It was a very good year.

Lygiai prieš metus interneto vandenyne atsirado įrašas iš naujo tinklaraščio Pats Tu Toks. Aha, jau metai. Ta proga norisi sau palinkėti būti "nauju" ir kitą, ir dar kitą gegužę. Kol kas Pats Tu Toks blogui tai pavyzdingai sekasi, nes yra pareiga apie vienus reiškinius žūtbūt parašyti, o apie kitus - aplinkybės, verčiančios tiesiog patylėti. Taigi, dažniausiai užduodami klausimai apie šį laisvamanišką projektą yra "tai čia, matyt, labai naujas blogas?" ir "apie kokią muziką jūs rašote?". Klausimai, kuriuos išgirdus, kyla noras atsikalbinėti. Pats tu naujas blogas ir pačių jūsų muzika yra kokia. Per šį laiką buvo keletas išpildytų ar neišpildytų pažadų - tai albumai, apie kuriuos parašyti "reikėjo", tačiau visą likusį laiką valdė nekontroliuojamas individualus ekspromtas. Tai muzika, kuria minta autoriaus siela. Pats neobjektyviausias, bet teisingiausias kriterijus. Tiesa, vis labiau norisi jam nusižengti. Kodėl? Nes per dažnai keliamės už Atlanto, per retai užsukam į Vilniaus renginius, per retai rašome apie Lietuvos "muzikines viltis". Kodėl? Nes pagrindinis epitetas, nusakantis Lietuviško reiškinio šaunumą, yra "vienintelis". Kai tokį, atsiprašant, unikumą pastatai į vieną gretą su kitais Pats Tu Toks veikėjais, nejučia įsijungia "gulinčių nemuša" sindromas ir Lietuvos "muzikinėms viltims" belieka glostyti galvelę: vienintelis iš Lietuvos...

Tačiau per metus atėjo dar vienas nušvitimas, kad ir čia nereikia nuleisti plunksnų - asmeninės tragedijos ant scenos ar įrašų studijoje gali puikiai atsispindėti šiame asmeniniame ekspromte. Taigi, nuo šiol reikia tikėtis Pats Tu Toks muzikos ne kaip dievų nektaro, o dievų nektaro, atskiesto tautine šūduvėle. Tai ne pažadas daugiau rašyti apie artimesnius Lietuvai dalykus, o veikiau noras grūdintis ir įrodyti skaitytojui kai kurias tiesas. Juk kvaila kažką kritikuoti nesusipažinus iš arčiau, ypač pas mus.

The Black Keys - Brothers

Šiandien po beveik metų apsilankiau legendiniame Antakalnio LP turgelyje - nusipirkau vieną naftalininę vertybę ir patenkintas grįžau laiko mašina atgal. Ir čia pat susimąsčiau, kad grupė The Black Keys gyventų žymiai sėkmingiau Plant'ų, Gillan'ų ir Townsend'ų amžiuje. Juk šiandien blues-rock duetas nėra labiausiai žadantis ir intriguojantis grupės apibūdinimas. Tačiau The Black Keys, kitąmet žymėsiantys savo kūrybinės veiklos dešimtmetį, pristato jau šeštąjį albumą Brothers, matyt, puikiai nusakantį Dan Auerbach ir Patrick Corney tandemą. Visą šį laiką The Black Keys ne tik groja stilingą ir gana archajišką bliuzinį roką, bet patys savo kūrybą įrašinėja, prodiusuoja ir šiuo metu sėkmingai parduoda nepriklausomai, tiesa, labai daug žvaigždžių talpinančiai kompanijai Nonesuch.

Jau prieš du metus albumu Attack and release mano ausį prikaustė The Black Keys gebėjimai studijoje ir kartu - paprastumas. Visada keliais kanalais vienu metu atakuojanti Auerbach'o gitara nelenda į senuosius misisipės bliuzo reikalus, o perfrazuoja septinto ir aštunto dešimtmečių bliuzo/roko hibridų palikimą. Rasite ten Free, Procol Harum, Deep Purple apreiškimų, nors į detalesnius palyginimus lįsti nesinori.

Albumo singlas Tighten up didžiuojasi užkabinančiu vargonų motyvu, primenančiu kolegų The Greenhornes garso takelį džamušinėms "sulaužytoms gėlėms". O štai bene pikčiausias Brothers kūrinėlis Next girl (taip, daina iš tikrųjų yra projekcija į ateitį) privertė prisiminti - kurgi dingo uniseksiško hendrikso projektas Earl Greyhound? Pasirodo, naują albumą driogstelėjo ir jie, apie tai kitą kartą.

Nepatiko alia-doors'iškas klavesinas Too adraid to love you - tai lyg nevykusi pretenzija į "anuos laikus" plačiąja prasme, tačiau čia The Black Keys jau lenda ne į savo daržą. Grupės dešimtmečio vaisiumi pavadinčiau instumentalą Black mud - sunku paaiškinti, kaip jiems tai pavyksta, tačiau tobulai atkartota senųjų art-roko dinozaurų jamm'inimo maniera. Iš kitos pusės, grupės problema laikau savotišką takoskyrą tarp to, kas jų skambesyje, DNR, ir kitos medalio pusės - stiprių dainų, potencialių hitų, kurios jiems tikrai pavyksta. Praeitą kartą tai buvo Oceans and streams, dabar - Everlasting light arba The only one. Paaugliškos bėdos būdingos ties 2-3 grupės albumu, o vėliau paprastai nugali stiprioji pusė. Tačiau The Black Keys šią dvejopą pusiausvyrą vis dar laiko, o bliuzinės ištakos tiesiog įpareigoja stovėti tvirtai.

7 iš 10

Woods - At Echo Lake

Pičforkas rašo, kad tai geriausias alternatyvaus folk-roko komandos Woods albumas. Iš pirmo klausymo sunku šį teiginį paaiškinti. Pasidarė keista, kad toks albumas kaip At echo lake stiprus ne savo skambesiu, netikėtomis aranžuotėmis, stilių eklektika, o stipriomis senamadiškai sudėtomis dainomis. Woods, matyt, yra tas atvejis, kai laikas veikia tik į gerą. Dainos, kurios labiausiai įsiminė iš Songs of shame - To clean ir The number tapo naujų dainų prototipais, kryptimi, į kurią užkietėję 60's propaguotojai iš Bruklino nusprendė įsigilinti. Taip gimsta grupės, kurių nebeįmanoma sumaišyti su niekuo kitu ir jeigu neatsitiks taip, kad ateity jie kitaip groti ir nebemokės, At echo lake taps chrestomatiniu Woods stilistikos kūriniu.

Sunku patikėti, kad Mornin' time parašyta vėliau nei kokiais 1968-aisiais -netgi tuomet populiarus viską praryjančios garso kakofonijos efektas, pirmą kartą panaudotas bitlų "seržante", čia yra vietoje. Tačiau tikrasis liūdesys yra suprastas Death rattles - tarp pasigirstančių miško garsų Jeremy Earl vokalas skamba dar labiau išgąsdintas. Berods pirmą kartą pasigirdo ir rytietiška stilistika, kai kur tarp gitarų solo instaliuotas sitaras, o Deep jau skamba visiškai kreivai...

Nematau reikalo lyginti Woods muziką su Buffalo Springfield ar Grateful Dead, nes jie seniai nusipelnė būti labiau išskirti. Jų stilistika yra kaip sėkmingai padaryta nuotrauka - iš begalybės užfiksuotų ir nesugebėtų akimirkų būtent ji kaba ant sienos. Kaip tos pačios kartos atstovas, galiu drąsiai pasakyti, kad visa 60's ir folk revival patirtis yra kiekvieno mūsų ausyse, persidavusi per galybę muzikinių kartų, įtakų, stilių. O Woods, save vadinantys "jam band", peržvelgę visą muzikinį kaleidoskopą, sąmoningai išsirinko būtent tai, ką girdime At echo lake. Ir patikėkit, jie nesuklydo.

8 iš 10

Ariel Pink's Haunted Graffitti - Before Today

Lo-fi genijus Ariel Pink po truputį lipa iš undergroundo į dienos šviesą. Jau pasirodžius naujajam singlui Round and round, tapo aišku, kad atlikėjo debiutas leible 4AD bus pažymėtas ne vien parašu ant kontrakto. Nepakartojamai sujungęs niūrų Marianne Faithfull Broken English ritmą su devinto dešimtmečio soul-popsiniu vokalu, jis privertė nerimauti, kaip skambės visas Before today. Apskritai, kai Ariel Pink nebėra jau toks Lo-fi ir savo aranžuotėmis nebesityčioja iš vieno ar kito praeityje populiaraus standarto, atrodo, kad savo muzika grupė pernelyg mėgaujasi. Neesant artistiško atstumo ir šaltumo, viskas ima panašėti į tokį džeksonišką nuoširdumą.

Bet Ariel Pink nebūtų savimi, jei čia pat nepateiktų 180 laipsnių albumo nuotaiką pasukančių kūrinėlių. Butt-house blondies maišo devinto dešimtmečio grunge su keistomis gitarų partijomis - puikiai tiktų ir ankstyvajam Bix repertuarui (ir muzika, ir tekstas). Labai gražiai skamba Bright lit blue skies - lyg Beach Boys grotų post-panką, o štai paskutinysis kūrinėlis Revolution's a lie primena tą visiems žinomą atvejį, kai koncerte tiesiog "sprogęs" grupės gabalas, studijinėje versijoje yra šaltut-šaltutėlis ir dar prastai girdimas, o Curtis'iškas vokalas kartoja "running away, running away".

Nežinia, kaip čia su tuo albumo naujumu, nes kūrinėlis Beverly kills jau smagiai sukosi ir pernykščiame Ariel Pink geriausių dainų rinkinyje, bet nauja dainos versija yra puiki proga palyginti, kaip pakito grupės skambesys ir užčiuopti naujos muzikos esmę. O esmė kol kas yra sunkiai paaiškinama. Beverly kills, apgaubta tiršto lo-fi rūko, anksčiau klausėsi kaip kažkokių senų pop-muzikos klišių kratinys naujoje šviesoje. Rūkas išsisklaido, o muzika vis dar perteikia emocijas ir kaskart sukuria distanciją nuo masinio skonio. Žodžiu, smagu klausytis pop muzikos, kai ji nėra pop. Viename interviu Ariel Pink apie savo grupės skambesį sakė, kad yra žmonių tiesiog neklausančių jo muzikos, o visi likę yra įsitikinę, kad tai pats geriausiais dalykas, kokį jie yra girdėję. Manau, tai įtikina, kad neverta ieškoti šios kūrybos recepto ar bandyti suprasti, kokios koncepcijos dabar laikosi lo-fi vėliavnešiu vadintas atlikėjas.

Laikas parodys, ar Ariel Pink taps estetiškuoju Frank Zappa, tačiau kol kas daugelio kritikų požiūris į jį būtent toks. Jei jau klausai ir rašai apie Ariel Pink, kabinėtis sunku, nes atrodys mažų mažiausiai kvailai.

8 iš 10