Psych-pop grupė iš Indianapolio Amo Joy serga užslėpta Seržanto Peperio manijos forma, persipynusia su sunkia Zigio Stardasto fobija. Dar jie sugeba daryti stebuklus su buitiniu magnetofonu ir jiems visiškai nesvarbu, ar jie skamba „kietai“ ir aktualiai. Ir tai nėra vienatinis priepuolis – The sane design yra jau trečiasis grupės įrašas, nuo planuoto EP išsitempęs iki pilno albumo.
Taigi, čia ‚pop‘, kuris yra ir ‚indie‘, ir ‚rock‘ balansuoja nuo septinto dešimtmečio melodikos iki animacinių filmų garso takelius primenančių maršų ir kitų neaiškios kilmės džiaugsmo proveržių.
Kai klausai taip šauniai sugrotų kūrinėlių kaip It‘s not an artist‘s world ir puikiai suskambėjusio vokalo, supranti, kad Amo Joy puikiai sekasi, tačiau ne kiekvieną klausytoją tai veikia – nelinksma nuo pop, neini iš proto ir dėl priepuolių. Muzika, prie kurios trūksta vaizdo, šokio, o galbūt keistai simpatiško personažo.
Paradoksalu, tačiau Amo Joy nėra ta grupė, kuri geriausiai klausytųsi mažame klube (o tai, matyt, jiems lemta). Šiems bepročiams reikia duoti kokį stadioną, kad Mome Raths suskambėtų kaip Pete Townsend opusas apie vorą Borisą.
6 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą