visos pučiamųjų partijos sugalvotos grupės trombonisto ir vieno idėjinių lyderių.

24 metų Walter Parazaider – multi-pūtikas grojantis įvairiais saksofonais ir fleita, drąsiai gali būti vadinamas grupės įkūrėju, nes būtent jo bute įvyko pirmasis jam-session.

25 metų Robert Lamm – vienintelis grupės narys, gimęs ir augęs ne Čikagoje. Tikras niujorkietis iš kriminogeninio Bruklino epicentro po tėvų skyrybų su mama atsidūrė „tremtyje“. Nepasimetė – nuo šešiolikos skambino pianinu įvairaus pobūdžio baruose, todėl jo pirštai ir balsas jau tada mokėjo pildyti visokios publikos pageidavimus. Maža to, 1969-aisiais Lamm’as – jau pagrindinis grupės dainų autorius. Nuo bitliškai popsinės Does anybody really know what time it is? iki protestu kvepiančios Listen.

23 metų Terry Kath – jau tada imtas vadinti gitaros genijumi. Legenda skelbia, kad po vieno iš pasirodymų Jimi Hendrix‘as pasakęs: „jūsų gitaristas geresnis už mane“. Daugiau čia nieko ir nepridursi.

23 metų Lee Loughnane – trimitininkas ir grupės siela, per koncertus puikiai bendraujantis su publika.

25 metų Peter Cetera – vėliausiai prie grupės prisijungęs narys, bosistas ir tada dar nelabai prie mikrofono prileidžiamas vokalistas labai juokinga šukuosena ir aukštu saldžiu balsu.

21 metų Danny Seraphine – grupės būgnininkas, ant savo pečių nešantis didelę užduotį – kaskart sujungti įvairialypę grupę gyvu ir uždegančiu roko ritmu. Ką dabar bekalbėtų Pankow‘as, tuomet jam tai tikrai pavykdavo.

Du iš jų - kai ką prisimena ir dabar (2008 m.):

Per nepilnas dvi savaites įrašytas Chicago Transit Authority buvo išleistas 1969-ųjų gegužę ir nepaisant Columbia nuogąstavimų, buvo perkamas ir nešė pelną dėdėms ofise, tuo pačiu kelis metus nepalikdamas Billboard albumų lentelės. Kol grupė grojo nesuskaičiuojamą gausybę koncertų, hitais tapo ir albumo singlai: romantiška Lamm‘o Beginnings, Stevie Winwood‘o koveris I‘m A Man ir kitos. Nevienus metus koncertų pradžia tarnavusi Introduction nepalieka abejingų nešvariu Kath‘o vokalu ir pučiamųjų pajėgomis. Nereali gitara Poem 58 ir Free form guitar, taip pat 12 minučių improvizacija Liberaton. Visa tai lygiai prieš keturiasdešimt metų.

Dalí: Higher Than The Stars

O dabar eksperimentas. Nežinia kas viršelio autorius, nežinia kas per muzika. Maža to, albumo šio apskritai nėra. Jis turėtų pasirodyti rugsėjo 22 dieną. Niujorkiečų kvartetas The Pains of Being Pure at Heart rudeniop žada mums padovanoti 4 naujas dainas, įvyniotas štai į tokį įpakavimą. Kad būtų sunkiau laukti Higher than the stars EP, ilgesingas vaizdelis sukomponuotas ta pačia maniera kaip ir jau pamėgto debiutinio albumo viršelis. Dvi sutirštintos spalvos – balta ir juoda, kaip ‚pure heart‘ ir ‚pains‘. Ir šiaip – siužeto tęsinys „kažkas nuliūdino panelę“.

Vis dėlto muzika turėtų būt maždaug tokia:

Blues Control - Local Flavor

Local Flavor yra antrasis dueto Blues Control albumas – todėl šiokia tokia nuomonė ir enciklopedinė informacija apie juos yra. Kad iš Niujorko, kad groja instrumentinį lo-fi ir šiandien tokio aprašymo, rodos, pakanka. Tačiau iš tiesų pirmą kartą išgirdusiems Blues Control muziką, Local Flavor nepavyktų įsprausti į jokius rėmus. Aišku viena – tai tikrų tikriausias avangardas. Autoriams pavyko nubraukti visus stilius, muzikinius kanonus ir groti pagal intuiciją.

Vietoje lo-fi įrašuose karaliaujančių 60‘s vargonų, nuo pat albumo pradžios jus pasitiks vaiduokliškai aidintis fortepijonas. Griežtesnių gitarų fone (Good morning) taip atžagariai su mocarto klavišais buvo elgiamasi tik progresyvaus roko aukso amžiuje. Vėliau tas pats nevykęs mocartas bando sukurpti menuetą kartu su jį klaidinančiu „džiazovu“ saksofonu (Rest on water).

Trečiame šio lo-fi kordebaleto veiksme mocartas virsta į žaną mišelį žarą, bet jo bėdos čia nesibaigia – kiek besistengtų, sintezatoriaus akordai vos girdimi pro pelkiškas ūkanas ir lygiai 8 minutes jam tenka kovoti už gęstančią savo elektroninio skambesio gyvybę.

Ketvirtasis veiksmas – laidotuvės On through the night. Vargonai, tačiau ne doorsų jonika, o bažnytiniai – kartais pakilūs, kartais liūdni, peraugantys į Tarkovskio „Soliario“ soundtreką ir albumą baigiančią buities garsų ritmiką (kaip plaktuko iš rankų nepaleidžiantis sodo kaimynas).

Local Flavor nėra nė vienos priežasties ar vietos, kurią galėtumėte nuspėti. Blues Control yra nukirpę visas gijas su likusiu muzikos pasauliu ir manifestuojantys, kad jų muzika yra tik jų reikalas. Dideli ir didūs keistuoliai.

8 iš 10

Dinozauro kiaušinis Nr.3: The Velvet Underground

1967 m. kovą dienos šviesą išvydo toks albumas su geltonu bananu ant viršelio. Jį įrašė niujorkiečių šutvė, pasivadinusi The Velvet Underground kartu su viena manekene. Tada šis albumas komercinės sėkmės nesusilaukė, tačiau dabar tiek Rolling Stone, tiek Pats Tu Toks mano, kad tai yra vienas svarbiausių albumų roko muzikos istorijoje.

Viskas prasidėjo, kai keletas idėjų kupinų žmonių nusprendė groti drauge. Tarp tų žmonių buvo John Cage'o ir La Monte Young'o draugas John Cale'as bei beat literatūra susižavėjęs Lou Reed'as. Kaip žinia, tuo pačiu metu New York'e aktyviai reiškėsi ir toks veikėjas vardu Andy Warhol'as. Jis su savo Exploding Plastic Inevitable priglaudė naują grupę ir netgi „prodiusavo“ albumą, apie kurį kalbame. Tiesa šis „prodiusavimas“ buvo savotiškas ir daugiausia pasireiškė tokiomis pastabomis kaip „yeah, that sounds great“ ir „i like it“. Lou Reed'as sako, kad toks Warhol'o „darykit, kaip norit“ prodiusavimo stilius buvo labai reikšmingas viso albumo skambesiui, ir su juo nesutikti turbūt negalima- laisvė eksperimentuoti ir profesionalaus garso inžinieriaus trūkumas jaučiamas visame The Velvet Underground & Nico albume. Tiesa negalima sakyti, kad Warhol'as nedarė nieko, grupę jis susiejo su savo asmeniniu „brendu“, sukūrė albumo viršelį, parūpino pinigų ir Nico.

Kad ir kaip ten būtų, vienuolikoje albumo kūrinių telpa viskas - Cale'o eksperimentai, Reed'o rokenrolas, Warhol'o (netiesiogiai) ironija ir kičas. Monotoniškas Maureen Moe Trucker būgnijimas, nešvarūs ir triukšmų lydimi gitaros rifai, persipinantys su Cale'o alto variacijomis - visa tai girdime debiutiniame The Velvet Underground & Nico. Čia ir įsimintina pop melodija Sunday Morning (ši įrašyta, nes labelas reikalavo nors vieno „normalaus“ singlo), ir odė heroinui Heroin, ir tyčia pompastiškas All tomorrow's parties (čia savo vokalu pasidarbuoja Nico), ir triukšmo srautas European Son.

Kontrkultūros ir nonkonformizmo bei populiariosios kultūros derinys The Velvet Underground & Nico, mano manymu, atspindi bendrą septinto dešimtmečio kultūrinį kontekstą, kur maišosi menas, maištas, „aukštoji“ ir masinė-komercinė kultūros. Kalbant apie albumo reikšmę vėlesnei muzikai, galima būtų pradėti vardinti grupes, kurių nebūtų, jei ne The Velvet Underground, tačiau man būtų gaila laiko, o ir vietos toks sąrašas užimtų daug.

Žodžiu, ne šiaip dinozauro, o tikro tiranozauro kiaušinis.

Kasms - Spayed

Jeigu dar kas atsimenate tokią šviesos greičiu susikūrusią ir iširusią grupę Test Icicles, jos nariai išsibarstė su skirtingais projektais – vieną šiuo metu priimta vadinti Lightspeed Champion, kitas – grįžta kaip naujos grupės Kasms gitaristas, kartais prisėdantis ir prie būgnų. Dar grupėje yra vokalistė Rachel Mary Callaghan. Jos balsas įdomus, nestandartinis, gerai skambantis net jai neintonuojant, o beviltiškai šaukiantis pagalbos (Spayed).

Kasms yra ritmiški, bet ne visada, triukšmaujantys – bet neužgožti shoegazinės gitaros kaip daugelis kitų debiutuojančių grupių. Su geriausiomis pankuojančiųjų tradicijomis triukšmaujama ir būgnais, ir gitara, ir balsu, ir visa tai iškart. Albumas Spayed įrašytas gana kokybiškai, tačau DIY idėjos grupei nesvetimos – prodiuseris į studiją buvo neįleistas. Todėl klausantis kartais atrodo, kad tai koncertinis įrašas.

Beveik visų dainų tempas – kintantis. Ir pirmąkart klausant nelabai supranti, kad vyksta. Trenchfoot pradžia nedaug kuo skiriasi nuo prieš tai skambėjusios Bone you. Tačiau netrukus būgnininką ištinka tikras priepuolis, nuo kurio jis čia pat pavargsta. Vienu žodžiu, labai norisi visą šį bardaką pamatyti gyvai.

Oficialus video:

6 iš 10

The Very Best - Warm Heart of Africa

Galbūt tikras rastamanas šį albumą išmestų lauk, nes į afrikietiškus motyvus ir visos muzikos šaknis čia žvelgiama pro naujausias vakarietiškos muzikos tendencijas. Nepaisant to, balta oda grupės The Very Best nariai skųstis negali ir elgiasi kaip tikri „native“ – ima pačių vakarų Afrikai primestus World muzikos standartus ir juos negailestingai gilijotinuoja. Sintezatoriais, kartais atsirandančia anglų kalba, egzotiškų muzikos stilių eklektika – kalypso, regis ir dar velniai žino kas.

Civilizacijos susiduria Nsokoto, kur folklorinė perkusija skamba elektroninės muzikos tuštumoje, sutartiniai vokalai atsikartoja kompiuteriškai – taip neįprastai world skambesiui. Julia skamba panašiai į projekto Dragons of Zynth tyčinę „kislota“, o Mhumu pagautas tempas tiktų ir kokios nors indie-pop grupės repertuarui.

Tačiau apskritai, reikia pripažinti, kad rezultatas – nei šioks, nei toks. Yra ir idėja, ir profesionalumas, ir neabejotinai turtingesni gyvi pasirodymai, bet tokių akimirkų, kad kartu su atlikėjais stotum prie ritualinio laužo ir imtum šokti – nėra. Belieka pasileisti Angonde ir laukti kol šalia monotoniškos tirados neaiškių žodžių pasigirsta 80‘s sintezatoriaus šviesa, o vėliau psichodelinė smuiko partija.

6 iš 10

Dalí: More Songs About Buildings And Food

Neturėjo David‘as Byrne‘as vargo... Tad antrajam Talking Heads albumui sumąstė įmantrų ir daug kruopštaus darbo iš jo pareikalavusį viršelį. Galbūt dėl to, kad pirmosios plokštelės viršelis labiau priminė gaisrinės mašinos šoną arba komunistų partijos suvažiavimo segtuvą, specialiai More songs about buildings and food autorius savo polaroid‘u pliaukštelėjo 529 kartus. Po to, reikia manyti, teko viską Pshycho killeriškai sukarpyti ir imtis Sutverėjo darbo. Foto-mozaikoje į mus žvelgia keturi ką tik sulipdyti frankenšteinai ir mes įtariame, kad pamišėlio aukomis tapo (iš kairės į dešinę): Jerry Harrison, David Byrne, Chris Frantz ir žavioji Tina Weymouth.

The Most Serene Republic - ...And The Ever Expanding Universe

Prisipažinsiu, kad pirmieji du The Most Serene Republic albumai vis dar sėkmingai sukasi mano iPode, todėl nereaguoti į trečiąjį tiesiog negaliu. Vis dar tokie pat gausūs – septyniese – improvizatoriai iš Kanados nusprendė parodyti jau užsiaugintus raumenis ir įmesti šiek tiek pompastikos: ...And the ever expanding universe.

Iš tikrųjų, nelabai kas pasikeitė. Orkestrėlis moka skambėti minimalistiškai ir skaidriai – neveltui vienas senas jų kūrinėlis buvo apie drugelių gaudymą laukuose. Tačiau laikas bėga ir gana stabili grupės sudėtis ženklina improvizacijas jau firminiais sąskambiais – pianinas audringai skambančioje albumo pradžioje Bubble reputation ir minorinis motyvas finale No one likes a nihilist.

The Most Serene Republic yra pernelyg įvairūs ir spalvingi, kad atsibostų jau trečiuoju albumu. Nežinia, ar pakaks jiems valios nekeisti kurso ir toliau, bet ...And the ever expanding universe aukso viduriukas pasiektas su kaupu. Tas kaupas – nedidelis ekskursas į klasiką Patternicity – kaip rafinuota uoga ant pyragaičio karalaitei. Keista šitaip rašyti apie indie muziką grojančią grupę, bet jie iš tiesų subtilūs.

Ką gi, netrukus lauksime sugrįžtant dar vienos kanadiečių indie „šaikos“ – sako, kad Broken Social Scene ir koncertuoja, ir įrašinėja.

Fanai jau sukūrė klipus dviems ...And the ever expanding universe dainoms. Pažiūrėti (klausant) verta abu:

9 iš 10

Dalí: Weasels Ripped My Flesh

Pats Tu Toks pradeda savo invaziją į kitas meninės raiškos sritis. Tiesa, ne taip drąsiai ir ambicingai, pro savąją prizmę ir nepataisomai melomaniškai.

Mūsų geras draugas, Dailės Akademijos albumo viršelio katedros vedėjas prof. Barbadosas Dalí pasiDalins, jo nuomone, dėmesio vertais muzikos albumų viršeliais.

Apie Franką Zappą yra pasakojama daug kontraversiškų istorijų, dalis kurių yra išgalvotos, o likusios – liaudies pasakų principu apaugintos naujais tęsiniais ir pasakojamos anekdotišku stiliumi. Netgi paminklo FZ atsiradimo Vilniuje istorija prasidėjo kaip „fake“ kampanija. Šimtaprocentinę autentiką gali garantuoti tik filmuota medžiaga.

Viena panaši istorija pasakojama apie albumo Weasels ripped my flesh viršelį. Kūrė jį dailininkas Neon Park. Atėjus pasikonsultuoti su autoriumi, Frankas ištraukė seną 1956 metų žurnalą „Man‘s Life“, kuriame buvo vaizduojamos herojų puolančios žebenkštys ir paklausė: „Ar pajėgsi sukurti ką nors dar blogesnio už šitai?“.

Yra kelios tokio viršelio motyvacijos: 1. Ironizuojamas pigus masinis skonis, 2. Tai, kas vaizduojama kaip priimtina norma paprastai neturi ryšio su realybe ir vos pakeitus foną ima atrodyti pamišėliškai, 3. Tai, kas pigu sensta labai greitai ir neatpažįstamai, 4. FZ apskritai fanatiškai mėgo „crazy“ derinius.

Psychedelic Horseshit - Shitgaze Anthems

Apie Woodsist žadamą išleisti Psychedelic Horseshit albumą Too Many Hits mes dar parašysime ateityje, tačiau štai ką lo-fi nusispjovėliai krečia dabar – pasirodė būsimų hitų „b-pusių“ rinkinys Shitgaze Anthems. Antrarūšis, pasirodo, gali būti net arklio mėšlas. Ir groti tokią muziką yra kiekvieno shitgazerio garbės reikalas. Turint omeny visą šią anti-logiką, Too Many Hits gali ir nebepasirodyti. Atlyginimo negaunantis studijos darbuotojas netyčia nuspaus „record“ ir visas šedevras liks tik melomanų mituose ir legendose.

Shitgaze Anthems nėra ausį glostantis įrašas, tad jei ausų būgnelio neniežti, klausyti tikrai nebūtina, pakaks perskaityti dainų pavadinimus – We‘re pink floyd, bitch arba Dreadlock paranoia.

6 trumpučiuose kūriniuose skamba būgnai, akustinė ir elektrinė gitaros, sintezatorinė migla ir tikrai nekoks vokalas. Visi šie elementai yra nesutverti vienas kitam ir užuot darniai susijungę tiesiog sukrenta į vieną didelę šūdo krūvą. Paskutinėje kompozicijoje Floating in space grupė labai juokingai nutyla... ir staiga pasigirsta pavėluotas gitaros solo – maždaug „sorry, chebra, pramiegojau“. Girdisi magnetofono „tyla“ ir įrašo trukdžiai.

Bet juk Andy Warhol‘as nevaizdavo pupų skardinės, jis vaizdavo pupų skardinės vaizdavimą. Taip kad ketvirta mano pastraipa apie tikrai blogai skambantį albumą, matyt, ir yra tikrasis šio projekto rezultatas.

5 iš 10

The Present - The Way We Are

Prodiuseris, pernai mums padovanojęs šaunų Born Ruffians albumą Red, yellow & blue, Rusty Santos sukūrė grupę. Sunku The Present vadinti grupe, tačiau šiais laikais vardu ir pavarde niekas nepasirašinėja. Be to, prie projekto The way we are prisidėjo japonų muzikantė Mina ir kitas niujorkietis Jesse Lee.

Įspūdis toks, kad kūrybingam prodiuseriui nuo ankstesnių projektų atliko idėjų ir garsų. Beveik neįmanoma suprasti, kur baigiasi viena kompozicija ir prasideda kita. Begėdiškai maišydami noise su ambient, The Present išlieka originalūs dėl kelių priežasčių: 1. Kai kur pasigirstanti gitara (ačiū dievui nepersūdoma) veikia kaip geras prieskonis, 2. Elektroninė meditacija Press play triukšmą sugeba perkonstruoti į trip-trop (arba bent jau kažką Bristol-iško), 3. Gudri user-friendly albumo kompozicija – jei užsikabinsi už pirmųjų palyginus trumpų gabalų, išskrisi ir į 30 minučių kosminę odisėją The way we are.

Tai visai įdomus liūliuojančios muzikos nuotykis. Įsimetę į grojaraštį, tikrai jo „neužmiršite“, kaip pavyzdžiui gali atsitikti su Helios ar Mountains, tačiau nerasite ir slegiančios tamsos efekto. Žodžiu, prodiuserio talentas ir išmonė.

8 iš 10

VA- The World's Lousy With Ideas vol. 8

Ir dar kartą apie lo- fi. The World's Lousy With Ideas yra serija lo- fi muzikos kompiliacijų, leidžiamų kažkokio Almost Ready Records (Įdomu tai, kad label'o internetiniame puslapyje beveik nėra jokios informacijos, tik puikuojasi JAV respublikonų partijos logotipas. Ar tai reiškia, kad respublikonai stengiasi pritraukti daugiau „cutting edge“ jaunimo į savo gretas?), ir nors pavadinimas skelbia, kad tai jau aštuntoji dalis, tačiau tai pirmas pilnos trukmės ir didesnio tiražo įrašas.

Kompiliaciją pradeda mūsų mylimos ir gerbiamos Vivian Girls su labai gražia, lyg iš seno vinilo skambančia Lake house. Nežinau kaip jums, bet man su naujais merginų singlais aiškėjanti nauja- mažiau punk, daugiau surf- kryptis tinka ( nors ir anksčiau buvo gerai). Laukiam naujo albumo rudenį.

Toliau turime geriausią savo formą su Ages ago demonstruojančius Blank Dogs. Užmirškite Interpol, Editors ir White Lies visokius ten, šiandien užimti Joy Division/ The Cure postą verčiausias paslaptingasis vieno žmogaus projektas iš bruklino.

Po Blank Dogs girdime Ohajo shitgazerius Times New Viking. Šįkart ne taip garsiai ir ausį rėžiančiai kaip įprastai, tačiau ne mažiau smagiai ir neįpareigojančiai. A lot of paintings užskaitome.

Deja, čia geroji dalis ir baigiasi. Toliau sutinkamų grupių dainas geriausiu atveju įvertinčiau kaip „visai nieko“. Intelligence ir Guinea Worms groja nuobodoką rokelį, Sic Alps moka ir geriau, o Thee Oh Sees siūlo tiesmuką punk. Ir tik Tyvek (apie šituos nelabai ką žinau, bet skamba kaip kas nors iš Factory Records septyniasdešimtųjų pabaigoje Mančesteryje) bando įnešti kompiliacijai gaivesnio oro. Na ir gal dar Pink Reason, kurių Going home kažkuo primena shoegazinę Joy Division Day of lords versiją.

Tikrai ne lo- fi bestof'as, ir ne pats geriausias variantas su žanru susipažinti naujokams, tačiau kelios geros dainos čia yra, o visos jos lyg ir niekur kitur neišleistos, todėl dėl jų gal ir verta.

6 iš 10

Tortoise - Beacons Of Ancestorship

Grupė Tortoise kitais metais švęs savo dvidešimtmetį. Atrodytų, su tokiu klausytojų susidomėjimu kiekvienu nauju albumu Tortoise panašėja į legendą, kuriai galima ir melstis. Tačiau eksperimentuotojų prigimtis daro savo. Nėra nieko panašaus į tai, ką groja Tortoise. Pakartoti savo muzikos jie nesugeba ir patys. Ir tai visai ne mano panegirika, tai toks viską paneigiantis, klajokliškas jų charakteris – keliauti ir atrasti vis naujas muzikos erdves.

Buvo džiazas, buvo elektronika. Dabar albumą Beacons of Ancestorship pradeda sintezatorių ir raketiškai šaudančios gitaros pasažai, primenantys Tony Banks ir Mike Rutherford tandemą vienu Genesis periodu.

Skubantis ir padrikas Prepare your coffin, elektronikos ir jungle dvikova Northern something, sirtakiškas iššūkis Underworld‘ams Gigantes, mokslinės fantastikos etiudas De Chelly ir gripu sergantis launžas Monument six one thousand.

Daugelis fanų Tortoise paslaptimi laiko tai, kad pradėjo vaikinai viską nuo nulio, be ypatingų autoritetų ir sugeba šitaip pradėti vėl ir vėl. Kažkada net savo stilių yra įvardinę kaip „post-rock“. Armėnų radijas vadina tai minimalizmu, bet man kyla klausimas, ar gali vinegretas būti minimalistiškas?

Atiduodamas pagarbą Tortoise, aš nesakau „geras“, aš sakau „būtina išgirsti“.

7 iš 10

Dinozauro kiaušinis Nr.2: My Bloody Valentine

Kažkada toks rastamanas Polas Makartinis papasakojo apie derlingą sąmonės būseną – kai esi beužmiegąs ir tavo mintys ima virsti į sapną. Prisiminti, ką tuo metu išdarinėjo tavo pasąmonė įmanoma tik staiga vėl atgavus budrumą. Ten jis teigė išgirdęs „lyg ir pažįstamą“ Yesterday melodiją, ten išvydo ir geltoną povandeninį laivą. O jeigu iš tokios būsenos ištrauktume visą albumą? Ir nenušlifuotą, nenu-miki-mauzintą, o tikrą, dar aplipusį nepatogiais mūsų sąmonei sapno fragmentais. Tokį nepatogų albumą 1988-ųjų vasarą įrašė grupė My Bloody Valentine.

Susikūrę dar 1984 metais Dubline, 1988-ųjų pavasarį My Bloody Valentine jau Londone sutiko naują vokalistę Bilindą Butcher ir pasirašė kontraktą su kompanija Creation. Idėjinis vadas Kevin Shields nusprendė lengva ranka nubraukti viską, ką grupė buvo iki tol pasiekusi (kelios kritikų neįvertintos post-punk mini-plokštelės) ir grįžti prie ištakų – alternatyviosios muzikos.

Bemiegių naktų kupina Isn‘t Anything įrašų sesija subrandino savo vaisius.

Kūrinyje No more sorry Bilinda beria padrikas frazes: „fingerprints of you“, „flesh and bone“, „not alone“, tačiau užgimstančio „shoegaze“ fonas sukuria tragizmo ir paaugliško liūdesio efektą. Shields‘o gitara arba tiksliau pedalų efektai griauna visus kanonus All I need.

Kaip ir pridera „valentinams“, širdis – dažniausiai albumo tekstuose sutinkamas simbolis. Pirmasis Isn‘t Anything kūrinys Soft as snow (but warm inside) pulsuoja linksmesne boso partija ir Bilindos ūbavimais, kuriuos netrukus keičia išsiderinusi akustika ir ilgesingas priedainis (Lose my breath).

Kitoje Atlanto pusėje tuomet triukšmavę Black Tambourine turi savo analogų ir čia – neoficialus albumo singlas Free me with your kiss maišo grunge‘ą su lo-fi vokalo garsais, o Nothing much to lose teksto galėjo pavydėti ir jaunasis Kurt‘as Cobain‘as: „Oh, I wanna see it all / Eyes asked why why why, too late“.

Žvelgiu pro langą ir matau: galima būtų parašyti, ką ši muzika „padarė“. Tačiau tai būtų pompastiška ir anti-autentiška. Pasakykime tik tiek, kad jau tuomet koncertuose junginį Sueisfine Shields‘as tiesiai šviesiai keisdavo „Suicide“.

Pats tu pabandyk: