Kate Bush - 50 words of snow

Kate Bush, be abejo, yra viena kūrybingiausių devinto dešimtmečio populiariosios muzikos asmenybių. Po savo aukso amžiaus ji pavyzdingai saugo šį titulą - neseniai pasirodęs albumas 50 words of snow yra vos antras atlikėjos naujų dainų diskas per 17 metų. Kaip ir kritikų išliaupsintame sugrįžime Aerial, šiame albume Katiuša lieka solidžiai snobiška. Nė vienas iš 7 kūrinių netaptų hitu - jokių šliagerių, "muzikos videoklipams", jokių Babooshk-ų. Tai ta išsvajota prabanga būti intelektualu sėdint populiarumo viršūnėje, kurios Kate mokėsi iš savo karjeros krikštatėvio David Gilmour, dievukų Peter Gabriel ir Brian Eno, bet pati anuomet tam buvusi per jauna. Kokiame keistame pasaulyje ji gyvena šiandien - apie tai, matyt, visas šis albumas.

Prisikėlusi 80's diva rengia gedulingas mišias Lake tahoe, aukštesnių natų nesivaikantis balsas lėtai vis seka akustinio pianino pėdsakais ir ilgesingai klausia: "I've got an old bone and a biscuit and so much love / Miss me? Did you miss me?".

Įdomiausiai ausį virpina 13 minučių Misty - šiek tiek užkimęs balsas prisimena senovines tonacijas kaip bene žymiausiame Katiušos albume Hounds of love ir čia pat sumaišo jas su džiazinėmis orkestruotėmis. Vieną akimirką iškyla pavojus: o, ne, tik nedainuok kaip Diana Krall, bet per 13 minučių keičiasi viskas.

Kaip ir 2005-ųjų Aerial, naujoji Kate Bush kūryba gali pasirodyti monotoniška. Žinoma, uždėti 80's beat'ą ir nostalgiškai dirginti vyresnės klausytojų auditorijos pasąmonę būtų lengviausias variantas.  Pasakyti, kad tai jau visai kita Kate būtų taip pat neteisinga. Galbūt šiek tiek pasenusi, galbūt nebeįsipareigojusi niekam, gal šiek tiek užmigusi ant laurų? Paklausyk pats: 

6 iš 10

Crystal Stilts - Radiant Door EP

Sugrįžti kartais būna sunku. Po kritikų išgirto ir mano pamėgto debiutinio albumo, Bruklino lo-fi / gloompop / whatever rokeriai Crystal Stilts ilgai laukė. Iš grupės pasitraukė charizmatiška būgnininkė Frankie Rose, po singlo Love is a wave būta ir visiškos tylos. Tačiau vos išstenėjus debiutui neprilygusį In Love with Oblivion, šiandien jau visiškai vyriška penkiukė pristato penkių dainų trumpagrojį Radiant Door.

Vyrauja šiek tiek lėtesni nei paprastai ritmai, todėl labai gerai išryškėja tai, kas nuo seno skyrė Stilts iš kitų lo-fi eros atlikėjų. Post-punk boso partijos čia susilieja su surf baladžių gitara - tokia lėta ir liūdna - kad beveik kantri (Still as the night). Patiekalo akcentas, kaip visada, mistiški vargonai, atkeliavę iš Velvet Underground laikų.

Nors tokioms aukštumoms kaip Prysmatic room šiame albumėlyje muzikantai net "neužsimoja", su gera nuotaika  eina-eina Dark eyes ir Ian'o Curtis'o pagerbimas Low profile.  

Netikėtai išleistas Radiant door iš tiesų ir skamba kaip ekspromtas. Kai esi jau ne naujokas, o savo stilių atradęs "rokeris", pasidalinti tuo, kuo gyveni ir kvėpuoji, yra sveika. Tik tuomet skambėsi taip žaismingai ir gyvai kaip Crystal Stilts.

8 iš 10