Pats terminas post-dubstep man sako viena - grupė juda teisinga linkme, yra subrendę dubstep, kurio pradžia datuojama maždaug 2003, eroje. Čia pat buvimas kūrybingu šiandien reiškia neįsipaišymą į šiuolaikinės muzikos lentynėles. Iš kitos pusės - tokių šiandien yra begalė. Kiek pavadinimų, tiek atmainų. Todėl kažkieno sumanytas post-dubstep atrodo lyg gydytojo bandymas sugalvoti pavadinimą kiekvieno paciento individualiam snargliui.
Dueto Mount Kimbie debiutinis albumas Crooks & lovers keliauja labai toli į minimalistinės, netgi asketiškos elektronikos stepes. Tose stepėse, pučiant chaotiškam vėjui migruoja gyvi garsai ir balsai. Chaotiškai, nes ritmai čia sudėtingi, sunkiai įsimenami, veikiantys kaip hipnozė.
Tiems, kas nespėja su žaibiškai evoliucionuojančiomis dubstep gripo versijomis, ir beviltiškai bandys savo stiprintuve bent kiek "pridėti boso" - teks nusivilti, viskas yra "post". Gal tik Carbonated išgautas aidas prie madingo dubstep termino pridės ir jo atgarsį.
Puikiai greitėjantis Ruby, pianino-išderintojas Before I move off, anti-ritmo diktatorius Mayor,o taip pat Ode to bear skamba išties originaliai, sunku prie jų ir ką bepridurti, nors šiaip visas albumas - migdantis. Galbūt tai reiškia, kad išėmus dubsptep stuburą dingsta ir noras, nesuvaldoma trauka jo klausytis ir reaguoti į rimtą? Bet kuriuo atveju, pasivaikščioti po Mount Kimbie sukurtas stepes yra smagu. O jeigu dar nuotaika kaip šiandien gera ...
Apie sunkius laikus Serious times traukiantis Horace Andy yra vienas iš žinomiausių reggae scenos balsų. Plačiajai publikai jo vardas visų pirma siejasi su Massive Attack, su kuriais veteranas rastamanas bendradarbiauja iki šiol. Perkračius bet kokį roots muzikos grojaraštį, senų Horace Andy singlų pakanka, o štai naujesnius jo kūrybos vingius aš taip pat pražiopsojau. Pirmasis įspūdis - muzika žymiai radikalesnė. Jaunystėje pamėgtas romantines temas išstūmė rasta-geopolitika - su Etiopija, king of kings, žodžiu, kaip priklauso. Nors albumo pradžia šiek tiek erzina savo lovers-rock stilistika ir amerikietišku pritariančio vokalo stiliumi, tačiau vėliau aštrumo priduoda ir visą albumą įsiūbuoja puikūs dub nuklydimai.
Serious times buvo įrašinėjamas žymiausiose Jamaikos (ir ne tik) studijose kaip Tuff Gong, o Horace Andy talkino ištisas reggae desantas. Pakaks pasakyti tiek, kad ritmo kontrolę užtikrino legendinis būgnininkas Leroy "Horsemouth" Wallace, galbūt kažkam geriau pažįstamas kaip reggae kino epo "Rockers" pagrindinis herojus.
Kaip sufleruoja papildoma dub versija, pagrindinis Serious times gabalas yra Cool it down- ir iš tikrųjų pirmu klausymu kabina būtent šis nepriekaištingai "sutvarkytas" laukinio roots ir šiuolaikinio Jamaikos skambesio miksas su įsikalančiu priedainiu. Asmeniškai man įsikalė ir dar dvi tykios Horace Andy deklaracijos That light ir Rumors of war.
Keliam nykštį aukštyn ir per daug nesusižavėję atiduodam saulėtiems vasaros klausymams - juk atostogos jau ne už kalnų.
Labai mėgstu Laurie Anderson - ypač jos pirmąjį ir, mano nuomone, geriausią albumą Big Science. Jos menas, kurio nesinori susiaurinti iki muzikos, visada buvo kritiškas - legendinis O supermankadaise nupiešė labai taiklų korporatyvinės Amerikos žemėlapį, kuriame net kalnai yra statomi specialiai, o žmonių kalbėjimo būdas priklauso nuo užimamų pareigų. Laurie kritiškumas niekada nebuvo revoliucinis ar aštrus - veikiau "užmigęs" ir taip parodijuojantis prisitaikymą prie aplinkos.
Praėjo beveik trys dešimtmečiai. Nelabai kas pasikeitė korporatyvinėje Amerikoje - išskyrus tai, kad ji dabar apima visą pasaulį ir moka net ir tokią kritiką kaip Homeland pritaikyti savo marketingo tikslams. Juk Laurie šiandien yra oficialiai, valstybiniu lygiu gerbiama menininkė, padėta į jai skirtą lentynėlę. Tačiau gal nereikia norėti, kad ji taptų kovotoja. Jos atlikta nūdienos socialine-kultūrine analize Homeland galima mėgautis ir muzikinio albumo formatu. Juk paskutinį tokį Laurie išleido prieš 9 metus!
Labiausiai išsiskiria kompozicija Only an expert - persotinta šabloniškų verslo kalbos frazių ir tiesiog kankinanti beveidžiu up-tempo ritmu, primenančiu kokios nors korporacijos strategijos pristatymą - taip ir tikisi tarp Laurie beriamų eilučių išgirsti "connecting people" ar "think global". Visa kita yra žymiai tylesnės, o kartais ir niūresnės Anderson kompozicijos - Another day in America jos balsas perkonstruojamas į vyrišką, o dvylikos minučių monologe savo moterišku balsu atsibunda ir Antanas iš Anthony & The Johnsons. Kaip praneša albumą išleidusi beveik nepriklausoma kompanija Nonesuch, šį kūrinį altiko Laurie Anderson vyriškasis alter-ego Fenway Bergamot
Kaip ir naujausiame jos gero draugo Peter Gabriel albume, Homeland yra minimum elektronikos, beveik visas dainas lydi styginiai - nuo klasikinių orkestruočių iki rytietiškai zyziančių harmonijų. Įspūdinga albumo pradžia Transitory lifesufleruoja, kad "gimtojoje šalyje" yra gili depresija, o iš karto po jos sekanti My right eye sugrąžina į gerai pažįstamą senąjį Anderson skambesį - tiesa, vis dar šiek tiek depresyviame Lynčo filmams tinkančiame fone.
Daugiasluoksniai (tiek muzikiniu, tiek teksto) požiūriu kūriniai nepaliko manęs abejingo. Tai nėra albumas multi-taskingui - kažką daryti jam skambant netgi pavojinga, tačiau kaip ir Big Science, čia muzikinių gurmanų ausis glosto netikėtos harmonijos - netyčia atsitikę ir tiesiog paryškinti sąskambiai.
Pastaruoju metu vis labiau tolstanti nuo muzikos, performanso meistrė Laurie ir šį savo sugrįžimą pirmiausiai pritaikė gyvam pasirodymui ir tik apvažiavusi kelis žemynus išleido studijinę versiją - ištikimybė koncepcijai akivaizdi. Žinoma, kelis metus vis girdint Homeland pavadinimą, šiandien visiškai karšta ir aktualia naujiena jo nesinori vadinti. Tačiau tai, matyt, dar viena performanso dalis - savąją Amerikos enciklopediją Laurie Anderson rašo ne mums, o tiems, kurių smegenys jau praplautos šlamštu, tiems, kurie jau gims tokie ir neturės šansų išgyti arba tiems, kurie tyrinės globalizaciją po jos apokalipsės.
