MGMT - Congratulations

Kai pirmą kartą pamačiau ir išgirdau MGMT, pamaniau, kad Marcas Bolanas kažkuria prasme yra vėl gyvas. Fantaziją pranokstantis grupės įvaizdis ir drąsios aštunto dešimtmečio pop kultūros interpretacijos buvo dueto kelias į didelę sėkmę jau debiutiniu albumu Oracular Spectacular 2008-ųjų pradžioje. Siela ir kūnu pelnyta sėkmė antrąjį grupės albumą pavertė vienu laukiamiausių šių metų muzikinių įvykių su visais iš to išplaukiančiais pašaliniais poveikiais.

Congratulations nėra tas albumas, kurio reikėtų labai nekantriai laukti - tuomet pats perdegsi, o diską beliks paridenti į kambario kampą. Nors spalvingas, kaip ir "įspėta" viršelyje, šis 9 naujų kūrinių rinkinys, MGMT stilistiką paslenka vos vienu kitu centimetru nuo pirmtako. Mažiau 70's, daugiau 60's. Vietoje disko byto čia karaliauja sodrios klasikinio roko bosinės partijos, labiau "aptrintas" ir Congratulations jonikų ir sintezatorių arsenalas.

Yra ir 12 minučių kelionė Siberian breaks, ir šiurpoka lopšinė Lady Dada's nightmare - aliuzija į Lady Gagą ar į Velvet'ų Lady Godiva's operation? Žymiai aiškesnė dedikacija yra Brian Eno. Man šis kūrinėlis patiko labiausiai, toks senov(b)iškai sukaltas gabaliukas apie kadaise baisiai madingą muzikos dievybę, vėliau persikūnijusį į Microsoft programinių produktų garso efektus.

Potencialiais hitais gali būti Someoene's missing ar Flash delerium, tačiau tokių kaip Time to pretend, Kids ar Electric feel čia nėra. Galima ginčytis, ar tai yra minusas. Aš MGMT nelaikau grupe, kurios kūrybos svarbiausias aspektas būtų "song of the year". Jie įdomūs kiekviena puikiai įsegta keistenybe ir ekstravagantišku jos derėjimu prie naftalininio lietpalčio.

Jeigu rimtai, visa tai yra fake, surogatas, išsiliejęs antspaudas. Kažkur Congratulations keistenybių krūvoje skamba tokios kreivos kreivos piemenėlio švilpynės. O mes tikime, kad tai derantis hipiškas elementas. Tiesiog reikia pripažinti, kad MGMT yra užkietėję studijiniai perfekcionistai ir sąskambių filosofai, o kepurę jiems kelia ir senasis studisėda Polas Makartinis.

8 iš 10

Naftavinylas: Natty Dread

Amžius: 36 meteliai

Leiblas: Island.

Plokštelės būklė: Intensyviai klausoma ir šiandien.

Pripažintas kaip vienas geriausių visų laikų regio albumų, 1974-aisiais įrašytas ir išleistas Bobo Marley autorinis šedevras Natty Dread visų pirma yra lūžio albumas. Galima sakyti, kad lūžio atlikėjo karjeroje - būtent po jo iš "įdomaus" ir egzotiško Jamaikos muzikanto jis pavirto pasauline super-žvaigžde ir ilgainiui visos regio kultūros sinonimu. Tačiau taip jausmingai nepostringaujant, atsitiko vienas labai paprastas dalykas. Nebeliko The Wailers trijulės - Bob Marley, Peter Tosh ir Bunny Wailer. Pastarieji du, švelniai pasakius, nebuvo labai patenkinti tampriais Marley ryšiais su Londonu ir augantį populiarumą vertino daugiau kaip "babilono" įtaką. Arba tiesiog pavydėjo.

Atsirado nauja grupė - Bob Marley and The Wailers, ir ta grupė pirmąkart prisėdo įrašų studijoje. Čia yra Rebel music su nepakartojamu pritariamojo vokalo sprendimu, tapusi viena iš gyvų grupės pasirodymų kulminacijų. Taip pat gatves bei sutiktus žmones skaičiuojantis Marley pasivaikščiojimas Kingstonu Natty dread.

Vienas pirmųjų tokių griežtų autoriaus kūrinėlių Revolution su pagrindine eilute "It takes a revolution to make a solution", tarsi priminimas buvusiam kolegai Toshui, kad ne viskas prarasta. Ir iš tikrųjų, netrukus Marley tapo svarbiausia politine ir religine figūra Jamaikoje. Jo atsivertimas į rastafari religiją prieš kelis metus dabar tapo sektinu pavyzdžiu, o 1975-aisiais mirus pagrindinei šio Judėjimo ikonai Etiopijos imperatoriui Haile Selassie, subkultūrinis mitas buvo galutinai sucementuotas, o Marley iki šiol yra neatsiejamo jo dalis.

Linksmas raginimas geriems darbams Bend down low užkrečia nepakartojama regio ritmika, o baladė No woman, no cry čia dar studijinėje versijoje laukia savo žvaigždžių valandos albume Live!.

Nežinia kodėl albumo pradžiai pasirinkta nauja Lively up yourself versija, vienas didžiausių senųjų Wailer'ių hitų. Sakykime, kad niekas nesibaigia ir niekas neprasideda. Tiesiog pasibaigus pusei "A", reikia prieiti prie pafo, apversti pusę "B" ir švelniai nuleisti adatėlę.

Wye Oak - My Neighbor / My Creator EP

Dar nespėjo atvėsti pernykštis The Knot, o Wye Oak jau pristato naują EP taikliu pavadinimų deriniu My neighbor / My creator.

Labiausiai stebina pirmosios dvi šio mini-albumo dainos. Lo-fi audroje paskendusi My neighbor kreipia dueto skambesį madingesne linkme, nors pati daina - iš The Warning ar Take it in serijos. Visiška naujiena yra antroji - indie-rokenrolinė Emmylou. Ji apsieina be pasiteisinimų, kad Wye Oak tik dviese, kad jie yra into-folk ir kažkam gali skambėti melancholiški. Emmylou tonacija grupei tokia neįprasta, kad neatpažįstamai skamba ir Jenn Wasner vokalas. Tai toks pavykęs eksperimentas: kas būtų jei iš Wye Oak atimtume jų infantilišką gaivalą? Aišku viena - kažką atimti arba kažkuo pasipildyti duetas bando pats. Galbūt ir tarpinis EP reiškia, kad trečiojo albumo verta laukti kitokio. Ir kitokio iš esmės.

Mažiau vykęs eksperimentas yra I hope you die - minorinė dainelė, kokių iš grupės jau norisi sulaukti kuo rečiau. Wasner gitarą pakeitę šlykštūs 'adult' baladžių klavišiniai sugriauna pačią idėją, dėl kurios Wye Oak ir buvo pastebėti - originalūs gitaros rifai plius Andy Stack kairė būgnais, dešinė - boso klavišais.

Panašu, kad visi šie eksperimentai konservatyviąją porelę pakabino pavojingoje situacijoje - išgryninti naują skambesį ir palikti vietos senajam arba išgroti visus uždirbtus dividendus firminiu vokalu svetimuose plastmasiniuose rėmuose. Kol kas lūpinė armonikėlė Emmylou šėlsta žymiai geriau už bet kokį pop standartą.

7 iš 10

Motion: Hurt Locker

Kai žiūri filmą, ką tik gavusį šešis Oskarus, nori nenori užduodi sau kankinantį klausimą "ar iš tiesų vertas?", lyg žinotum, kas dedasi akademikų galvose. Tačiau įtemptus vaizdus kino teatro ekrane pakeitus titrams, klausimas apsisuko kitu kampu - "ar nesujauks šeši Oskarai šio kūrinio?". Ir jau pats imi kurti sąmokslo teorijas - gal tai eilinis amerikiečių bandymas pateisinti savo buvimą Irake? Tik tada kas yra "tai" - pats filmas ar šeši Oskarai?

Moteris, buvusi žmona. Apie Kathryn Bigelow režisūrą šnekama tik tokiomis kategorijomis. Tačiau jeigu kiną apie karą galima vadinti poetiniu, tai čia poezijos daug. Ir ji nėra patriotinę ar motinišką ašarą spaudžianti, o daugiau žaidžianti prasmėmis. Kaip profesionalus išminuotojas prekybos centre renkasi javainius?

Misija DIY. Nežinia, ką apie filmą pasakytų Irake tarnavę amžininkai, tačiau išminuotojų būrys veikia savo nuožiūra, iracionaliai, tarytum bandydamas prisitaikyti prie margos Bagdado aplinkos. Improvizuojama, spėjama, nepataikoma. Rodos, tuoj išlys piktas generolas baltomis kelnėmis iš filmų apie Vietnamą ir pamokys nesilaikančius taisyklių kareivius. Generolų čia nėra iš principo, panašu, kad jie panašiame mėšle, kaip ir visi vietinių gyventojų nekenčiami JAV piliečiai.

Klaida. Ji gali būti vadinama filmo simboliu - tiek politine, tiek herojų profesijos, tiek siužeto prasme. Vietinio berniuko, pardavinėjančio amerikiečiams DVD diskus, kūnas aptinkamas teroristų slėptuvėje - išskrostas ir prikimštas bombų. Būrio vadas leidžiasi ieškoti berniuko šeimos, įsivelia į keletą ginkluotų musulmoniškų konfliktų. Bet tai ne tas berniukas, tik panašus. Ne komiškas atsitikimas, bet ir ne tragedija. Parašyčiau gyvenimas, bet kažkaip nuvalkiotai skamba.

Bele-kaip sudėlioti vaizdai:

Bande Annonce The Hurt Locker Trailer
Uploaded by FilmGeek-TV. - Classic TV and last night's shows, online.

Forest Swords- Dagger Paths

Olde English Spelling Bee yra vienas iš tų tikrai nepriklausomų leibelų (ne kokių nors dukterinių Sony BMG ar Warner Music padalinių), kurie leidžia šviežiausius muzikos projektus, dažniausiai mažabiudžečius ar visai bebiudžečius, tačiau pačius nuoširdžiausius ir kūrybiškiausius ar inovatyviausius.

Toks yra ir Forest Swords projektas. Muzika neapribota žanrų rėmų ar vyraujančių tendencijų. Na bent jau iš dalies. Jau kuris laikas dalis nepriklausomos muzikos žengia lo-fi keliu ir Forest Swords iš jo neišklysta, tačiau atrasti panašiai grojančių nebūtų labai lengva. Forest Swords nepriskirsi nei Bruklino, nei San Francisko ar kokio nors Ostino lo-fi scenai visų pirma dėl to, kad žmogus atsakingas už šį projektą, ne tik, kad nėra iš anksčiau minėtų miestų, bet ir apskrtai nėra amerikietis. Forest Swords yra iš Liverpulio, ir šiuolaikinės britų muzikos įtaka jaučiama. Turiu omenyje UK didmiesčiose užgimusią, dub ritmu ir sodriom boso linijom prisotintą elektroninę muziką (dubstepo terminas, manau, jau nebeaprėpia visko, kas iš šios muzikos išsirutuliojo). Todėl ir Burial tarp Forest Swords myspace'o draugų visai nestebina. Tačiau tarp tų draugų yra ir Sun Ra, ir HEALTH (pastarųjų įtaka aiškiausiai jaučiama If Your Girl dainos antroje pusėje), todėl tikėtis tiesiog dar vieno tamsaus urbanistinio dubstep peizažo neverta. Greičiau jau prerijų ar stepių peizažai iškyla mintyse. Be to Forest Swords muziką galima drąsiai vadinti psikodeline (todėl mėgstantiems kategorizuoti norisi lipdyti visokias psichodelic dub etiketes).

Dagger Paths dainose jaučiama keista įtampa- tribal perkusija dažnai primena kokios nors indėnų genties karo giesmes, gitaros reverbuose ir elektroniniuose efektuose besiblaškančios sempluoto vokalo atplaišos, kuria paslaptingą, vaiduokišką atmosferą. Bet jei vaiduoklių nebijote siūlau paklausyti, nes Forest Swords tikrai šviežia.

8 iš 10

Forest Swords- Miarches

Titus Andronicus - The Monitor

Kas tai yra nuoširdumas? Kai tave pažemina, išmeta ir atstumia, bet tu dar turi pakankamai jėgų visiems parodyti, kiek atsarginių katapultų ir parašiutų tavyje glūdi, ir kaip garsiai gali apie tai išrėkti pasauliui.

O dabar apie šią būseną detaliau. Prieš du metus pasirodęs debiutinis grupės Titus Andronicus albumas sulaukė visuotinai pozityvios kritikų ir publikos reakcijos. Pavadinimą nusidžiovę nuo kruviniausia laikomos Šekspyro tragedijos, niu-džersiečiai geba derinti striksintį indie su garažinėm gitarom, punk'ovu vokalu ir savo žemiečio Briuso Springsteen'o intonacijomis - bent dėl įdomumo. Beveik tas pats ir grupės antrajame - The Monitor.

Tekstai, kurie galėtų kviesti ir literatūrinei diskusijai prie arbatos puodelio, čia sprogdinami taip, kad tu suprastum, kaip iš tiesų skauda. Tokia skaudi patirtis No future part III, netrukus perauga į tikrą maratoną su kliūtimis - Richard II. The Monitor turi ir kitą istorinį refreną - JAV pilietinį karą, bet tai daugiau metaforiškas priminimas, į ką gali labai greitai virsti kiekvieno amerikietiškoji svajonė. Titus Andronicus dainuoja žmogiškai, t.y. savanaudiškai. Todėl minėtu nuoširdumu jie lenkia ir Kanados žvaigždūnus Arcade Fire (A more perfect union).

Vos iš mirties taško pajudantis reikalas A plot in wich to piss išsivysto į 8 minučių post-punk maršą. Tai kaip Pixies, bet greičiau kaip Gun Club. Vėliau dar prisideda pianinas iš E-Street band skambesio. Albume sužiba daug atlikėjų iš Amerikos muzikos šauniausiųjų rato: Wye Oak, Vivian Girls, Ponytail ir kiti.

Man patiko Titus Andronicus, nes jie savąsias tragedijas ir simfonijas (su gera doze pompastikos) kuria žvelgdami į turiningą amrikietiško grunge ir punk palikimą. Žinant jų geografinę padėtį, panašu, kad vaikinai ilgai negalvojo, ko imtis. Kai For score seven pasigirsta Neil Young'o lūpinė armonikėlė, pritariamas priedainis "You won't be laughing....", ir kareiviškas ragas, supranti, kad ir Amerikoj yra šaknys.. Ir autoritetai.

8 iš 10

The Ruby Suns - Fight Softly

Puikiai pamenu vieno-žmogaus-orkestrėlio The Ruby Suns albumą Sea Lion, pasirodžiusį 2008-aisiais. Tuomet linksmos vaikų darželio melodijos su spalvotu albumo viršeliu plaukė kartu su daugybe kitų indie naujienų ir užkliuvo. Yra kažkas. Kad tai jaunuolio Sun Ryan McPhun talentas, suprantu tik dabar, klausydamas šviežieną Fight softly.

Nebėra jokio besišypsančio indie - apsisukimas jei ne 180, tai 90 laipsnių tikrai. Elektronika, primenanti Animal Collective praėjusių metų šedevrą ir atitinkamai aidintis atlikėjo balsas. Keista, bet faktas - kelių žmonių kombinacija yra žymiai pastovesnis darinys nei košė vieno ir to paties asmens makaulėje. Kai susiburiama, gimsta taisyklės, o The Ruby Suns leidžia sau tai, už ką šiuolaikinės muzikos klausytojai turėtų šį vardą tiesiog palikti šalikelėje.

Pretenzingas grūvas Cinco švelniai pajuokia pernykščius debiutantus Passion Pit, netrukus į mūsų dienas perkeliamas chaotiškas paradas Cranberry, o dar vėliau surengiama šizo-diskoteka How kids fail.

Tai nėra indie, tačiau nuotaika tikrai nesubjurs - pozityvo pakankamai. Atrodo, kad autorius paklausė, kaip šauniai įvairūs remiksuotojai pasidarbavo su kolegų Headlights kūriniais ir nusprendė imtis darbo pats.

7 iš 10