Wye Oak - The Knot

Neklauskite, iš kur gavau albumą, pasirodysiantį tik liepos pabaigoje. Grupė Wye Oak sugrįžta antruoju disku The knot po pernykščio If children. Duetas dviračio neišrado ir šįkart – nostalgiški, vaikystę menantys tekstai, svajinga-folk gitara ir palyginus drąsūs būgnininko-bosisto eksperimentai. Vaikinas per pastaruosius metus koncertuodamas aiškiai suprato, kad publika pageidauja „wall of sound“, nors retkarčiais.

Šiek tiek atsitraukus nuo Bruklino stileivų ir chuliganų, pamatai, kad šiuolaikinėje muzikoje būna ne tik sprogimai, bet ir tyki evoliucija. Wye Oak tęsia pradėtus darbus – Jenn Wasner perklausė pirmąjį albumą ir „išsirinko“, kaip ji nori dainuoti. Monotoniška, bet originalu.

Nors tornadiško The warning čia nerasite, neblogas užtaisas ir dainelėje Tattoo. Dar prieš mėnesį klausytojams pristatytoje Take it in nuskamba pagrindinis albumo motyvas – lyg varpais aidinti bliuzinė gitaros partija, vėliau dar keletą kartų atsikartojanti visame The knot, o šmėkliškoje That I do širdies dūžiai tampa slegiančiais ir baisingais. Taip ir matai – ties „Y“ formos ąžuolu Robertas Johnson‘as ir vėl susitinka velnią.

Vertinant objektyviai ir kritiškai, Wye Oak būtų galima diagznozuoti antrojo albumo sindromą, tačiau kyla klausimas – ar iš viso jie priklauso kokiai nors kategorijai ir „standartui“? Pirmasis If children nebuvo nei didelė sėkmė, nei fiasko, antrasis – taip pat. Žvelgiant į koncertais perpildytus dueto vasarą ir rudenį, supranti, kad klausytojų armija jau yra ir ji atsirado labai archajišku ir nuosekliu būdu.

7 iš 10

Eat Skull - Wild And Inside

Niekas nemėgsta burbeklių (ypač burbančių raštu). Todėl nėra kam nutildyti ir kaip kiaulių gripas plintančio „shitgaze“. Ir ačiū Dievui. Didžiausia nesąmonė yra kalbėti, kad muzikos (kokia ji bebūtų) yra per daug. Saviveikla dvelkiantis išprotėjimas – puiki proga nusimesti nuo ausų nusistovėjusius standartus ir pakedenti savo muzikinį skonį iš naujo. Kiekvienam.

Naujausias susirgimo atvejis – grupė Eat Skull. Jų albumas Wild and inside nėra toks griežtas kaip kolegų Wavvves, tačiau tikrai alsuoja į pakaušį Ariel Pink. Galbūt kaltas nepriteklius, tačiau DIY yra neabejotina šiuolaikinės muzikos konstanta – Eat Skull imasi ir groja viską, kas šauna į galvą. Laviruoja tarp muzikinių klišių neblogiau už Franką Zappą.

Norite Punk? Prašom, Nuke Mecca. Varo neblogiau už Pistolus. Reikia virtuvinės gitaros? Netgi su maisto ruošimo garsais – Cooking a way to be happy. Ne toks padrikas ir Eat Skull skambesys. Pavyzdžiui, Talkin‘ bro in the wall blues – bene originaliausias albumo kūrinys. Šiek tiek The Cure primenanti baladė su marazmatine ispaniška gitara ir kliksinčia išsekusia signalizacija.

Taigi į klausimą, kiek dar šiemet atsiras naujų shitgaze ir lo-fi grupių, atsakykime šitaip – kiek reiks, tiek ir atsiras. Galbūt kai ši karštinė atslūgs, darbo netekę Wavvves arba Eat Skull virs laisvai samdomais „dzendobristais“ ir mes galėsime juos pasikviesti į vestuves ar gimtadienį. Neblogai būtų.

8 iš 10

Ganglians - Monster Head Room + Ganglians 12''

Ganglians - dar viena lo-fi / „įsirašyk pats“ estetiką propaguojanti grupė - šįkart iš Sakramento. Šiais laikais, groti lo-fi, regis, reiškia bet kokiu atveju susilaukti daugiau ar mažiau dėmesio. Namų sąlygomis įsirašinėjančių ir nešvaria produkcija pasižyminčių grupių globėjas bei dar vienų Brooklyn'o lo-fi atstovų Woods kuruojamas Woodsist label'as per pusantro mėnesio išleido net du Ganglians įrašus, todėl apie abu iš karto.

Ganglians įkvėpimo semiasi 60-uosiuose - psychedelic, surf, garage, todėl tiek debiutinis „self-titled“ mini LP, tiek pilnos trukmės Monster head room yra labai vasariški (nesunku patikėti, kad Ganglians iš Kalifornijos).

Pirmajame aštuonių dainų debiute daugiau ieškojimų, eksperimentavimo, skirtingų idėjų, bet tai tik suteikia mini albumui įvairovės: nuo triukšmingos Rats man, kiek labiau eksperimentinių Majorly masked ir Snake eyes iki shoegazinės Stuck under town. Tikėtina, kad šiuo įrašu Ganglians norėjo išbandyti savo jėgas muzikos rinkoje ir tas bandymas, regis, pavyko, nes, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po pirmojo įrašo išleidimo, pasirodęs Monster head room buvo išpirktas per savaitę, o Woodsist label'ui neliko nieko kita kaip tik išleisti papildomą tiražą.

Jeigu Ganglians 12'' sudėti grupės bandymai ir ieškojimai, tai Monster head room Ganglians atrodo apsisprendė, ką nori groti, todėl „full- length“ išėjo daug nuoseklesnis. Kartu ir ramesnis bei labiau pop, jame daugiau akustinių baladžių ( To June arba Modern African Queen), mažiau iškraipytų gitaros garsų (distortion'o). Šiame albume dar daugiau 60-ųjų nuotaikų, o kartais (jei ne skirtingi vokalai) Ganglians muzikoje galima atrasti ir nemažai panašumų su pačiais label'o bosais bei kolegomis Woods (Cryin' Smoke). Ir aišku jokiomis moderniomis, aukštos kokybės įrašinėjimo technologijomis čia nekvepia - aplinkos garsai ir triukšmai dažnai sukuria gyvai atliekamų kūrinių įspūdį.

Nors greičiausiai Monster head room netaps metų albumu (neatrodo, kad pati grupė turėtų tokių pretenzijų), o ir Ganglians muzika ypatingu inovatyvumu turbūt nenustebins, tačiau tiek Ganglians 12'', tiek Monster head room puikiai tinka vasaros sezonui. Patartina klausyti abu.

8 iš 10

The Gossip - Music For Men

Britų laikraštis „The Independent“ apie naująjį The Gossip albumą kalba gana palankiai, įvertina 4 iš 5, suranda Music for men daug įdomaus ir netgi lygina Beth Ditto vokalą su Janis Joplin. Likusi muzikos medija deda babilonui parsidavusias išperas į šuns dienas.

Akivaizdu, kad The Gossip santykis su muzikos verslu, kritikais ir klausančia auditorija be galo sudėtingas. Nuo paskutinio albumo Standing in the way of control praėjo trys metai ir per tą laiką daug kas pasikeitė. Vidutiniokai vieno hito dėka tapo tikromis žvaigždėmis, nesitraukiančiomis nuo MTV ekranų. Na gerai, ne tik dėl hito. Beth Ditto daugelio amerikiečių akyse sulaužė grožio standartus – ar tik nebus tai „McDonald‘s“ ar „Burger King“ suorganizuota kampanija „Valgyk ir nesirūpink kaip Ditto“? O populiarumas visada turi ir Ball and chain iš Janis Joplin dainos.

Nulipus nuo „Rolling Stone“ ir „New Musical Express“ viršelių, anksčiau ar vėliau tenka grįžti į studiją ir būti grupe. Maža to, reikia sukurti kažką naujo. Ant "Columbia" išleisto albumo viršelio ne populiarioji Beth, o būgnininkas Hannah Blilie. Taip The Gossip realybės šou žiūrovus nori paversti naujais savo muzikos klausytojais. Nes pakeliui į šlovės viršūnę, atrodo, išbarstė senus.

Ar neteks Beth Ditto dėl savotiško akligatvio ir vėl kaltinti savo išvaizdą, pavertusią ją tikra įžymybe? Tikėkimės, kad jos pofigizmas iš tiesų yra neapsimestinis, nes ateityje jai jo dar prireiks. Jokiu būdu nesakau, kad „man jos gaila“, tik labai abejoju, ar muzika ir darbas studijoje Beth ir ko vis dar teikia malonumą.

Yra simpatiškas kūrinys For keeps, Beth balsas gražiai „plaukia“ Four letter word, linksmai pastriksėti galima su Spare me from the world. Ilgai galvojau, ką primena Heavy cross – ogi Londono chuliganus Joanna and The Wolf su tautiete Joana Mikalauskaite priešaky. Tačiau kai klausai tokių š.. kaip Love long distance ir Pop goes the world, dingsta visas apetitas.

Nenoriu pasirodyt besivaikantis madų, tačiau Music for Men skamba lyg įrašytas prieš kelis metus – kai per pasaulį žygiavo dar neatsibodę Franz Ferdinand, o jautresni subjektai nešiojo prisisegę The Bravery ženkliuką.

4 iš 10

Dinozauro kiaušinis Nr.1: King Crimson

Šio blogo autoriai jaučia nenumaldomą laiko tėkmę arba kaip dainavo dar spuoguotas Mamontovas „pėdos ant drėgno akmens...“. Tad prasidedant vasaros stebuklų metui kviečiame skaitytojus pasinerti į antgamtišką ir egzistencinių klausimų kupiną rašinėlių ciklą „Dinozauro kiaušinis“.

Didelę dalį mūsų albumų recenzijų sudaro atlikėjų debiutai, todėl nusprendėme istorijos mokslo pasiklausti – kaip atrodo tobulas debiutas? Kaip debiutavo tie, kuriuos dabar muzikos gerbėjai vadina –ausiais? Po to buvo visko: vieni iširo, kiti tapo nemirtingi, treti supopsėjo, o gal net – nepabijokim to žodžio – išpindėjo. Bet kažkada į rankas paėmę dar dažais kvepiantį savo pirmagimį, jie buvo tokie pat abejotini ir ištroškę kaip daugelis šiuolaikinių patstutoks.lt herojų.

Šiandien debiutuoja King Crimson.

King Crimson penketas 1969 metais įrašė pirmąjį albumą In the court of Crimson King. Ką grupė grojo iki tol arba tiksliau „kaip“, nėra žinoma – King Crimson siela Robertas Frippas teigia, kad ir albumo sesijos įrašų nėra išlikę, tačiau žinant šio dėdės muzikos koncepciją ir maniakišką perfekcionizmą, tuo galima abejoti. Todėl penkios kompozicijos, kurias tą spalį Island išleido Britanijoje, o Atlantic – šalyje iš trijų raidžių, yra lyg antikvarinės ikonos, apie kurių sukūrimą gali papasakoti tik patys menininkai.

Kontekstas buvo maždaug toks. Prieš keletą mėnesių įvyko Vudstoko festivalis ir visiems laikams tapo aišku, kad populiarioji muziko skilo. Skilo labai neįdomiai, beveik kaip visada – į gerą ir blogą, į komercinę ir dvasinę, žodžiu, pasakyk, ką klausai, ir aš žinosiu, ką su tavim daryti. Bet iš tiesų Vudstokas vyko labai toli ir Džono Mayall‘o bliuzbreikeriai čia būtų žymiai geresnis atspirties taškas (pagal geografiją). Kaip jungti skirtingų muzikos stilių elementus visiems jau buvo parodę bitlai su savo „seržantu“, tačiau pradedantiems tai darė įspūdį tol, kol sukosi Parlophone plokštelė. Chebrai reikėjo groti bytą ir roką, o kad tavoji šyza tokia pat gera kaip Makartinio – asmeninė tragedija. Buvo kiti pavyzdžiai – kad ir fenomenaliai narkotiškai skambanti Procol Harum A Whiter Shade of Pale ar visus pardavimų rekordus sumušęs džiazmeno Miles Davis Bitches Brew.

Tačiau Frippas su kompanija nesirengė groti nei tuomet tokio populiaraus angliško bliuzo, nei „brynčinti“ bitlams į užnugarį. Keista, kad jis buvo jaunas, bet jau tuomet mokėjo sėdėti susidėjęs rankas ant gitaros – visai kaip orkestrantas, laukiantis savo partijos. Mano nuomone, būtent čia yra pagrindinė King Crimson inovacija, nes rašyti apie visus kitus grupės pasiekimus jau pirmuoju albumu, būtų perdėta ir emocionalu. Kingkrimsonai ne jungė, o tiesiog buvo įkvėpti. Laukinė pranašystė 21st century schizoid man iš pradžių skamba kaip sunkiausios tuo metu muzikos pavyzdžiai (Black Sabbath tada dar vadinosi tik Earth), vėliau – Frippo geležinės gitaros diktuojamos improvizacijos. Tai tik kvepia džiazu, bet jau pernelyg pikta.

Daugiausiai juostos prireikė gerb. pūtėjo McDonaldo partijoms. Albumas įrašinėtas 8 takeliais, todėl fleita, saksofonas ir kiti „susiliejo“ tik ypatingomis pastangomis. Bet buvo verta. Pasirodė, kad šiais instrumentais galima groti bet ką.

Žingsnis į uždraustą sodą I talk to the wind – aidi Greg Lake vokalu ir kontrastuoja su demoniška albumo pradžia. Epitaph priedainis ir improvizacijos yra atitinkamai dramatiškos, o ilgiausias albumo kūrinys Moonchild – viduramžiškai paslaptingas. Kaukti prieš mėnulį reikia, bet subtiliai, angliškai, kad inkvizicija neišgirstų. In the court of Crimson King baigia klavesinu ir bažnytiniu choru sustiprinta giesmė, lyg iš Vestminsterio abatijos, tačiau skirta tamsesnėms pomirtinio gyvenimo jėgoms. Tiesa, pabaigoje šmėkšteli žavinga ir valiūkiška piemens dūdelė. Primena istorijas apie elgeta apsimetusį karalių.

O Ian McDonald tvirtina, kad viskas buvo ne taip:

Blank Dogs - Under And Under

Apie albumą Under and under neparašyti būtų kažkaip negerai. Nors oficialiai Blank Dogs „debiutavo“ birželio 2 dieną, raudono veidelio kelias į muzikos įrašų parduotuves truko kelis metus. Kol anoniminis grupės sumanytojas slėpė savo veidą, alternatyvios muzikos klausytojai pamėgo pirmuosius 7-inčius leidinius ir nugrojo Blank Dogs majspeisą. Muzikos kokybė nuo šio gumos tempimo nė kiek nepablogėjo, tačiau kritikams eilinis Bruklino lo-fi stebuklas, atrodo, kelia žiovulį: „Ir ką gi čia turime", - prisidengia ranka nasrus jie,- "Panašu į Crystal Stilts, į Vivian Girls, gal dar į tuos, kur Barselonoje mušėsi ir plūdo publiką...“. Rašyti apie tai, ką iš tiesų reiktų tiesiog klausyti, nelengvas darbas. Todėl gimė ir nauji terminai – No-Fi, shitgaze.

Galbūt norėdamas palengvinti apžvalgininkų darbą – rašyti, kuo panašu į Crystal Stilts ar skiriasi nuo Vivian Girls – šio albumo autorius pasikvietė abi grupes pagroti kartu. Taigi kūrinėlis Night night tiesiogine prasme turi visų grupių bruožų.

Bet pasiduoti Blank Dogs provokacijai mes neketiname. Esminis skirtumas nuo Crystal Stilts ir Vivian Girls debiutinių albumų – Under and under nerasite 7-o dešimtmečio prieskonio. Tamsus grynuolis iš niūriausių kiur‘o Roberto Smitho sapnų (Slowing down). Maža to, Blank Dogs puikiai panaudoja elektroniką – jeigu anksčiau „demo“ versijoms naudotą ciksėjimą taip galimą vadinti.

„Pažymio“ šiam debiutui nerašysim, nes esame įsipareigoję tokiais vertinimais negadinti tolesnio karjeros progreso. Vietoje to, geriau paklausykite Tin Birds kaip galima garsiau.

Euforijai atslūgus: BG nuotykiai Vilniuje

Nerimastingajam Markui Šlemovičiui ir jo agentūrai labai jau dviprasmišku pavadinimu „Drug“ vis dėl to reikia atiduoti pagarbą – Borisas Grebenščikovas birželio 15 ir 16 koncertavo Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Netradiciniai ir tikrai ypatingi koncertai su gerai žinomomis dainomis dar kartą patvirtino abipusę Vilniaus publikos ir guru ištikimybę – vos prieš keletą dienų Rusijos roko gerbėjai, norėję išgirsti Аквариум roko festivalyje „Рок над Волгой” Samaroje, „kepė“ pragariškame 35 laipsnių karštyje.

O intymioje ir bažnytine vėsa dvelkiančioje aplinkoje, iš aukštybių žvelgiant šventųjų skulptūroms, cherubinams bandant išsiskirti nuo serafimų, pasirodė prie Donelaičio paminklo matytas praeivis juodais akiniais ir mėlynais zomšiniais batais. Čia pat prisėdo ir padainavo mums, kad baltas arklys jau toli lauke, o jo vardo – nežino niekas.

Keistas ir paradoksalus tas Boria. Jei nori iš jo ką nors sužinoti, blogiausias būdas – paklausti. Bet Vilniečiai klausė, rašteliai į sceną plaukė upeliais, o jis sakė, kad draugų neišduoda, kad tai intymu ir žvalgėsi pagalbų atsakymui į šventuosius ir cherubinus.

Pagrojęs visą albumą Лошадь Белая, vieną po kitos ėmė traukti velniai žino kada gyvai skambėjusias dainas – Молитва и пост, Там где взойдет луна, Максим лесник. Dar triukšmavo azijietišku gongu ir klausė publikos, ar girdisi kaip trepsi koja.

Buvo ir tokių, kurie meditavo abiejuose koncertuose. Išėjo iš bažnyčios ir vėl sugrįžo į Dievo namus. Visai kaip Volandui paskutinįsyk apsilankius Maskvoje, keistų dalykų tomis dienomis buvo galima pastebėti ir Vilniuje. Skulptūros ant Katedros atrodė šiek tiek per didelės, „Baltuose Drambliuose“ pastebėta naujų rastamanų, o kavinių padavėjos atsakydavo ne ta kalba, kuria klausiama.

Lotus Plaza - The Floodlight Collective

Svajingoji Deerhunter pusė – gitaristas Lockett Pundt – pasivadinęs Lotus Plaza savanaudiškai atriekia savąją pyrago dalį, kad galėtų parodyti viską, ką moka ir daro geriausiai – kelti švelnų, melodingą triukšmą. Vokalas girdimas tik vos vos, sunkiai prasimušantis pro gerai pažįstamus gitaros garsus. Kartais tai iš tamsaus alubario ūkanų aidinti liūdna country-ritmo-grupė (Quicksand), o kartais Nirvana, pasiekusi nirvaną (Whatgrows?).

Kalbant apie The Floodlight Collective – tai albumas, užgriebiantis arba bent jau bandantis apžioti DAUGIAU tomis pačiomis priemonėmis. Tekstai, balansuojantys ties nebūties tema, yra tarsi nebūtini. Vokalas nepaprastai organiškas, kaip pagreitintas debesų judėjimas dangumi. Pinasi neviltis su būties džiaugsmu, o dar po minutės – prisijungia viena iš tūkstančių Pundt‘o gitarų.

Hipnozė ausiai? Veikiausiai ne. Konceptualu? Nekvepia. Lotus Plaza sugeba balansuoti šiek tiek erzindamas klausytoją nesibaigiančiomis pamaldomis prastos įrašo kokybės Dievams, tačiau nauja banga to paties sūraus vandens muša su vis nauja energija.

7 iš 10

Passion Pit - Manners

Naujokus Passion Pit galima vadinti vidutiniokais – tik kodėl? Kad klausant neini iš proto ar nematai haliucinacijų? Vieni debiutinio albumo Manners muziką vertina kaip gerai suplaktą besibaigiančio dešimtmečio surogatą – rasite visko, kas buvo madinga 2000-2010. Šia prasme neblogus konkurentus įgijo Sarkozy-trubadūrai MGMT (The Reeling) ar verksmingieji Friendly Fires (Moth‘s Wings).

Kita vertus, linksmiausiais Manners momentais peršasi aštuoniasdešimtųjų pop-rok nuotaikos, kurių per besibaigiantį dešimtmetį beveik niekam atkartoti nesisekė.

Bėda ta, kad tokį saldainišką laikmetį kaip 1980-1990 galima tik parodijuoti ir maivytis. Tuo tarpu Passion Pit nėra konceptuali ir tokia „protinga“ grupė, todėl jų šauniam kūrinėlyje Little Secrets su-vaikintas priedainis skamba lyg iš Bobo Geldofo paramos koncerto kokiais 1985-aisiais. Iš tikrųjų į kažko naujo reikalaujantį indie kontekstą grupės skambesį įpaišo tik „joyful“ gitaros skambesys.

Kažkuriam bloge perskaičiau, kad Passion Pit vokalistas „pusiau eunuchas“. Tačiau jo balsas iš tiesų moka (o gal neatpažįstamai sudarkytas) dvejintis, keisti lytį ir drąsiai tęsti frazes (Sleepyhead).

Taigi ne vidutiniokai, bet patys kalti.

7 iš 10

Grizzly Bear - Veckatimest

Šiais nelengvais laikais (čia ne apie krizę) dažnai atsitinka, kad pirmasis grupės albumas tampa vieninteliu ir esminiu jos darbu – tyru etalonu, kurį atlikėjai bandys pakartoti visą savo karjerą. Tačiau esama ir kitokio scenarijaus. Paklausiau štai naujojo Grizzly Bear Veckatimest ir supratau, kad grupė, ir anksčiau skridusi mano muzikinėje orbitoje, trečiuoju albumu užlipo į kitą lygį. Išsikraustė į antrą aukštą ir žiūri aukštyn plačiai atvertomis akimis.

Veckatimest yra universalus albumas – savo stilistika, nuotaika ir galima auditorija. Kalbėti apie atskirus kūrinius reikštų negerbti sekundinių momentų ir viso kūrinio kaip kūno. Geriausia albumo vieta – kai pagrosite jį savo draugams. Kokiems ir kokioms, kokioje aplinkoje ar po kelinto butelio, tai dar vienas, negirdimas šio albumo kūrinys.

Kultūra čia gali virsti į negyvenamą salą, koncepcija į filosofiją. Tai poezija virtusi visais instrumentais grojančiu grizliu. Tokiu pat dideliu kaip ir anksčiau, tik išmintingesniu ir linkusiu nutylėti.

9 iš 10