Woods - Songs of Shame

Songs of shame yra trečiasis grupės Woods albumas. Akcentuojama, kad ši kompanija jau „patyrusi“ ir užsitarnavusi vardą (skirtingai nuo šiuo metu staiga iškilusių Lo-Fi propaguotojų). Ypatingo atotrūkio klausydamasis gėdingų dainų tikrai nepajutau, tačiau aišku viena – kad tai dar vienas albumas, puikiai įsipaišantis į visuotinę saldaus piktnaudžiavimo 60‘s nuotaikomis karštinę. Juolab, kad artinasi vasara.

Taikiai nukenksminta yra Graham Nash‘o Military Madness. Kas galėjo pagalvoti, kad muzikos istorijos ratas pasisuks tokia keista linkme – septinto dešimtmečio folk dievukui per petį paplekšnos dvidešimt pirmo amžiaus pamaivos ir garso mazohistai.

Beveik dešimties minučių epopėja September with Pete, taip pat persunkta to, kas seniai išnyko arba bent jau nebeaktualu – magiškų ir atrodo niekad nesibaigiančių gitaros variacijų.

Kita vertus, visos šios savybės būdingos ir kitoms to paties „cecho“ grupėms – Crystal Stilts, Blank Dogs, Vivian Girls ir t.t. Riba tarp punk, indie ir 60‘s gerokai suplakta. Tai ar Woods akcentuojama ir deklaruojama nostalgija sueis šiandieniniam klausytojui taip skaniai? Man tikrai netrukdo. Peace.

8 iš 10

tUnE-yArDs - BiRd-BrAiNs

Žodis „folk“ muzikoje visuomet reiškia kažką nelabai paaiškinamo – tokia muzika sunkiai pasiduoda racionaliai aprašoma. Nes: iš esmės tai naujas kūrybinis procesas, naudojantis sukaupta kultūrine patirtimi ir intucija. Ir nesvarbu, kas tokią kūrybą provokuoja – prasto skonio stereotipai (kaip Lietuvoje) ar muzikos stilių hierarchija (kaip JAV) – visos gijos su praeitimi, istorija, gyvuoju paveldu yra seniai nutrūkusios. Na gal išskyrus muziejinę muziką. Bet tai jau savotiškas fetišas ir praeities „prievartavimas“.

Ir vis tik kartais tos muzikinės intuicijos išlaisvinimas yra labai šaunus dalykas. Grupė tUnE-yArDs, kurios vienintelė narė Merrill Garbus, yra puikus to pavyzdys. Albumas, įrašytas labdaringais tikslas, DIY principais (namudinėmis priemonėmis), išleistas kompanijos Marriage, yra „dešimties dolerių vagystė“ (taip rašoma oficialiame grupės tinklapyje), tačiau užsiregistravę BiRd BrAiNs gausite nemokamai – bus pasiūlyta paaukoti. Argi visa tai ne Folk?

Ir tai ne viskas. Išgirsite, kas vyksta atlikėjos kieme, ką žaidžia jos vaikas.

Nuostabiausia, kad visa tai nėra taip jau alternatyvu ir tikrai įmanoma su malonumu klausyti. Tik kartais Merrill balsui suskambus garsiau, „diktofonas suchaltūrina“. Yra tikrai agresyvesnių ir pretenzingų kūrinėlių, tarytum norinčių išlipti iš BiRd BrAiNs ir parodyti šio albumo biudžetą Bjork prodiuseriams brangininkams (Sulight, Jumpin Jack).

Vienu sakiniu, su šiuo didelio polėkio darbu ausis susidraugauja nepaprastai greitai. Kitas testas liaudies menininkei – ar sugebės įrašyti antrą tUnE-yArDs albumą. Ir svarbiausia – surasti priežastį, kam išvis tokio antro reikia.

7 iš 10

Grand Duchy - Petit Fours

„I‘m camera-shy / I‘m terrible at names / But as the years go by / I’m more open for playing your games”, – dainuoja Violet Clarke, legendinės grupės Pixies lyderio Black Francis žmona. Kai beveik visi jau buvo susitaikę, kad geresnio šeimyninio dueto nei Liveta ir Petras Kazlauskai nebeatsiras, ekstravagantiška porelė įkūrė grupę Grand Duchy. Ir jų ką tik pasirodęs albumas Petit Fours yra velniškai puikus.

Išgirsite ir vieną kitą minkštesnį kūrinėlį (Fort Wayne ar Ermenside), tačiau kaip reikiant išsirėkti ponas Francis tikrai rado kur – žingsniuojant gatve ar lekiant automobiliu papildomų jėgų pridės Black Suit, puikiai nuteikia ir albumo starteris – tom-veitsiškoji Come over to my house. Pripažinkime, neatsilieka ir antra pusė (Long Song, Lovesick).

Dar yra labai early-piksiškas bosas, neįmantrus sintezatoriai. Nepasakysi, kad išrasta kas nors naujo, bet skamba gerai. Pastebėjau, kad beveik visada tai, ką daro Black Francis, yra aišku iš karto – nereikia antrą kartą klausyti albumo, kad suprastum, kuri daina verta dėmesio. Žodžiu, šiek tiek stačiokiškai ir atviromis kortomis. Tačiau klausyti antrą ir trečią kartą turbūt teks.

8 iš 10

Fever Ray - Fever Ray

Dueto The Knife vokalistė Karina išleido solinį albumą. Žinoma, kaip dabar populiaru, pasislėpdama už projekto Fever Ray (taip vadinasi ir albumas) pavadinimo. Mistiška, tamsu, dead-can-densiška. O svarbiausia kūrybinga. Mergina aiškiai priklauso naujai muzikantų kartai, mokančiai patylėti tuo atveju, jei neturi ką išgroti. O vien prieš dešimt metų daugeliui muzikos kritikų labai keistai atrodė Cocteau Twins vokalistės solinė tyla.

Kiekviename kūrinyje Karinos balsas skamba rituališkai, nors perdėtos, transinės emocijos čia ir neišgirsite. Dešimtmetis su elektroniniu broliuku rodos išmokė šiokio tokio robotiškumo, kurį dabar galima vadinti elegancija.

Apie albumo kompoziciją. Singlai If I had a heart ir When I grow up albume ne veltui skamba pirmieji. Tai iš tiesų pačios stipriausios Fever Ray dainos. Jų poveikis: užburia ir prikausto. Vėliau tavo ausį Karinos balsas ir „kompiuterinio žaidimo“ foninė muzika vedžioja kur tik nori – Triangle Walks.

Trumpiau tariant, albumas skirtas ne kokio nors projekto pabaigai, ar užgimimui. Fever Ray skirtas klausyti. Išties daug gražaus laikinumo ir tikrumo. Et, kaip saldžiai pabaigiau…

8 iš 10

Depeche Mode - Sounds of the Universe

Norite jūs to ar ne. Jie sugrįžo po keturių metų – kaip laikrodis. Su dvyliktu albumu ir eiliniu-pasauliniu turu. Jubiliejinis dvidešimtasis turėtų pasirodyti 2041-aisiais. Jeigu netikite, siūlau palaukti.

Sounds of the Universe man primena seniai žemėje bebuvusių kosmonautų sugrįžimą namo. Niekas turbūt nesiginčys, kad daugelio šiuolaikinių grupių skambesys iš dalies yra DM nuopelnas. Tuo tarpu prisėdus studijoje patiems, reikia judėti pirmyn, o kartu ir nenuvilti milijoninės gerbėjų armijos. Tai sunku. Ir jeigu jie nebūtų išties talentingi šunsnukiai – sakyčiau, kad nieko naujo sukurti nebesugeba, kad kartojasi temos, kad kuria klišėmis ir darosi nebeatpažįstami juos kopijuojančių jūroje, o seniems fanams pakanka išbandytų triukų. Aš to nesakau.

Tai gana melancholiškas albumas, vietomis primenantis prieš aštuonerius metus išleistą Exciter. Tik čia nuo M.L. Gore‘o gitaros (kurios čia teks ir gerai paieškoti), DM grįžta prie gimtosios elektronikos. Kartais jaunystės skambesiu, bet dažniau ilgesingais ufonautiškais vaitojimais – taip sakant, visatos garsais.

Nors man labiausiai patiko energingoji Miles away, kuri turėtų neblogai skambėti koncertų metu, įdomus yra ir pirmasis singlas Wrong. Paprastai DM hitai yra gana tvirtai suręsti, tiek tekstai, tiek kompozicija, dažnai patraukliai viena kitą keičiantys Gahan‘o ir Gore‘o balsai ir t.t. Būtent dėl to greitai krenta į atmintį – ne tik priedainiai o ištisi … (people are people so why, everything counts in large amounts), žodžiu, Poeto išmonė. Tuo tarpu šio singlo kompozicijos centre – vienas keiksmažodis wrong. Bus hitas.

Jau pasirodžiusiose apžvalgose daugelis autorių pašaipiai komentuoja grupės „slaptumą“ – kol kas nėra firminės foto-sesijos (daug kur naudojamos nuotraukos iš praėjusio albumo), Gore‘o veidas vos šmėsteli ir Wrong klipe. Vėl minimas alkoholis, pašliję tarpusavio santykiai, muzikavimas dėl verslo. Bet juk nėra namų be dūmų. Man šitoje situacijoje juokinga, kad labiausiai „dingęs“ yra Flečas – teks vėl dainuoti į išjungtą mikrofoną, o Gahan‘as vėl laidysis pareiškimais, kad nežino ką Andy veikia DM. Na štai ir paminėjau visus tris. Šiaip taip.

Niekas nieko nenustebino, bet džiugu, kad veteranai gyvi ir visi juos gerbia.

6 iš 10

The Pains of Being Pure at Heart - The Pains of Being Pure at Heart

Naujausias Slumberland Records atradimas – The Pains of Being Pure at Heart. Taip vadinasi ir grupė, ir jų debiutinis albumas. Atradimu šią ketveriukę vadinti sunku, mat savo reputaciją jie užsitarnavo šiuo metu karščiausioje pasaulio muzikinėje scenoje. Taip kad įrašų kompanijai, kuri kažkada į pasaulį išspjovė Black Tambourine, o neseniai priminė apie save su Crystal Stilts, atrodo, nieko kito nebeliko.

Jie iš Niujorko. Jie groja shoegazing su labai jau sočia porcija ankstyvųjų 90-ųjų garsų ir nuotaikų. Taikliausiai būtų juos lyginti su Velocity Girl – tokie pat naiviai, paaugliškai linksmi, beveik visad uptempo ir nebijantys kartais skambėti saldžiai. Jeigu nesitikėsite išgirsti aštunto pasaulio stebuklo, su malonumu paklausysite šį „iš širdies tyrą“ albumėlį.

8 iš 10