Hei, kas atsitiko No Age? Ar duetas jau ruošiasi pensijai? Rimtai, naujasis jų darbas Everything In Between persmelktas salstelėjusių sentimentų ir sveikinimų koncertų melancholijos. Na gerai, gal ir ne viskas taip baisu, bet naujajame albume No Age atrodo kažkokie senstelėję ir pavargę. Ir ankstesniuose dueto darbuose vietosišplaukusiam lengvai melancholiškamskambesiui tikrai atsirasdavo, bet nebuvo to „ech, kai aš buvau jaunas“ jausmo. Ir apskritai, nostalgija ir melancholija pati savaime nėra blogai, daugelis šiuolaikinės muzikos lo-fi, vintage, juostinės kasetės estetika ir siekia ją sukurti, bet Everything In Between atveju tai kažkaip nesueina. Na tik paklausykite Life Prowler, Glitter, Common Heat ar Positive Amputation.
Ačiū dievui, dar yra ir tokių užtaisų kaip Skinned, kurių vieną kartą nepakanka, norisi dar ir dar. Čia netgi yra priedainis su „la la la“ - paprasta, bet efektyvu. Žinoma, galima ir sudėtingiau, kaip Sorts, kuri kaip griūnanti, tvirto pagrindo neturinti struktūra. Šiaip jau negalėtum pasakyti, kad No Age kartojasi, ar radikaliai keičia skambesį. Tai, ką girdime Everything In Between , dažnai įvardijama kaip nuosekli skambesio evoliucija, bet evoliucionuodami No Age beveik visai atsisako punk skambesio, Weirdo Rippers laikai atrodo toli toli praeityje. Be minėto Skinned stipriau trinktelti bandoma tik Shred and Transcend, Depletion ir Fever Dreaming, kurioje vis pasigirsta Sonic Youth ar My Bloody Valentine prievartaujamos gitaros.
No Age visuomet buvo priskiriami 90's revival'istams, bet naujajame darbe tai dar labiau krenta į ausis. Valley Hump Crash ar Chem Trails primena amerikietiško indie roko pradžią ir praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio Lollapalooza festivalio line up'us. Tradiciškai naujajame albume yra ir keletas shoegaze'inio ambiento intarpų, o kai kurie iš jų, tokie kaip Dusted yra visai veiksmingi.
No Age jau Nouns albume išgrynino unikalų skambesį, kuris iš esmės girdimas ir Everything In Between. Daugeliui kitų indie roko grupių tokio lygio albumas būtų tikrai pasiekimas, bet čia juk No Age, o iš jų tikimės daugiau ir stipriau.
Taip, žinom, kad truputėlį pavėluotai. Vienok, grįžus iš šiemetinės „Sattos“ pasipylė daug keistų atsiliepimų. Liejosi perkaitęs susižavėjimas kiekviena smulkmena, o taip pat girdėjosi amžinai viskuo nepatenkintų burbėjimas. Taigi, laikas žvilgelėti į „Satta Outside 2010“ iš atstumo. Akivaizdu viena – organizatoriai laiku suprato, kad festivalis negali amžinai likti toks, koks buvo pradinėje savo užuomazgoje, koks jis kirbėjo pirmose nedrąsiose mintyse. Ir tai ne tik dėl pasikeitusios vietos – iš ramios ir natūraliai izoliuotos Smiltynės satta-outsideriai buvo perkelti į šūdrestoranių pritvinkusį Šventosios kaimą su viešu paplūdimiu. Kaip taikliai pastebėjo Mark Splinter, "little postsoviet cultural trashcan with no future“. Prasiplėtė „Satta Outside“ publika, atsirado kitiems Lietuvos festivaliams būdingų elementų, tačiau drauge alternatyvus kurortas nepamiršo brėžti vis naujus horizontus – ko Lietuvoje niekada nebuvo.
Palikime visas organizacines ir buitines-būtines kraustymosi į Šventąją peripetijas organizatorių kontempliacijoms – juk „Satta Outside“ yra vienas iš nedaugelio įdomių muzikinių įvykių Lietuvoje, todėl kai kurių išklausytas, o kai kurių pramiegotas „set-listas“ yra vertas didžiausio dėmesio. Pirmą kartą festivalis įgavo vektorių – šiemet juo, matyt, tapo dubstep ir kitos jam giminingos elektroninės stilistikos. Festivalio programa vėlavo taip pat stilingai. Nekantraujantys pirmąjį alaus bokalą gėrė su Dr.Head roots šaknimis, afro beat‘ais ir free-jazzo kakofonija, vėliau buvo užvesta Šventosios DJ scena, įkurdinta ant upės kranto. Ji taip ir nenutilo iki pat sekmadienio vėlumos ir sukėlė ne-alternatyvaus kurorto poilsiautojų ir „authoričių“ pasipiktinimą. Higienos inspekcijai kratant pirmojo blyno dar nespėjusius prisvilinti restoranus, prie įėjimo į festivalį būriavosi kritinė masė.
Žinoma, didžiausias siurprizas ir kaip dabar madinga sakyti „netikėta erdvė“ – tai senoji Šventosios estrada. Iš išorės atrodė kaip visiškas urbanistinio ištvirkavimo vaiduoklis, o užsukus į vidų tapo miela ir jauki. Prie scenos linguoja betoną pralaužęs ir jau gerokai išstypęs lietuviškas beržas, o iš tarybinio į antikinį virtusį amfiteatrą puošia keletas pajūrio pušelių. Paskutinį kartą čia, matyt, su zavaliausko bajeriais dainavusių paltinienių ir ščiukaičių šmėklas penktadienį vaikė elektroninis desantas – melancholišką, tačiau sultingą DJ set‘ą sugrojo tautietis Eleven Tigers, tikrai patiko jaunasis talentas iš Utenos Brokenchord, svečiai iš Rusijos DZA bei Slugabed iš D.Britanijos.
Antrąją dieną – šeštadienį – kaip ir daugelį kitų, mūsų kompaniją nuvylė į bendrąjį Šventosios pliažą perkeltas Beach stage. Silpnokai aidėję Genys ir Mamania paskendo futbolo varžybų ir čeburekų prekeivių šūksniuose. Bet dabar mes žinome ilgam - karšti čeburekai būna bangos, ir būna žaros. Žymiai geriau sekėsi numigti prie upės scenos – kol saulė dar nesikėsino į pavėsį – teigiamos vibracijos iš pačios Jamaikos įtikino vakar nualintą kūną, kad gyvenimas tęsiasi ir šeštadienis bus dar geresnis. Taip ir buvo. Sunku nepamiršti visko, ką tądien dar teko pamatyti ir išgirsti.
Gausi kompanija susirinko pasiklausyti dar popietės karštyje grojusių Lietuvos reggae meistrų Ministry of Echology, o finale atliekama kompozicija iš Skatalites repertuaro nuo žolės pakėlė net pačias tingiausias šiknas. Su Geniu koncertuojantis Shidlas savo dainomis bandė familiariai įsiprašyti į draugus, tačiau postmodernūs ir paranormalūs saliamiai atsidavė tik svetimu „kasiaku“. O štai pusė velnio nuskambėjo gabalas apie krautuvėlę, kurioje yra visko, bet „ko mums reikia čia nėra“. Kam tą vakarą teko matyti Mekas Duo, reiškė jiems pagarbą, o štai stikliniu žvilgsniu pavėpsoję į latvius Silards, visi kartu juos nuteisėme už muzikinę grafomaniją ir tuštybę. Gerai, kad susikaupusį nepasitenkinimą čia pat išvaikė sintezatoriniai punk rokeriai iš Suomijos Folke Westside.
„O žvagždžių ar buvo?“, - savęs klaustų Ramūnas Zilnys. Buvo. Ir labai karštų. Apie londoniečių Mount Kimbie muzikos aktualumą galima perskaityti ir Pitchforke, ir netgi BBC, o mums buvo įdomu, kaip jie skamba gyvai. Grojo preciziškai ir trumpai. Vieni sakė vos neužmigę, kiti – vos spėję įkvėpti Mount Kimbie kuriamų erdvių ir skambesių. Kaip ir praėjusių metų Sattoj, svečiai iš Olandijos dideliu subtilumu nepasižymėjo. Tačiau nenusakomo stiliaus muziką grojantis amsterdamiečių duetas Knalpot patriukšmavo atsakančiai. Širdis džiaugėsi. Į tą pačią estrados sceną šeštadienį dar žengė vilniečiai Fusedmarc, o tokie čemponai kaip mes sulaukė ir Hudson Mohawke. Šis britų elektronikos talentas anksčiau gyręsis savo pomėgiu kaskart stebinti susirinkusius, šįkart pasirinko „žostką“ skambesį - pribaigė paskutiniuosius diuraselo zuikučius. Palyginus su jazzrokin‘iais ir r‘n‘b semplais praturtintu albumu Butter, Satta Outside pamatė labai bekompromisinį Hudson Mohawke. Ir tai nėra blogai.
Dar buvo trečioji festivalio diena, daugybė pamestų/rastų daiktų, šalta ir gaivinanti upė, bičas, trūkęs pirštu ieškodamas savo kakle pulso, visuotinai cirkuliuojantis „kai didumo“ ir „tempk jį čia“ virusas. Tuo metu Šventojoje koncertavo Mindė iš kaimo ir Žvangulis su Persikiuku.
Buvusi Pocahaunted vokalistė Bethany Cosentino, kartu su naujais bendraminčiais subūrė "lengvo" ir nė kiek nespygliuoto indie grupę Best Coast. Neseniai leiblas "Mexican summer" tėškė ir debiutinį kolektyvo ilgagrojį - Crazy for you. Albumas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nes su savo dainomis Best Coast eina drąsiai ir be specialiai išskirtinių ypatybių. Imkite ir klausykite dainas su naiviais tekstais apie meilę, išsiskyrimą, nepasiekiamus Bethany vaikinus, bandykite užsikabliuoti už vidutiniško patrauklumo gabalų.
Šiandien tai skamba kaip kritika, tačiau prieš dvidešimtmetį languotais marškiniais vilkinčių grunge ir indie grupių kelias į "žinomumą" buvo kaip tik toks. Niekada nežinai, iš ko gausis Velocity Girl, o iš ko Smashing Pumpkins. Todėl šiandien man patiko Goodbye. Ką toliau reikia daryti pagal pasirinktą scenarijų? Koncertuoti, koncertuoti, koncertuoti... Kita vertus, akivaizdu, kad muzikos pasaulio ne-naujokai Best Coast nesiekia tapti super-grupe, o veikiau atsiriekti savąją klausytojų auditorijos dalį tiesiog grojant gerą, pastovų ir nuspėjamą indie - aukščiausiame šios muzikos ešalone šiandien tai nėra pats dažniausias atvejis. Didžioji dalis pradedančiųjų dar neatsikando eksperimentų su lo-fi, hipsteriškomis manieromis, elektronika. Taigi, nišą Best Coast bet kokiu atveju užsiėmė gana įdomią ir laiko patikrintą. Tik ar užteks parako jų dainoms, pavyzdžiui, kaip panašų daiktą malantiems The Pains of Being Pure at Heart? Kritikos šiuo požiūriu grupės "kompozitorei" Bethany negaili netgi albumą liaupsinantis Pitchfork.
Mano nuomone, jeigu Best Coast sugebės ir toliau laikytis kad ir tokiame pačiame lygyje - jie neišvengiamai pateiks dar daug įdomios muzikos - apie tai sufleruoja tokios dainos kaip Honey ir The end.
Galbūt tokius pareiškimus reikėtų pasilaikyti metų pabaigai, tačiau jeigu labai apibendrintai reikėtų blic-atsakyti, kokia pastarąjį dešimtmetį buvo roko muzika, tarčiau žodžius Arcade ir Fire. Ne todėl, kad trečiasis grupės albumas The suburbs būtų super įdomus. Jis toks tikrai nėra. Tačiau kanadiečių stilistininis miksas ir sugebėjimas nenusichaltūrinti kaip kokie Franz Ferdinand ir kurti muziką bent šiek tiek atsparesnę laikui nei The Killers – tokio apibūdinimo, mano manymu, užtenka dešimtmečio grupei. Būta ir įdomesnių, ir gilesnių, tačiau ir šiandien, šiek tiek pailsėjęs nuo Arcade Fire, aš vėl suku The suburbs ir smagiai linksiu į linksmą taktą. Nepykina ir netgi gerai nuteikia. Smagiausia – Half light II (No Celebration).
Albumo pavadinimas taikliai atspindi grupės nusileidimą ant žemės – nesakysi, kad jiems būdingas polėkis ir indie šėlsmas kažkur dingo, tik čia žymiai mažiau jų pamėgto dramatizmo – palyginus su debiutiniu Funeral. Tokie kūrinėliai kaip Rococo kuria kažkokią naują kalbą su klausytoju, kurią dar teks išbandyti gyvuose pasirodymuose. Iš kitos pusės, dviračių Arcade Fire čia nesistengia kurti, kas antras kūrinėlis yra paprastas kaip trys kapeikos – Empty room šiandien nenustebins nieko. Vienai po kitos lekiant tokioms neįdomioms minutėms imi galvoti, kad šio albumo razinkos ragauajmos tik praėjusių dviejų albumų kontekste. Kitaip tariant, Arcade Fire nėra grupė, kuri versis per galvą – su laiku jie taps tik paprastesni. Po kelių metų, žiūrėk, klausysime akustinį Win Butler solinį albumą.
Prisipažįstu, kad pastebėjau singlo The Suburbs kulminacijoje garsus, šiek tiek primenančius Depeche Mode. Galbūt čia specialiai. Nes šiaip ši daina man labai patiko – penkios minutės nė kiek neprailgsta, nes tai tas pats jaukus (gyvas) grupės skambesys, tik keletą kartų lėtesniu tempu nei ankstesni singlai. Kai kam gali atrodyti, kad likę albumo kūriniai kartoja jau išrastą sėkmingo albumo formulę. Pavyzdžiui, tylus susikaupimas City with no children turi savo atitikmenis ir Funeral, ir Neon bible. Gali būti ir taip, tačiau juk sėkmės formulės sugrįžtant po kelių metų pertraukos šiandien yra nebeįmanomos. O ir Arcade Fire naujasis albumas skamba archajiškiau ir gyviau už kokius Coldplay arba jau seniai praaugtą vyresnįjį brolį The Decemberists.
Pirmą kartą jau pasklidusias Alinos Orlovos demo-dainas išgirdau keistoje tam vietoje – antrą valandą nakties aplink riogsojo įkaušę metalistai ir labai keistos jų moterys. Visi pritariamais ženklais rodė, kad muzika jiems patinka. Patinka Alina. Patinka Ramuma-ramuma. „Ką aš žinau“, - tąkart tariau. Visa tai jau esame girdėję. Jeigu ne Tori Amos, tai Kate Bush. Jei ne Joni Mitchell, tai įsijunk MTV – ten kartais rodo ir Regina Spektor. Dabar pradedu galvoti, kad toks požiūris į dainuojančias būtybes iš esmės neteisingas ir panašios jos tik tuomet, kai surinktos drauge viename folderyje. Faktas yra tai, kad 80’s pompastikai Joni jau buvo per sena, per daug dogmatiška, o Kate Bush 90‘s rokas pasirodė nederlingas. Taigi kiekvienam laikotarpiui sava Tori Amos, kiekvienai naujai durnių sankaupai sava Alina Orlova. Šiuo atveju Lietuvoje Alina Orlova buvo pirmasis kaimietiško šou biznio nenužudytas pirmagimis. Galbūt dėl to, kad perdaug gyvastinga, o gal todėl, kad keitėsi pats laikmetis. Atsargiai, per „Facebook“ skaičius, tarp „Pravdos“ eilučių ir kažkur ŠMC kavinės girtame klegesy kelią prasiskynė DIY ir indie revoliucija, kurios pagrindiniu principu Lietuvoje tapo „prieš išleidžiant Zvonkę, reikia pažiūrėti, ką iš tiesų mėgsta žmonės“.
Pradėjau iš toli ir nuklydau toli – Alinos Orlovos naujasis albumas Mutabor toks pat asketiškas kaip Laukinis šuo dingo, tačiau gausus minimalistinių efektų – šiek tiek styginių, elektrinis versus akustinis piano, retkarčiais pritildomas vokalas. Apie pačias dainas – šiek tiek daugiau kabareto, kartais net balkaniško, uždaro ritmo, mažiau erdvės. Tą įspūdį sustiprina ir Orlovai būdingas dainų folklorizavimas.
Kaip bebūtų keista, iš pačių dainų labiausiai man patiko „rusiška“ Orlova – Лихорадка ir Чудеса. Kad rusams reikia savo Orlovos, sufleruoja atlikėjos sėkmė Maskvoje, ar reikia lietuviams jos talento – nelabai žinau. Kartais atrodo, kad į Orlovos koncertą nueiti yra gero tono ženklas – kaip sakė vienas Algio Greitai personažas „melomanas“: mėgstu atlikėjus, kurie yra man ir pirmoje, ir antroje vietoje.
Šiandien Mutabor spindi įvairiausiomis nuotaikomis – nuo Amerika iki Čia. Šis spektras yra įvairesnis ne tik už pradžioje išvardinto feministinio fronto atstovių muzikas, bet ir visą Lietuvišką muzoną apskritai. Per daug neliaupsinant Alinos, pasakysim tik tiek, kad Jurgai Š. dar tikrai ilgai plaukti iki Orlovos lygio. O kriterijai, matyt, du: drąsa ir pagarba klausytojui.
Walt Disney records šią vasarą pristato žymiausias filmukų dainas, specialiai šiam projektui įrašytas žymiausių reggae scenos atlikėjų. Ironiška šypsena kyla vos pažvelgus į viršelį, jau suvokus gana įdomų derinį, nedingsta ir klausant The Disney reggae club.
Taip jau susiklostė, kad Holivudas ir JAV turėjo gana nemažą įtaką pirmiesiems reggae muzikantams - vyko tikrų tikriausi kultūriniai mainai. Tai, kas mums galėtų atrodyti kaip primetamas masinis skonis, jauniems ir kūrybingiems jamaikiečiams buvo erdvė savoms interpretacijoms, kas iš tiesų yra kuul'man. Pavyzdžiui, žinomi periodai septinto ir aštunto dešimtmečių džiunglėse, kai Jamaikoje pačiomis šauniausiomis buvo laikomos dainos apie vampyrą, o šiai madai praėjus - apie juodą ranką. Netgi vėliau, visiškai rastafarizavus reggae muziką, pasišiaušusios revoliucijos objektu tapo ne JAV, o kolonijinė Anglija, Peter Tosh'o ir tevadinta babilonu. Galiausiai žvelgiant ir šiandien į šiuolaikinę dancehall sceną - didžiojo kaimyno įtaka akivaizdi. Iš kitos pusės, bet kuris dreadas jums paaiškins, kad nei repo, nei kitų atmainų be reggae nebūtų, ką jau kalbėti apie šiuo metu pulsuojančius dubstep reikalus.
Ar šis albumas yra duoklė kažkam? Ne, veikiausiai, ne. Walt Disney Records tai sėkmingas komercinis projektas, atlikėjams - įdomi kūrybinė patirtis. Negali likti abejingas, kai playliste matai tokius vardus kaip Steel Pulse. Jų "Jungle Book" dainos Bare Necessities versija man patiko labiausiai - beveik vienintelis kūrinėlis, kuriame dar likę šiek tiek agresyvumo. Dar viena legenda Burning Spear - visiškai paskendęs "Undinėlės" romantikoje Kiss the girl, bet senoliui tai juk tinka. Blankiai, lyg iš nutrintos plokštelės skamba be savo lyderio likę UB40. Bet kokiu atveju malonu juos matyti šioje kompanijoje - tai lyg įvertinimas grupei, kuri daugiausiai žinoma tokiais super-hitais kaip Red red wine, tačiau niekada nebuvo nuklydusi nuo savo šaknų. Kitas legendinis senolis Toots (kažkodėl be Maytals) dainuoja Zip-a-dee-doo-dahir tikrai jaučiasi savo vietoje, o Gregory Isaacs aiškindamas, kaip yra gerai Under the sea, skamba juokingai, tačiau irgi - neblogai. Blogai skamba Tuff Gong'o CEO Cedella Marley su Can you feel the love tonight?, kažko pritrūksta ir jos broliui Ziggy. Užtat viską kompensuoja nepkartojama ritmo grupė Sly & Robbie, į žaislų istorijos You've go a friend in mesveikai įliejusi dub'o.
Aišku viena - klausyti dainų ir išgirsti seniai girdėtų balsų yra tikrai geriau nei mąstyti: tinka disnėjus prie regio ar ne, vertėjo Burning Spearui ir Steel Pulse'ams dėtis prie šios aferos ar ne...
Džiazo pasaulyje John Zorn yra neeilinė asmenybė - tą man sako bendras išsilavinimas. Nors iš tiesų su jo kūryba aš pažįstamas tik iš kelių gerą įspūdį padariusių prisilietimų ir nesuskaičiuojamų pažįstamų džiazofilų aikčiojimų. Galbūt todėl naujo jo albumo jau antra diena klausausi su "naujokiško atradimo" malonumu. Netikėtai man pakliuvęs Goddess: Music for the ancient days yra įdomi kelių džiazo pasaulių kryžkelė. Pats albumo skambesys, daugiausiai akustinis, pritaikytas ekspedicijoms į world muziką, pakeliui su a.a. Joe Zawinul devinto ir dešimto dešimtmečio ieškojimais įvairių šalių folklore. Tačiau jau pirmoje kompozicijoje Enchantress skamba vakarietiškas pozityvas - lyg smooth jazzo melodijose. Vėliau, Ishtar ir Haptameron klausytoją tarytum sudrausmina niekur neskubėti, o bene įdomiausias kūrinėlis White magick galutinai panardina į rytietišką mistiką.
Tiems, kas yra matę John Zorn atliekantį savo kūrinius su orkestru, visa tai gal ir neatrodys nuostabu, nieko naujo nekalbės ir džiazrokinė solo gitara. Man patiko, kad kiekvienas kontrastas čia iš karto virsta fundamentu (bent jau ausis tiki, kad taip turi būti). Nors galima tai vadinti tiesiog "profesionalumu".
Drawing down the moon - tie patys akordai kaip ir albumo pradžioje, tačiau susiliejantys į tokį visko persotintą debesį - sakytum Zorn'o orkestro kakofonija, bet per daug jau dera gitaros ir klavišų nuklydimai.
Gerai tai, kad Goddess: Music for the ancient days lengvai pasiduoda klausymui ir tikrai įsimena. Tai nėra albumas, kurį rekomenduočiau kaip Zorn'o muzikos etaloną, tačiau patį albumą - kaip savarankišką kūrinį - išgirsti iš tiesų verta.
Septinta valanda ryto. Vos patekėjusi saulė akimirksniu pakelia oro temperatūrą palapinėje ir tu ropštiesi iš jos belekoks ir belekaip. Šitaip prasidėjo visos festivalio Gdynėje dienos - minėtos saulės per visą laiką nedrįso uždengti nė vienas debesėlis. Oro uostuose, net ir nebenaudojamuose, kokiame jau aštuntus metus vyksta "Heineken Open'er", kaip žinia, medžiai neauga, tad variantai gyvybiškai svarbiam pavėsiui susirasti buvo keli - nemokamais autobusais keliauti į Pajūrį ar į Gdynę, arba tiesiog gulėti po pakelės medžiu festivalio prieigose. Laimei tai, kas vykdavo popiet atsivėrus koncertinei zonai, iškart neutralizuodavo ir apsiblaususią ryto nuotaiką, ir svilinančią saulę.
The Hives. Punk roko pamaivos iš Švedijos pateisino į juos "dėtas" viltis - sugrojo visus (kelis) savo iš tikrųjų vežančius gabalus, o jūreiviškai apsitaisęs vokalistas puikiai atliko pamišėlio vaidmenį. Pasirodymui įgavus pagreitį, beveik visos dainos skambėjo su pakartojimais: vokalistas užveda publiką šūksniu "one more time", o po to leidžiasi įtikinamas: "ok, ok, ...".
Grace Jones. Scenos veteranė iš Jamaikos turbūt pelnytai vadinama šių metų Open'er pažiba. Atlikdama vis kitą devinto dešimtmečio glūdumoje primirštą ekscentrišką hitą, ji keitė stilių (video). Iš pradžių pasirodė su dviem raudonai spingsinčiom antenom, vėliau skiauterę keitė smurfiška skrybėlė, cilindras, ... Kai 62 m. Grace Jones, dainuodama vieną geriausiai žinomų savo kūrinių I've seen that face before, erotiškai rangėsi apie besisukantį stulpą, jos šilkinį apdarą kilnoti turėjęs vėjelis įsitaisė mikrofone ir pasigirdo nemalonus cypimas. Žvaigždė parodė charakterį ir pareiškė, kad neišsprendus techninių problemų, ji turės kažką nužudyti. Puikiai suėjo ne tik puikus starteris Nightclubbing, visiškai į reggae-style sugrąžintas My jamaican guy, ar Sting'o Demolition man, atliekamas Grace Jones daužant orkestro lėkštes, bet ir kai kurių saldžių kūrinių koveriai, iš Grace lūpų nuskambėję ir stilingiai, ir stipriai, ir jaudinančiai.
Jaunųjų talentų scena. Visas dienas ji prasidėdavo anksčiausiai, kai saulė dar švietė aukštai, todėl atsisėdus iš dešinės, matyti, kas stovi scenoje - mission impossible. Bet nenuvylė tai, kas buvo girdėti gurkšnojant pirmąjį silpnosios Heineken versijos bokalą. Jaunos lenkų grupės tikrai parodė kad gali apsieiti be užsienio žvaigždžių, bent jau vietinei publikai. Patiko šiek tiek įsiutę shoe-gazeriai London Type Smog, kažkodėl trip-hopu savo muziką vadinantys Ms. No One iš Krokuvos, oldskūlinio roko atstovai The Lollipops, taip pat melancholiškieji Let The Boy Decide. Netikėtai maloni staigmena pasitiko užklydus į Open'er organizatorių Alter Art "šefuojamą" palapinę - sunkiai nusakomo stiliaus grupė Muariolanza. Super-talentingi lenkai derina funk'ą su free jazz'u, ambient muzika, repu. Žingsniuojant pro pulsuojantį Beat Stage'ą gera buvo ir vėl pamatyti pernykščiame "Satta Outside" mus šokdinusius Soul Service.
Massive Attack. Prieš du metus Open'eryje jau koncertavę Massive Attack, šįkart sugrįžo su naujuoju savo albumu, labai geros nuotaikos ir daug kalbantys lenkiškai. Maža to, kartu su jais į turą išsirengė ir Horace Andy, paprastai koncertams keičiamas back-vokalistais. Norit tikėkit, norit ne, bet ši neįprasta trip-hop ir reggae sąjunga gyvai žiūrisi ir girdisi žymiai geriau. Skambant naujausiam singlui Splitting the atom, nugara net šiurpas keliavo.
Nas & Damian Marley. O štai šis duetas yra dirbtinis ir tikriausiai "iš išskaičiavimo", tačiau abi pusės vertos pagarbos vien dėl to, kad į vieną krūvą surinko tolimus giminaičius - reggae ir jo proanūkio repo fanus. Albumas, kurį Opener'io World scenoje pristatė Bruklino reperis Nas ir Bobo Marley sūnus Damian taip ir vadinasi - Distant Relatives. Vis tik pradžioje ir pasirodymo finalui į sceną užkopę drauge, didžiąją dalį koncerto kiekvienas pūtė į savo vuvuzelą ir tvirčiau jautėsi po vieną. Damian Marley dar atliko įspūdingą Exodusversiją kol galiausiai paskutinį festivalio gyvą pasirodymą prarijo Fatboy Slim diskatekos aidai nuo pagrindinės scenos.
Kings of Convenience. Kiek laiko festivalyje besitūsinančios publikos dėmesį gali išlaikyti du akustinėmis gitaromis skambinantys vaikinai iš Norvegijos? Kai baigiantis kokiai penktai-šeštai melancholiškai kompozicijai Erlend Oye gitarą iškeitė į klavišus, jo kolega paprašė publikos atkreipti dėmesį į šį "dramatišką" pasikeitimą. Humoro jausmu nesiskundžiantys Kings of Convenience džiaugėsi Rytų Europos klausytojais ir už akių lygino su apsnūdusiais tą patį savaitgalį vykusio Roskildės festivalio Danijoje dalyviais. Žingsniuojant prie Hives energija spoginėjančios pagrindinės scenos, buvo padaryta išvada - gerai skamba tas, kas yra savimi. Kas žino, galbūt tai ir lėmė Erlend Oye, pastaruoju metu grojusiu su The Whitest Boy Alive grįžimą į grupę - nuo scenos jis rodė gitarą, kurią įsigijęs San Paule, pagalvojo, kad ji visai tiktų atgaivinti duetą su Eirik'u Glambeku.
Hot Chip. Jie per anksti supopsėjo. Besiklausant publikos atsiliepimų prieš ir po Hot Chip pasirodymo, supranti, kad vietinė publika dar nespėję susipažinti su originaliu britų skambesiu - kaip albumuose The Warning ir Made in the dark, todėl reagavo į elektronikos talentus ant pagrindinės scenos headliner'ių laiku - kaip į šokių muzikos didžėjus. Visas senas kompozijas jie bando įvilkti į savo naujo pop-nuklydimo One life standrūbą. Kad su Hot Chip yra smagu aš žinojau ir dar kartą tuo įsitikinau, tačiau "kaip iš jų" norėjosi ko nors įdomesnio.
Suspėti ir sugebėti nueiti visur - neįmanoma, parašyti taip nuodugniai ir taikliai, kad atsispindėtų visas įspūdis apie Heineken Open'er 2010 - neįmanoma. Tačiau įmanoma jame dalyvauti, o tai labai geras jausmas.
Pats terminas post-dubstep man sako viena - grupė juda teisinga linkme, yra subrendę dubstep, kurio pradžia datuojama maždaug 2003, eroje. Čia pat buvimas kūrybingu šiandien reiškia neįsipaišymą į šiuolaikinės muzikos lentynėles. Iš kitos pusės - tokių šiandien yra begalė. Kiek pavadinimų, tiek atmainų. Todėl kažkieno sumanytas post-dubstep atrodo lyg gydytojo bandymas sugalvoti pavadinimą kiekvieno paciento individualiam snargliui.
Dueto Mount Kimbie debiutinis albumas Crooks & lovers keliauja labai toli į minimalistinės, netgi asketiškos elektronikos stepes. Tose stepėse, pučiant chaotiškam vėjui migruoja gyvi garsai ir balsai. Chaotiškai, nes ritmai čia sudėtingi, sunkiai įsimenami, veikiantys kaip hipnozė.
Tiems, kas nespėja su žaibiškai evoliucionuojančiomis dubstep gripo versijomis, ir beviltiškai bandys savo stiprintuve bent kiek "pridėti boso" - teks nusivilti, viskas yra "post". Gal tik Carbonated išgautas aidas prie madingo dubstep termino pridės ir jo atgarsį.
Puikiai greitėjantis Ruby, pianino-išderintojas Before I move off, anti-ritmo diktatorius Mayor,o taip pat Ode to bear skamba išties originaliai, sunku prie jų ir ką bepridurti, nors šiaip visas albumas - migdantis. Galbūt tai reiškia, kad išėmus dubsptep stuburą dingsta ir noras, nesuvaldoma trauka jo klausytis ir reaguoti į rimtą? Bet kuriuo atveju, pasivaikščioti po Mount Kimbie sukurtas stepes yra smagu. O jeigu dar nuotaika kaip šiandien gera ...
Apie sunkius laikus Serious times traukiantis Horace Andy yra vienas iš žinomiausių reggae scenos balsų. Plačiajai publikai jo vardas visų pirma siejasi su Massive Attack, su kuriais veteranas rastamanas bendradarbiauja iki šiol. Perkračius bet kokį roots muzikos grojaraštį, senų Horace Andy singlų pakanka, o štai naujesnius jo kūrybos vingius aš taip pat pražiopsojau. Pirmasis įspūdis - muzika žymiai radikalesnė. Jaunystėje pamėgtas romantines temas išstūmė rasta-geopolitika - su Etiopija, king of kings, žodžiu, kaip priklauso. Nors albumo pradžia šiek tiek erzina savo lovers-rock stilistika ir amerikietišku pritariančio vokalo stiliumi, tačiau vėliau aštrumo priduoda ir visą albumą įsiūbuoja puikūs dub nuklydimai.
Serious times buvo įrašinėjamas žymiausiose Jamaikos (ir ne tik) studijose kaip Tuff Gong, o Horace Andy talkino ištisas reggae desantas. Pakaks pasakyti tiek, kad ritmo kontrolę užtikrino legendinis būgnininkas Leroy "Horsemouth" Wallace, galbūt kažkam geriau pažįstamas kaip reggae kino epo "Rockers" pagrindinis herojus.
Kaip sufleruoja papildoma dub versija, pagrindinis Serious times gabalas yra Cool it down- ir iš tikrųjų pirmu klausymu kabina būtent šis nepriekaištingai "sutvarkytas" laukinio roots ir šiuolaikinio Jamaikos skambesio miksas su įsikalančiu priedainiu. Asmeniškai man įsikalė ir dar dvi tykios Horace Andy deklaracijos That light ir Rumors of war.
Keliam nykštį aukštyn ir per daug nesusižavėję atiduodam saulėtiems vasaros klausymams - juk atostogos jau ne už kalnų.
Labai mėgstu Laurie Anderson - ypač jos pirmąjį ir, mano nuomone, geriausią albumą Big Science. Jos menas, kurio nesinori susiaurinti iki muzikos, visada buvo kritiškas - legendinis O supermankadaise nupiešė labai taiklų korporatyvinės Amerikos žemėlapį, kuriame net kalnai yra statomi specialiai, o žmonių kalbėjimo būdas priklauso nuo užimamų pareigų. Laurie kritiškumas niekada nebuvo revoliucinis ar aštrus - veikiau "užmigęs" ir taip parodijuojantis prisitaikymą prie aplinkos.
Praėjo beveik trys dešimtmečiai. Nelabai kas pasikeitė korporatyvinėje Amerikoje - išskyrus tai, kad ji dabar apima visą pasaulį ir moka net ir tokią kritiką kaip Homeland pritaikyti savo marketingo tikslams. Juk Laurie šiandien yra oficialiai, valstybiniu lygiu gerbiama menininkė, padėta į jai skirtą lentynėlę. Tačiau gal nereikia norėti, kad ji taptų kovotoja. Jos atlikta nūdienos socialine-kultūrine analize Homeland galima mėgautis ir muzikinio albumo formatu. Juk paskutinį tokį Laurie išleido prieš 9 metus!
Labiausiai išsiskiria kompozicija Only an expert - persotinta šabloniškų verslo kalbos frazių ir tiesiog kankinanti beveidžiu up-tempo ritmu, primenančiu kokios nors korporacijos strategijos pristatymą - taip ir tikisi tarp Laurie beriamų eilučių išgirsti "connecting people" ar "think global". Visa kita yra žymiai tylesnės, o kartais ir niūresnės Anderson kompozicijos - Another day in America jos balsas perkonstruojamas į vyrišką, o dvylikos minučių monologe savo moterišku balsu atsibunda ir Antanas iš Anthony & The Johnsons. Kaip praneša albumą išleidusi beveik nepriklausoma kompanija Nonesuch, šį kūrinį altiko Laurie Anderson vyriškasis alter-ego Fenway Bergamot
Kaip ir naujausiame jos gero draugo Peter Gabriel albume, Homeland yra minimum elektronikos, beveik visas dainas lydi styginiai - nuo klasikinių orkestruočių iki rytietiškai zyziančių harmonijų. Įspūdinga albumo pradžia Transitory lifesufleruoja, kad "gimtojoje šalyje" yra gili depresija, o iš karto po jos sekanti My right eye sugrąžina į gerai pažįstamą senąjį Anderson skambesį - tiesa, vis dar šiek tiek depresyviame Lynčo filmams tinkančiame fone.
Daugiasluoksniai (tiek muzikiniu, tiek teksto) požiūriu kūriniai nepaliko manęs abejingo. Tai nėra albumas multi-taskingui - kažką daryti jam skambant netgi pavojinga, tačiau kaip ir Big Science, čia muzikinių gurmanų ausis glosto netikėtos harmonijos - netyčia atsitikę ir tiesiog paryškinti sąskambiai.
Pastaruoju metu vis labiau tolstanti nuo muzikos, performanso meistrė Laurie ir šį savo sugrįžimą pirmiausiai pritaikė gyvam pasirodymui ir tik apvažiavusi kelis žemynus išleido studijinę versiją - ištikimybė koncepcijai akivaizdi. Žinoma, kelis metus vis girdint Homeland pavadinimą, šiandien visiškai karšta ir aktualia naujiena jo nesinori vadinti. Tačiau tai, matyt, dar viena performanso dalis - savąją Amerikos enciklopediją Laurie Anderson rašo ne mums, o tiems, kurių smegenys jau praplautos šlamštu, tiems, kurie jau gims tokie ir neturės šansų išgyti arba tiems, kurie tyrinės globalizaciją po jos apokalipsės.
Lygiai prieš metus interneto vandenyne atsiradoįrašasiš naujo tinklaraščio Pats Tu Toks. Aha, jau metai. Ta proga norisi sau palinkėti būti "nauju" ir kitą, ir dar kitą gegužę. Kol kas Pats Tu Toks blogui tai pavyzdingai sekasi, nes yra pareiga apie vienus reiškinius žūtbūt parašyti, o apie kitus - aplinkybės, verčiančios tiesiog patylėti. Taigi, dažniausiai užduodami klausimai apie šį laisvamanišką projektą yra "tai čia, matyt, labai naujas blogas?" ir "apie kokią muziką jūs rašote?". Klausimai, kuriuos išgirdus, kyla noras atsikalbinėti. Pats tu naujas blogas ir pačių jūsų muzika yra kokia. Per šį laiką buvo keletas išpildytų ar neišpildytų pažadų - tai albumai, apie kuriuos parašyti "reikėjo", tačiau visą likusį laiką valdė nekontroliuojamas individualus ekspromtas. Tai muzika, kuria minta autoriaus siela. Pats neobjektyviausias, bet teisingiausias kriterijus. Tiesa, vis labiau norisi jam nusižengti. Kodėl? Nes per dažnai keliamės už Atlanto, per retai užsukam į Vilniaus renginius, per retai rašome apie Lietuvos "muzikines viltis". Kodėl? Nes pagrindinis epitetas, nusakantis Lietuviško reiškinio šaunumą, yra "vienintelis". Kai tokį, atsiprašant, unikumą pastatai į vieną gretą su kitais Pats Tu Toks veikėjais, nejučia įsijungia "gulinčių nemuša" sindromas ir Lietuvos "muzikinėms viltims" belieka glostyti galvelę: vienintelis iš Lietuvos...
Tačiau per metus atėjo dar vienas nušvitimas, kad ir čia nereikia nuleisti plunksnų - asmeninės tragedijos ant scenos ar įrašų studijoje gali puikiai atsispindėti šiame asmeniniame ekspromte. Taigi, nuo šiol reikia tikėtis Pats Tu Toks muzikos ne kaip dievų nektaro, o dievų nektaro, atskiesto tautine šūduvėle. Tai ne pažadas daugiau rašyti apie artimesnius Lietuvai dalykus, o veikiau noras grūdintis ir įrodyti skaitytojui kai kurias tiesas. Juk kvaila kažką kritikuoti nesusipažinus iš arčiau, ypač pas mus.
Šiandien po beveik metų apsilankiau legendiniame Antakalnio LP turgelyje - nusipirkau vieną naftalininę vertybę ir patenkintas grįžau laiko mašina atgal. Ir čia pat susimąsčiau, kad grupė The Black Keys gyventų žymiai sėkmingiau Plant'ų, Gillan'ų ir Townsend'ų amžiuje. Juk šiandien blues-rock duetas nėra labiausiai žadantis ir intriguojantis grupės apibūdinimas. Tačiau The Black Keys, kitąmet žymėsiantys savo kūrybinės veiklos dešimtmetį, pristato jau šeštąjį albumą Brothers, matyt, puikiai nusakantį Dan Auerbach ir Patrick Corney tandemą. Visą šį laiką The Black Keys ne tik groja stilingą ir gana archajišką bliuzinį roką, bet patys savo kūrybą įrašinėja, prodiusuoja ir šiuo metu sėkmingai parduoda nepriklausomai, tiesa, labai daug žvaigždžių talpinančiai kompanijai Nonesuch.
Jau prieš du metus albumu Attack and release mano ausį prikaustė The Black Keys gebėjimai studijoje ir kartu - paprastumas. Visada keliais kanalais vienu metu atakuojanti Auerbach'o gitara nelenda į senuosius misisipės bliuzo reikalus, o perfrazuoja septinto ir aštunto dešimtmečių bliuzo/roko hibridų palikimą. Rasite ten Free, Procol Harum, Deep Purple apreiškimų, nors į detalesnius palyginimus lįsti nesinori.
Albumo singlas Tighten up didžiuojasi užkabinančiu vargonų motyvu, primenančiu kolegų The Greenhornes garso takelį džamušinėms "sulaužytoms gėlėms". O štai bene pikčiausias Brothers kūrinėlis Next girl (taip, daina iš tikrųjų yra projekcija į ateitį) privertė prisiminti - kurgi dingo uniseksiško hendrikso projektas Earl Greyhound? Pasirodo, naują albumą driogstelėjo ir jie, apie tai kitą kartą.
Nepatiko alia-doors'iškas klavesinas Too adraid to love you- tai lyg nevykusi pretenzija į "anuos laikus" plačiąja prasme, tačiau čia The Black Keys jau lenda ne į savo daržą. Grupės dešimtmečio vaisiumi pavadinčiau instumentalą Black mud- sunku paaiškinti, kaip jiems tai pavyksta, tačiau tobulai atkartota senųjų art-roko dinozaurų jamm'inimo maniera. Iš kitos pusės, grupės problema laikau savotišką takoskyrą tarp to, kas jų skambesyje, DNR, ir kitos medalio pusės - stiprių dainų, potencialių hitų, kurios jiems tikrai pavyksta. Praeitą kartą tai buvo Oceans and streams, dabar - Everlasting light arba The only one. Paaugliškos bėdos būdingos ties 2-3 grupės albumu, o vėliau paprastai nugali stiprioji pusė. Tačiau The Black Keys šią dvejopą pusiausvyrą vis dar laiko, o bliuzinės ištakos tiesiog įpareigoja stovėti tvirtai.
Pičforkas rašo, kad tai geriausias alternatyvaus folk-roko komandos Woods albumas. Iš pirmo klausymo sunku šį teiginį paaiškinti. Pasidarė keista, kad toks albumas kaip At echo lake stiprus ne savo skambesiu, netikėtomis aranžuotėmis, stilių eklektika, o stipriomis senamadiškai sudėtomis dainomis. Woods, matyt, yra tas atvejis, kai laikas veikia tik į gerą. Dainos, kurios labiausiai įsiminė iš Songs of shame - To clean ir The number tapo naujų dainų prototipais, kryptimi, į kurią užkietėję 60's propaguotojai iš Bruklino nusprendė įsigilinti. Taip gimsta grupės, kurių nebeįmanoma sumaišyti su niekuo kitu ir jeigu neatsitiks taip, kad ateity jie kitaip groti ir nebemokės, At echo lake taps chrestomatiniu Woods stilistikos kūriniu.
Sunku patikėti, kad Mornin' time parašyta vėliau nei kokiais 1968-aisiais -netgi tuomet populiarus viską praryjančios garso kakofonijos efektas, pirmą kartą panaudotas bitlų "seržante", čia yra vietoje. Tačiau tikrasis liūdesys yra suprastas Death rattles - tarp pasigirstančių miško garsų Jeremy Earl vokalas skamba dar labiau išgąsdintas. Berods pirmą kartą pasigirdo ir rytietiška stilistika, kai kur tarp gitarų solo instaliuotas sitaras, o Deep jau skamba visiškai kreivai...
Nematau reikalo lyginti Woods muziką su Buffalo Springfield ar Grateful Dead, nes jie seniai nusipelnė būti labiau išskirti. Jų stilistika yra kaip sėkmingai padaryta nuotrauka - iš begalybės užfiksuotų ir nesugebėtų akimirkų būtent ji kaba ant sienos. Kaip tos pačios kartos atstovas, galiu drąsiai pasakyti, kad visa 60's ir folk revival patirtis yra kiekvieno mūsų ausyse, persidavusi per galybę muzikinių kartų, įtakų, stilių. O Woods, save vadinantys "jam band", peržvelgę visą muzikinį kaleidoskopą, sąmoningai išsirinko būtent tai, ką girdime At echo lake. Ir patikėkit, jie nesuklydo.
Lo-fi genijus Ariel Pink po truputį lipa iš undergroundo į dienos šviesą. Jau pasirodžius naujajam singlui Round and round, tapo aišku, kad atlikėjo debiutas leible 4AD bus pažymėtas ne vien parašu ant kontrakto. Nepakartojamai sujungęs niūrų Marianne Faithfull Broken English ritmą su devinto dešimtmečio soul-popsiniu vokalu, jis privertė nerimauti, kaip skambės visas Before today. Apskritai, kai Ariel Pink nebėra jau toks Lo-fi ir savo aranžuotėmis nebesityčioja iš vieno ar kito praeityje populiaraus standarto, atrodo, kad savo muzika grupė pernelyg mėgaujasi. Neesant artistiško atstumo ir šaltumo, viskas ima panašėti į tokį džeksonišką nuoširdumą.
Bet Ariel Pink nebūtų savimi, jei čia pat nepateiktų 180 laipsnių albumo nuotaiką pasukančių kūrinėlių. Butt-house blondies maišo devinto dešimtmečio grunge su keistomis gitarų partijomis - puikiai tiktų ir ankstyvajam Bix repertuarui (ir muzika, ir tekstas). Labai gražiai skamba Bright lit blue skies - lyg Beach Boys grotų post-panką, o štai paskutinysis kūrinėlis Revolution's a lie primena tą visiems žinomą atvejį, kai koncerte tiesiog "sprogęs" grupės gabalas, studijinėje versijoje yra šaltut-šaltutėlis ir dar prastai girdimas, o Curtis'iškas vokalas kartoja "running away, running away".
Nežinia, kaip čia su tuo albumo naujumu, nes kūrinėlis Beverly kills jau smagiai sukosi ir pernykščiame Ariel Pink geriausių dainų rinkinyje, bet nauja dainos versija yra puiki proga palyginti, kaip pakito grupės skambesys ir užčiuopti naujos muzikos esmę. O esmė kol kas yra sunkiai paaiškinama. Beverly kills, apgaubta tiršto lo-fi rūko, anksčiau klausėsi kaip kažkokių senų pop-muzikos klišių kratinys naujoje šviesoje. Rūkas išsisklaido, o muzika vis dar perteikia emocijas ir kaskart sukuria distanciją nuo masinio skonio. Žodžiu, smagu klausytis pop muzikos, kai ji nėra pop. Viename interviu Ariel Pink apie savo grupės skambesį sakė, kad yra žmonių tiesiog neklausančių jo muzikos, o visi likę yra įsitikinę, kad tai pats geriausiais dalykas, kokį jie yra girdėję. Manau, tai įtikina, kad neverta ieškoti šios kūrybos recepto ar bandyti suprasti, kokios koncepcijos dabar laikosi lo-fi vėliavnešiu vadintas atlikėjas.
Laikas parodys, ar Ariel Pink taps estetiškuoju Frank Zappa, tačiau kol kas daugelio kritikų požiūris į jį būtent toks. Jei jau klausai ir rašai apie Ariel Pink, kabinėtis sunku, nes atrodys mažų mažiausiai kvailai.
Kai kuriuos muzikinius reiškinius esame tiesiog priversti vadinti fenomenais, taip darome ir su alternatyvaus roko dinozaurais The Fall, nes aprašyti, ką jie daro, tiesiog trūksta žodžių. Tenka konstatuoti, kad mums pasitinkant jų 28-ąjį studijinį albumą Your future our clutter, jie taip ir neišmoko nei groti, nei dainuoti. Nuoširdi išpažintis apie tai, ko jų muzikoje nerasite, skambaBury Pts 1 & 3... Toks punk'iškai nemokšiškas triukšmas yra kaip piktas priekaištas romantizuotiems grupės kolegoms iš praeities - ir Joy Division, ir Tony Wilson, ir net neseniai anapilin iškeliavusiam Malcolm McLaren. The Fall lieka ištikimi savo įsivaizduojamai subkultūrai ir muzikai, kurią groja tik jie.
Tiesa, ne viskas šiame albume yra 'clutter', dauguma kūrinių skamba tokiu senukiškai saugiu ritmuku su megafoniniais prakeiksmais, Gun Club primenančia gitara ir ufonautiška jonika.
Matyt, geriausiai bendrą The Fall portretą piešia filmas"24 hour party people" - greta Ian Curtis ir Shaun Ryder iškamšų vienas iš nedaugelio personažų ten vaidinantis save yra būtent The Fall lyderis Mark E. Smith. Sukantis 28-ajam studijiniam albumui, klausi savęs, kodėl likimas pasigailėjo būtent jų. Galbūt todėl, kad šios Madchester terpės būtybėms nelemta patirti džiaugsmo, jis netgi nėra jų siekiamybė. Yra savižudžiai ir yra sadomazochistai. Dar verta priskaičiuoti visą smegenis suėdusį amfetaminą ir vėluojantį klausos aparatą - gauname, ką girdime Your future our clutter.
Galbūt pavasarį reikia pasitikti ir džiaugsmingiau, tačiau jei apsimeti nepastabiu, jis ateina ir pats - nutirpus sniegui matyti šunų ekskrementai ir nušalusi žolė, su kiekvienu šilumos laipsniu ore vis įkyriau juo "kvepia". Niūrūs ir rūškani grįžta ir High Places su naujuoju albumu High places vs. mankind. Tyčinis nenorėjimas pateikti kažko naujo ar originalaus - vokalistės balsas ir keistos minimalizmo apraiškos lėtai sukasi visas 39 minutes. Tačiau tai nėra nesėkmė ar stygius, po linksmai nuskambėjusio debiuto High Places instinktyviai dalinasi su klausytojais savo antrąja (tamsiąja?) puse.
Nepasakysi, kad tai įprasta Bruklino grupės istorija. Elektronika ir kambarinė garso estetika čia jungiasi su "lauko įrašais", o elektrinė gitara skamba tarsi pavogta iš kažkokios labai žymios devinto dešimtmečio roko baladės - kaip toj dainoj "per magnytafoną".
Paradoksas - vokalas kūrinyje Canada lyg Black Tambourine, tačiau bendras įspūdis apie naująjį High Places skambesį visai kitoks. Atrodo, kad grupė savo įkvėpimo verčiau ieškotų bet kuriame Jungtinės karalystės kampelyje - nuo Mančesterio (When it comes) iki Bristolio (On a hill in a bed on a road in a house). Linksmąją lo-fi roko energiją čia keičia šiaurietiškas paslaptingumas.
High places vs. mankind neliūdina ir negrūzina, nes neturi tam jokios priežasties - netgi tekstuose atsikartojanti "cry" žymi natūralumą ir žmogiškumą, o ne nusivylimą. Tankiose ir nespalvotose instrumentinėse albumo dalyse įkrauta kažkokios antgamtinės energijos, taigi ir nuotaikos klausant būdingos daugiau world muzikai nei tiesiog "šyzai".
Kaip žinia, pasibaigė 15 Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“. Galima verkti, kad festivalis neturi veido ar, kad konkursinė programa Europoje nėra laikoma prestižine, tačiau reikia pripažinti, kad per tas dvi savaites, kai vyksta „Kino pavasaris“ galima, kad ir šiek tiek pavėluotai, pamatyti svarbesnius praeitų metų nepriklausomo (ar beveik nepriklausomo) kino darbus. Jei negali apsilankyti Sundance ar Berlyno kino festivalyje tai yra vis šis tas. Keletas matytų šiųmetinio festivalio filmų:
Svieto pabaiga (At World's End/ Ved Verdens Ende)
Danų filmas, kurio scenarijų rašė „Adomo obuolių“ scenaristas, - labiausiai nuviliantis iš visų matytų festivalio filmų. Tamsaus, bet kartu subtilaus daniško humoro čia tik likučiai. Perskaitęs anotaciją apie danus Indonezijos džiunglėse persekiojamus vietos policijos (greičiau jau armijos) bei mafijos ir ieškančius nemirtingumą suteikiančios gėlės tikėjausi tarantiniško pastišo, ironiškos distancijos, smurto dėl smurto estetikos ar ko nors tokio, tačiau nieko panašaus – tiesiog standartinis nuotykių filmas praskiestas skystokais juokeliais ir pasaldintas romantine linija, filmas, kokius, manau, rodo penktadienio vakarais per TV. Šabloniškas šabloniškų personažų sugretinimas – logiškas, racionalus, kompleksuotas, tėvo įtakos ir psichologinio šantažo negalintis atsikratyti nevykėlis kriminalistų psichiatras ir kvailoka, bet nuoširdi ir plepi jo sekretorė, kurių santykių raidą stebėti daugiau nei nuobodu. Ir žinoma, „netikėta“ pabaiga. Tiesa, vietomis neryžtingo pagrindinio personažo, įmesto į kritines situacijas, elgesį stebėti visai įdomu.
Rimtas vyrukas (A Seriuos Man)
Brolių Coen‘ų filmus po visų senukų ir oskarų dabar jau tarsi ir būtina pažiūrėti. Ir šįkart filmo siužetas taip pat intriguojantis – žydas fizikos dėstytojas, kurio šeimyninis, finansinis, profesinis gyvenimas su pagreičiu ritasi žemyn atsakymų ieško pas vienas už kitą išmintingesnius rabinus. Tačiau rabinai duoda greičiau dzen budistinius atsakymus, nei skleidžia Toros išmintį – vienas siūlo į viską, o ypač automobilių stovėjimo aikštelę, pažiūrėti kitaip, antram niekas apskritai neatrodo svarbu, o pats išmintingiausias cituoja Jefferson Airplane. Broliai Coen‘ai ir toliau lieka ištikimi sau ir žmogų pastato prieš neišvengiamą ir nenugalimą likimo jėgą ir visai nesvarbu ar tas likimas ateina monetą mėtančio sociopato ar prakeiksmo pavidalu. Ir vis dėlto filmu nesimėgavau taip, kaip ankstesniais jų darbais. „Rimtas vyrukas“ tarsi ir turėtų būti komedija, ir vargšo fizikos dėstytojo pastangos atsakyti į klausimus „už ką?“ ir „kodėl?“ komiškai graudžios, tačiau atskirų scenų humoras pakankamai vidutiniškas. Žinoma daugeliui buvo ypatingai juokinga stebėti Bar micvos metu nuo marichuanos apsvaigusį jaunuolį ar kyšį duodantį azijietį studentą, tačiau norėtųsi subtiliau. Juokingesnė yra Coen‘ų saviironija, kaip žinia šie yra žydų kilmės. Šiaip filmą pamatyti verta, nebent esate radikalus žydų ortodoksas.
Mėnulis (Moon)
„Mėnulis“ yra sentimentalus filmas, bet sentimentalus gerąją prasme. Vienišas astronautas mėnulyje žvelgiantis į tolimą žemės peizažą skambant dramatiškam garso takeliui (pastarasis tikrai vertas dėmesio, vietomis primena kadaise pats tu toks aprašytą Blues Control) tikrai daro įspūdį, tiesa, balansuoja ties holivudinės pompastikos riba. Režisieriui pavykstą sukurti beviltiškos vienatvės atmosferą – Semas, iš nežinia kur atsiradęs kitas Semas ir robotas - kompiuteris (pasirodo pastarieji ne visada sukyla prieš žmogų ir bando jį užvaldyti) vieni tolimoje mėnulio bazėje, už tūkstančių kilometrų nuo kitų žmonių. Peizažai, atmosfera ir garso takelis tai gerai, tačiau pats siužetas man pernelyg konvencionalus, norėtųsi įdomesnių naratyvo sprendimų. Įdomiausia „Mėnulį“ žiūrėti kol išlieka paslaptis, tačiau tiesa paaiškėja pernelyg greitai ir nuo pusės filmo telieka tiesiog stebėti, kaip veikėjai (veikėjas?) su ta tiesa pasielgs. Šiaip filmas turbūt turėtų būti apie tai, kas yra žmogus ir apie vienatvę ar kažką panašaus, tačiau man tai daugiau gražus reginys, kurį vis dėlto rekomenduočiau.
Iltinis dantis (Dogtooth/ Kynodontas)
Graikų filmas pateikia solidžią absurdo, grotesko ir juodo humoro (tokio juodo, kad beveik nebejuokinga) puokštę. Nuošalioje priemiesčio viloje tėvai dresuoja tris savo vaikus kaip paklusnius šuniukus (pastarąjį, priešingai negu vaikus, jie vis dėlto patiki profesionaliam dresuotojui). Vaikai yra visiškai apsaugoti nuo „žalingo aplinkos poveikio“ ir tiki tėvų sukurtu alternatyviu pasaulio modeliu. Atrodytų ypatingo grotesko nereikia, kad suprastum jog psichopatas, turintis galią savo rankose ir pozityvių - negatyvių stimulų metodu auklėjantis vaikus yra pavojingas, o vaikai yra traumuojami, tačiau „Iltinis dantis“ daug paveikesnis nei sveikas protas. Nepatogi filmo atmosfera, kuriama tarsi iš šalies objektyviai fiksuojant šeimos gyvenimą, režisieriaus pozicija tarsi visai nejaučiama. Neaiški ir filmo išvada (jei tokia iš vis yra), tačiau taip dar geriau, paliekama interpretacijos laisvė. Filmą patartina pažiūrėti nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo rengėjams.
Baltas kaspinas (The White Ribbon/ Das Weisse Band)
Haneke‘s „Baltas kaspinas“ geriausias visų matytų festivalio filmų. Per baimės, hierarchijos, puritoniškų krikščionybės dogmų represuotos XX a. pradžios kaimo bendruomenės gyvenimą režisierius nagrinėja blogio kilmę. „Baltas kaspinas“ nuo pat pradžios kupinas įtampos ir nerimo, kone gotikinės nuotaikos. Haneke atskleidžia už tvarkingos visuomenės fasado slypinčias psichologines traumas, perversijas, ideologijos pagalba palaikomus galios rėžimus, o kaimo autoritetai - pastorius bei daktaras – viso to priešakyje. Nenuostabu, kad tokia trauminė patirtis prasiveržia smurto pavidalu, o kaimo bendruomenę šiurpinantys nusikaltimai pranašauja artėjančio karo nuotaikas. Visa tai „Baltame kaspine“ pateikiama subtiliai ir neskubant. Ne pats pavasariškiausias filmas, bet dvi su puse valandos tikrai vertos dėmesio.
Taip pat pats tu toks kiek anksčiau matė šiuos KP filmus:
Kai pirmą kartą pamačiau ir išgirdau MGMT, pamaniau, kad Marcas Bolanas kažkuria prasme yra vėl gyvas. Fantaziją pranokstantis grupės įvaizdis ir drąsios aštunto dešimtmečio pop kultūros interpretacijos buvo dueto kelias į didelę sėkmę jau debiutiniu albumu Oracular Spectacular 2008-ųjų pradžioje. Siela ir kūnu pelnyta sėkmė antrąjį grupės albumą pavertė vienu laukiamiausių šių metų muzikinių įvykių su visais iš to išplaukiančiais pašaliniais poveikiais.
Congratulations nėra tas albumas, kurio reikėtų labai nekantriai laukti - tuomet pats perdegsi, o diską beliks paridenti į kambario kampą. Nors spalvingas, kaip ir "įspėta" viršelyje, šis 9 naujų kūrinių rinkinys, MGMT stilistiką paslenka vos vienu kitu centimetru nuo pirmtako. Mažiau 70's, daugiau 60's. Vietoje disko byto čia karaliauja sodrios klasikinio roko bosinės partijos, labiau "aptrintas" ir Congratulations jonikų ir sintezatorių arsenalas.
Yra ir 12 minučių kelionė Siberian breaks, ir šiurpoka lopšinė Lady Dada's nightmare- aliuzija į Lady Gagą ar į Velvet'ųLady Godiva's operation? Žymiai aiškesnė dedikacija yra Brian Eno. Man šis kūrinėlis patiko labiausiai, toks senov(b)iškai sukaltas gabaliukas apie kadaise baisiai madingą muzikos dievybę, vėliau persikūnijusį į Microsoft programinių produktų garso efektus.
Potencialiais hitais gali būti Someoene's missing ar Flash delerium, tačiau tokių kaip Time to pretend, Kids ar Electric feel čia nėra. Galima ginčytis, ar tai yra minusas. Aš MGMT nelaikau grupe, kurios kūrybos svarbiausias aspektas būtų "song of the year". Jie įdomūs kiekviena puikiai įsegta keistenybe ir ekstravagantišku jos derėjimu prie naftalininio lietpalčio.
Jeigu rimtai, visa tai yra fake, surogatas, išsiliejęs antspaudas. Kažkur Congratulations keistenybių krūvoje skamba tokios kreivos kreivos piemenėlio švilpynės. O mes tikime, kad tai derantis hipiškas elementas. Tiesiog reikia pripažinti, kad MGMT yra užkietėję studijiniai perfekcionistai ir sąskambių filosofai, o kepurę jiems kelia ir senasis studisėda Polas Makartinis.
