Robertas Frippas yra asmenybė, fenomenaliai įkūnijanti laukinio polėkio ir aristokratiško sėslumo sąjungą. Jis sėdi, bet jo gitara keliauja. Jis kairiarankis, bet groja kaip dešiniarankis. 1980-aisiais išleistas albumas dvigubu pavadinimu God save the Queen / Under heavy manners turi ir šizofrenišką viršelį – su salono scena ir išblukusiu autoriumi. Tai britų aristokratijos ekscentrika – provokuoja ir pats protokolas, ir gaivališkas jo nesilaikymas. Spalvotas ir plačiai aprašytas arbatėlės gėrimo ritualas Vs. nespalvotas ir susivėlęs akibrokštas: kas aš? Ar dar ilgai?
Svajokliai iš saulėtosios Kalifornijos Dizzy Jaguars! tiesiog skraido padebesiais ir jų galvos tikrai nenuleistos į „šūzus“. Šiek tiek anksčiau, rugsėjį išleistą Spinning turėtų papildyti ir mini-albumas Soft sleep. Ritmo mašina, dvi elektrinės gitaros ir skirtingas lo-fi perturbacijas išgyvenantis vokalas.
Dreambathe beveik atgims My Bloody Valentine – ir būtent tokie kūdikiški, kaip aprašyta Dinozauro kiaušinyje, o Blood surfer – nesumeluota The Jesus and Mary Chain maniera. Žodžiu, viskas apgaubta švelniu, bet nerūpestingu naivumu, būdingu praėjusio dešimtmečio pradžios undergroundiniams garso eksperimentams.
Mane visada žavėjo neišsivysčiusių gotų gebėjimas tarti tokius žodžius kaip „death“, „heartbreak“, „suicide“ su palaiminga nušvitimo intonacija ir panašiai generuojamomis gitaros akordais. Tas pats ir su You always break my heart. O liūdnesnio šiub-šiub-šiub nei Dijni neišgirsite niekur.
Puikiai nuteikia ir prie albumo prikergtas b-saidas Waitin, on a summer day. Gabalas diskotekiškai ir stilingai pamiksuotas, o po to vėl aptalžomas lo-fi trūkumais ir trūkčiojimais. Galėtų tai būti netgi nauja muzikinė pakraipa. Ar jau verta sakyti yra?
Viena svarbesnių (bent jau žinomesnių) danų indie grupių grįžta su ketvirtuoju albumu, ir tampa aišku, kad lo-fi skambesio atsisakyti jie neketina, o savo įkvėpėjų užmiršti nenori. Jau pirmieji Bang!akordai iškart kvepia The Jesus and Mary Chain skambesiu.
Vis dėlto šiurkštaus shoegazeinio triukšmo čia stipriai apmažinta, tokių išpuolių, kokių pasitaikydavo (kad ir Aly, Walk With Me praeitame albume) beveik nebėra, nebent Break Up Girls pradžioje, o ir ir visas The Raveonettes grojamas lo-fi, nėra pats autentiškiausias, kuriuo pasižymi neprofesionaliose atlikėjų studijose ir miegamuosiuose įrašyta produkcija.
In and Out of Control tikrai yra labai 'user-friendly', o pirmąjį singlą Last Dance - kad ir tiesiai į bet kurios komercinės radijo stoties eterį. Naujajame albume taip pat beveik nebeliko dažnai prie The Raveonettes vardo minimų 50-ųjų ir 60-ųjų roko vesterniškų motyvų, kurie pasigirsta tiktai Heart of Stone ir Breaking Into Cars, nors retro prieskonis vis dar juntamas. Be to visai malonios ausiai karts nuo karto išlendančios new wave melodijos.
Įdomus yra kontrastas tarp melodingos, dažnai lengvabūdiškos muzikos bei švelnaus moteriško vokalo ir ne pačių šviesiausių dainų tekstų. Akivaizdžiausias to pavyzdys - Boys who rapes (Should all be destroyed).
Šiaip shoegazeininis In and Out of Control pop yra visai žavus, tik ties D.R.U.G.S pradeda darytis nuobodoka. Lengvesnis grupės skambesys galbūt pritrauks daugiau gerbėjų, bet LUST LUST LUST albumo turbūt neperspjaus.
Jei dar nespėjote surengti teminio vakarėlio helou-vyno proga, turime jums pasiūlyti garso takelį. Grupė iš Čikagos Hollows groja Adamsų šeimynėlės melodijas su 60’s ir surf-garaž roko priemaišomis. Tik nemanykite, kad tai pižonų kompanija, po pasiskolintomis idėjomis maskuojanti jų stygių. Kiekviena debiutinio Hollows daina – kompoziciniu ir aranžuotės požiūriu tobulai sukonstruotas kūrinys. Tai šen, tai ten, kaip helou-vyno kaukės šmėsteli roko klasikos skoliniai – tai rolingai, tai dorsai, tai The Who. O Skeleton woman stebėtinai natūraliai griebiamasi tiesiog punk.
Kolektyve lyderiauja merginų trio, o joms talkina du vaikinai, ir kiekvienas iš jų vertas atskiro aprašymo – tiksliau pats įrašas, kad ir atsiduoda naftalinu, suteikia progą išgirsti ir galingą moterišką būgdavimą, ir nieko neužgožiančius vargonus.
Pavyzdingai garso inžinierius pasidarbavo su Shadows in the dark. Keista, kad šiame pasaulyje dar tokie dalykai kažkam rūpi, tačiau kai vargonams paantrina elektrinė gitara – nublanksta bet koks senamadiškumo įspūdis. Kyla mintis, kad įvairiausių stilių ir ritmų išprievartautą šiuolaikinio klausytojo ausį, gali vėl sužavėti labai elementarūs triukai. Kaip dėdė rokenrolas kartą jau padarė.
Pasiausti galima su Scarecrow, o kaip laiko mašina veikia Love will find you ir Watch out sally. O šiaip perklausius 11 Hollows dainų nesinori rašyti apie pačią grupę ir skelbti diagnozės. Albumas geras, viskas prieš akis.
Va čia tai albumas! Prisipažinsiu, tai labai retas atvejis, kad nuo pirmos kompozicijos iki paskutinės niekada prieš tai negirdėta grupė sugebėtų išlaikyti klausytojo dėmesį ir nepateiktų jokių nusivylimų. Nežinia kaip įvardinti, ką groja BEAK>, galima tik sutrikusiai leptelti, kad jų debiutiniame albume viskas yra taip, kaip reikia (prieš tai net neįsivaizdavus kaip).
Truputis faktinės medžiagos. Metų pradžioje susibūrusį kolektyvą BEAK> šiuo metu sudaro Geoff Barrow – kultinės grupės Portishead narys ir prodiuseris, bosistas Billy Fuller, praeityje grojęs Fuzz Against Junk ir bendradarbiavęs su pačiais Massive Attack, ir trečias šioje kompanijoje – sintezatoriaus talentas Matt Williams. Albumas BEAK> buvo įrašytas per dvi savaites Bristolyje – gyvai, be jokių dublių ir miksavimo efektų. Grupė tvirtina, kad šios taisyklės ketina laikytis ir ateityje.
Kaip žinia, kuriančiajam nereikia jį ribojančių stilių ar kanonų, o šiuolaikinėje muzikoje jų gimsta po kelis kasdien. Šiuo atveju BEAK> labiau panašūs į džiazmenus, sugebančius improvizuoti tuo, kas dabar muzikoje aktualu ir kas nesvetima jiems patiems. Čia yra trip trop, shoegaze, elektronikos, netgi dubstep elementų, o vokalas – bekompromisinis lo-fi, tačiau gausu ir saugiklių, neleidžiančių priskirti šios muzikos nė vienam iš stilių.
Tai pilkas ir liūdnas urbanistinis peizažas – su nesibaigiančiais grafiti, benamiais patiltėse, prieblandoje truputį spaudžiančiu šaltuku ir nežinia kur kiūtinančiais praeiviais – iš kurių bet kuris gali būti narkotikų prekeivis arba samdomas žudikas.
Galbūt ‚netreniruotai‘ ausiai BEAK> bus pernelyg niūrus, tačiau jei kuri nors linksma britpop ar indie grupė sugebės groti taip originaliai kaip BEAK> - spausime dešinę.
Sakyti, kad Пушкинская 10 yra visai naujas Boriso Grebenščikovo ir kompanijos albumas – nevisai tikslu. Tiesiog šiemet sukanka dešimt metų dabartinei grupės Аквариум versijai, 1999-aisiais prasidėjusiai albumu, kuris liaudyje vadinamas „psi“. Ta proga akvariumistai apsikuopė studijoje Puškino gatvėje Nr.10, Sankt Peterburge. Rado ten naujesnių ir senesnių kūrinių, bandymų juos įrašinėti ir pasistengė šią mišrainę apjungti į vientisą albumą. Daugelis kūrinių yra skambėję ir koncertuose Lietuvoje, tačiau niekada anksčiau nebuvo matę dienos šviesos studijine versija.
Taigi, tokio vienodai išjausto albumo kaip pernykštis Лошадь белая šįkart neišgirsite, teks pasitenkinti porcija išskirtinio B.G. chaoso – nuo bomžų rastamanų pilnomis kišenėmis iki „Titaniko“ kapitono. Tai albumas, kuriame groja ne vien dabartinė Аквариум sudėtis – o praktiškai visi, per dešimtmetį vienaip ar kitaip prisidėję prie grupės įrašų. Pavyzdžiui, be neseniai į grupę sugrįžusio legendinio Sašos Titovo albume skamba ir dviejų ankstesnių bosistų partijos.
Paprastą ir žmogišką gyvenimo filosofiją autorius išaiškina Письма с границы, o pagaliau iš tunelio išvažiavę „du traukiniai“ elegantiškai primins, kad jei esi inkaras – tai ir gulėki dugne.
Nors B.G. nuolat kartoja, kad laiko iš tikrųjų neegzistuoja, šiokius tokius etapus gyvenime skaičiuoja ir jis. Per dešimtmetį susikaupė sluoksnis dulkių, kurias reikėjo nuplauti. Tai ir legendomis apipintas albumas Репродуктор, vis žadėtas, bet taip ir nepabaigtas grupei persimetus įrašinėti Zoom Zoom Zoom, o po to „brodiagos”. Dalelytė reproduktoriaus, matyt, nugulė ir čia. Taigi, dabar – švari galva, o ausyse ir Vakarai, ir Rytai.
Пушкинская 10 galima atsisiųsti absoliučiai legaliai, už jus tenkinančią kainą (kad ir nemokamai) socialiniame tinklapyje www.kroogi.ru. B.G. yra viena iš nedaugelio muzikinio pasaulio asmenybių, pasisakančių už „muziką be sienų“, šou biznio korporacijų ofisuose dar vadinamą „piratavimu“.
Psych-pop grupė iš Indianapolio Amo Joy serga užslėpta Seržanto Peperio manijos forma, persipynusia su sunkia Zigio Stardasto fobija. Dar jie sugeba daryti stebuklus su buitiniu magnetofonu ir jiems visiškai nesvarbu, ar jie skamba „kietai“ ir aktualiai. Ir tai nėra vienatinis priepuolis – The sane design yra jau trečiasis grupės įrašas, nuo planuoto EP išsitempęs iki pilno albumo.
Taigi, čia ‚pop‘, kuris yra ir ‚indie‘, ir ‚rock‘ balansuoja nuo septinto dešimtmečio melodikos iki animacinių filmų garso takelius primenančių maršų ir kitų neaiškios kilmės džiaugsmo proveržių.
Kai klausai taip šauniai sugrotų kūrinėlių kaip It‘s not an artist‘s world ir puikiai suskambėjusio vokalo, supranti, kad Amo Joy puikiai sekasi, tačiau ne kiekvieną klausytoją tai veikia – nelinksma nuo pop, neini iš proto ir dėl priepuolių. Muzika, prie kurios trūksta vaizdo, šokio, o galbūt keistai simpatiško personažo.
Paradoksalu, tačiau Amo Joy nėra ta grupė, kuri geriausiai klausytųsi mažame klube (o tai, matyt, jiems lemta). Šiems bepročiams reikia duoti kokį stadioną, kad Mome Raths suskambėtų kaip Pete Townsend opusas apie vorą Borisą.
Iš tikrųjų žodžiu indie kitam žmogui mes neperduodame jokios žinutės. Šis terminas apima ir po savo sparnu glaudžia tiek muzikinių stilių ir filosofijų, kad už nugaros jau seniai liko „independent“ principo šaknys. Tačiau kiekvienas žino savąjį indie atitikmenį – aukso vidurį, nuo kurio prasideda muzikinės klajonės į visas puses.
Man tai būtų grupė Headlights, sugrįžtanti su jau-nežinia-kelintuoju albumu Wildlife. Išdykę, tačiau nemokantys muštis. Palyginus tarkim su britais Los Campesinos! jie neskamba taip nerūpestingai ar studentiškai – lyg juos varžytų 10 kažkieno įsakymų arba pažadas grįžti namo iki 23 valandos. Kaip ir praėjusių metų Some racing, some stopping išgirsite daug 60’s ar net 50’s populiariosios muzikos motyvų. Kol Headlights muzika tik ausyse – tai indie, o šokių aikštelėje iškart virstų retro. Tokios dainos kaip Get going tiesiog užmuša savo paprastumu.
Atsirado vienas kitas elektroninis motyvas. Galbūt tai sutapimas, tačiau prieš metus buvo išleistas labai puikus Headlights remiksų rinkinys – gal jie pasiklausė? Pavyzdžiui, vargonai tapo elektroniniai, ir tai puikiai gula į bendrą kontekstą. Vis dėlto. Perklausius visą Wildlife, negali išskirti nė vienos dainos, nesužiba ir visas albumas. Tiesiog puiki eilutė pilnėjančioje grupės diskografijoje.
Ar prisimenate No Age? Kad neužmirštumėte jie išleidžia keturių dainų EP. Iš karto pasakysiu, kad viskas čia taip pat gerai kaip ir anksčiau- jokių ypatingų naujovių, bet kartu ir nėra jausmo, kad grupė kartotųsi ar bandytų įtilpti į savo pačių anksčiau apsibrėžtus rėmus, kaip dažnai atsitinka, grupei išleidus antrąjį ar trečiąjį įrašą.
Pirmojoje titulinėje Losing Feeling mus pasitinka ramus išplaukęs shoegazinis gitaros rifas, panašiai kaip Weirdo Rippers laikais, tik laukti pusę dainos, kol įsijungs būgnininkas nebereikia, o nuo tos akimirkos, kai tai atsitinka, triukšmo palaipsniui daugėja, kol galiausiai reverbuojanti gitara ir kiti efektų pedalais generuojami garsai susilieja į vientisą ūžesį, o būgnininkas nebesivaržo. Bet visa ši garso masė vis tiek išlaiko struktūrą bei nostalgišką nuotaiką ir netampa šiurkščiu lo-fi/noise (kaip dažnai atsitikdavo Weirdo Rippers albume).
Antrąją EP dainą Genie galime drąsiai laikyti balade. Būgnininkui leidžiama pailsėti (neskaitant to, kad jis yra grupės vokalistas), o tuo tarpu gitaristas, manipuliuodamas efektais, iš visiškai paprasto rifo išspaudžia įdomių dalykų. Gal kiek neįprasta, bet įsivaizduokite No Age grojančius nostalgišką folk ir gausite Genie.
Trečiajame Aim at the Airport būgnininkas vis dar ilsisi. Tai labiausiai improvizacinė kompozicija iš visų keturių, be vokalo ar įsimintinos melodijos- tik vientisa siūbuojanti, reverbuojanti beveik ambientinė jūra, iš kurios pamažu išsiskiria vis griežtėjantis gitaros solo.
Ir galiausiai You're a Target. Kažkada kažkur teko skaityti, kad No Age groja dream punk, ir jeigu toks dalykas iš tiesų egzistuoja, tai You're a Target toks apibūdinimas tinka geriausiai, nors iš esmės tai yra tiesiog labai geras shoegaze ir punk muzikos derinys, puikiai derantis prie viso EP nuotaikos.
Drąsiai galima teigti, kad su Losing Feeling EP No Age jokiu būdu nenuleidžia kartelės žemiau. Noriu dar.
