Neseniai rašiau apie vieną kompiliaciją, kurioje buvo ir Thee Oh Sees daina. Tuomet ją apibūdinau kaip „tiesmuką punk“. O štai dabar mano grotuve naujas Thee Oh Sees albumas Help. Ir jokio čia punk. Thee Oh Sees nenori skambėti šiuolaikiškai ar tapti ateities skambesiu, jie nori būti old school ir retro. Ir jiems tai pavyksta - nežinodamas laisvai galėtum pagalvoti, kad albumas įrašytas šešiasdešimtaisiais. Sugalvokite šešiasdešimtųjų amerikietiško garage roko grupę ir Help albume rasite ką nors panašaus. Pirma man kylanti asocijacija - The Troggs, tik tokie labiau freaky. Taip pat galima rasti užuominų į to paties laikotarpio britišką pub roką - The Kinks ar The Who. Ir vis dėl to, Thee Oh Sees turi kai ką, ko jų įkvėpėjai iš praeities neturėjo - tai efektų pedalai, kurie padeda kai kuriuos gitarų rifus aplipdyti noise'o apvalkalu, bet tokiu visai nepiktu ir nepavojingu.
Kaip ir pridera garage muzikai, Help albume ji yra energinga, garsi, triukšminga. Dainos kaip Ruby go home ar I can't get no galėtų būti tikri hitai roko vakarėliuose.
Yra čia ir rūgštesnių nukrypimų - Can you see, Peanut butter oven ar Soda st 1 su Jefferson airplane'išku back vokalu laisvai tiktų ir 69-ųjų Woodstocko publikai.
Įdomus yra John Dwyer'io vokalas dažnai skabantis kaip kokio nors animacinio filmo personažo (blogiečio) - aiškiausi pavyzdžiai Meat step lively ar I can't get no.
Visas Help albumas yra nesudėtingas ir paprastas (na gal tik Destroyed fortress reappers kiek kreivesnis), tačiau dėl to kokybė tikrai nenukenčia (turiu omenyje ne garso kokybę - visgi lo-fi). Anglakalbiai vartoja žodį catchy, kuris, manau, puikiai apibūdina albumą. Ir vis dėl to iki pilnos laimės kažko trūksta, bet čia gal tik man, nes šiaip albumas tikrai stiprus.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą