Antrąją dieną – šeštadienį – kaip ir daugelį kitų, mūsų kompaniją nuvylė į bendrąjį Šventosios pliažą perkeltas Beach stage. Silpnokai aidėję Genys ir Mamania paskendo futbolo varžybų ir čeburekų prekeivių šūksniuose. Bet dabar mes žinome ilgam - karšti čeburekai būna bangos, ir būna žaros. Žymiai geriau sekėsi numigti prie upės scenos – kol saulė dar nesikėsino į pavėsį – teigiamos vibracijos iš pačios Jamaikos įtikino vakar nualintą kūną, kad gyvenimas tęsiasi ir šeštadienis bus dar geresnis. Taip ir buvo. Sunku nepamiršti visko, ką tądien dar teko pamatyti ir išgirsti.
Gausi kompanija susirinko pasiklausyti dar popietės karštyje grojusių Lietuvos reggae meistrų Ministry of Echology, o finale atliekama kompozicija iš Skatalites repertuaro nuo žolės pakėlė net pačias tingiausias šiknas. Su Geniu koncertuojantis Shidlas savo dainomis bandė familiariai įsiprašyti į draugus, tačiau postmodernūs ir paranormalūs saliamiai atsidavė tik svetimu „kasiaku“. O štai pusė velnio nuskambėjo gabalas apie krautuvėlę, kurioje yra visko, bet „ko mums reikia čia nėra“. Kam tą vakarą teko matyti Mekas Duo, reiškė jiems pagarbą, o štai stikliniu žvilgsniu pavėpsoję į latvius Silards, visi kartu juos nuteisėme už muzikinę grafomaniją ir tuštybę. Gerai, kad susikaupusį nepasitenkinimą čia pat išvaikė sintezatoriniai punk rokeriai iš Suomijos Folke Westside.
„O žvagždžių ar buvo?“, - savęs klaustų Ramūnas Zilnys. Buvo. Ir labai karštų. Apie londoniečių Mount Kimbie muzikos aktualumą galima perskaityti ir Pitchforke, ir netgi BBC, o mums buvo įdomu, kaip jie skamba gyvai. Grojo preciziškai ir trumpai. Vieni sakė vos neužmigę, kiti – vos spėję įkvėpti Mount Kimbie kuriamų erdvių ir skambesių. Kaip ir praėjusių metų Sattoj, svečiai iš Olandijos dideliu subtilumu nepasižymėjo. Tačiau nenusakomo stiliaus muziką grojantis amsterdamiečių duetas Knalpot patriukšmavo atsakančiai. Širdis džiaugėsi. Į tą pačią estrados sceną šeštadienį dar žengė vilniečiai Fusedmarc, o tokie čemponai kaip mes sulaukė ir Hudson Mohawke. Šis britų elektronikos talentas anksčiau gyręsis savo pomėgiu kaskart stebinti susirinkusius, šįkart pasirinko „žostką“ skambesį - pribaigė paskutiniuosius diuraselo zuikučius. Palyginus su jazzrokin‘iais ir r‘n‘b semplais praturtintu albumu Butter, Satta Outside pamatė labai bekompromisinį Hudson Mohawke. Ir tai nėra blogai.
Dar buvo trečioji festivalio diena, daugybė pamestų/rastų daiktų, šalta ir gaivinanti upė, bičas, trūkęs pirštu ieškodamas savo kakle pulso, visuotinai cirkuliuojantis „kai didumo“ ir „tempk jį čia“ virusas. Tuo metu Šventojoje koncertavo Mindė iš kaimo ir Žvangulis su Persikiuku.
