Animal Collective - Fall Be Kind EP

Animal Collective, turėdami visažinį pitchforką užnugaryje, tapo tikra supergrupe nepriklausomos muzikos pasaulyje. Bet kokia naujiena iš kolektyvo stovyklos sukelia sujudimą, nesvarbu ar tai būtų Panda Bear užuomina apie naują įrašą, ar atskleistas to įrašo pavadinimas, ar viršelis. Na, o kai galiausiai naujas įrašas pasirodo, kalbos apie jį netyla kurį laiką. Ne išimtis ir naujasis EP Fall Be Kind.

Animal Collective žadėjo tamsesnį ir niūresnį įrašą, įrašą rudeniui. Ir iš tiesų grupės standartais naujajame EP nuotaika tamsesnė, gal labiau paslaptinga, nei tamsi, tarsi kokia pasaka. Nors pradžia Graze kažko labai niūraus nežada - lėtas ambientas, keli pianino klavišai ir Panda Bear vokalas apie rytą ir pabudimą. Ties dainos viduriu viskas staiga keičiasi, pasirodo tikras folkloro kolektyvas, nerūpestingas ir linksmas, kone su lietuvių liaudies šokių motyvais.

What would I want? Sky Animal Collective dar kartą įrodo, kad kažkokių žanro ribų ar siaurų įkvėpimo šaltinių jie neturi. Po kelių minučių improvizacijos pasigirsta gospelo ir ritmenbliuzo motyvai. Nauja ir kiek netikėta, tačiau vis tiek išlaikomas autentiškas Animal Collective skambesys. Be to už viso to kažkur dar ir paslėptas pirmas legalus Grateful Dead semplas.

Bleeding pasitinka paslaptinga atmosfera. Dar ambiento su aidinčiu vaiduoklišku vokalu. Tai tarsi įžanga į sekančią On the highway, kuri kaip keistas psichodelinis sapnas su išplaukusiomis greitkelio šviesomis.

Galiausiai septynių minučių finalas I think I can, pasitinkantis synth garsais ir peraugantis į epiško skambesio ir griežto ritmo dainą, kuri pabaigoje netikėtai prašviesėja ir pasibaigia Panda Bear ir Avey Tare sutartine I think I can/ I think I can/ I think I can.

Apskritai, klausant EP apima jausmas, kad jis turi kažkokį siužetą, todėl geriau jį klausyti visą iš karto, vienu ypu.

Animal Collective yra savotiškas fenomenas (į kurį galima pažiūrėti ir ironiškai), grupė kuri, jau beveik dešimt metų stabiliai leidžia po vieną LP ir EP kasmet, ir kiekvienąkart pateikia ką nors naujo, nebijo eksperimentuoti, tačiau kartu sugeba išsaugoti savitą stilių. Fall Be Kind EP Animal Collective tarsi ir laikosi Merriweather Post Pavilion krypties, tačiau čia viskas vis tiek nauja ir kitaip.

O ilgai ilsėtis grupė neketina- kitais metais mūsų laukia Panda Bear solo ir Animal Collective filmas.

8 iš 10

Gentle Friendly - Ride Slow

Nepaisant Elvio Preslio, Džimo Morrisono ir daugelio kitų, JAV visada buvo ir liks tik kolonija, o lemiantį toną iki šiol užduoda Britų imperijos centras netoli nulinio dienovidinio. Čia aš taip juokauju, nes kultūrine prasme jau XX a. britai turi rimtų konkurentų.

Netgi septinto dešimtmečio psichodelinis Londonas, palyginus su Andy Warholo ir Fluxus Niujorku, labiau panašus į kaimo gegužinę. Šį kartą britai – grupė iš Londono Gentle Friendly – taria savo žodį šiuo metu tieisog pulsuojančioje lo-fi ir noise pop scenoje. Ir daro tai savaip, nevengdami klasikinių british invasion elementų, už ką juos verta pagirti. Anksčiau nevengę panašumų su kolegomis iš JAV Wavvves ar Blank Dogs, debiutiniame albume Ride slow jie tarsi atiduoda duoklę “nacionalinėms vertybėms” ir suka labiau klausytojų medžioklės keliu.

Į klausytojo ausį krenta įdomus kūrinėlis Vincentt, kuris iš esmės nėra nei punk, nei apskritai minorinis. Tačiau pavyzdingai gyvas ritmas paliekamas vienišas lo-fi aiduose.

Panašu, kad pažintis su “populiariosios” muzikos avangardu britams visada sueina skaniausiai ir nesvarbu koks yra galutinis rezultatas. Nereikia pamiršti, kad JAV vis dar yra daugiausiai šlamšto į radijo ir TV eterį išvemianti kloaka, taigi daugiau tokių inter-kultūrinių grupių kaip Gentle Friendly!

6 iš 10

Thee Oh Sees- Dog Poison

Štai ką aš vadinu produktyvumu. Nespėjome pamiršti vasaros stoner roko himnų iš Help albumo, o jau gauname naują kaliforniečių darbą. Ir ne kokį nors EP, o pilnavertį LP, tiesa ganėtinai trumpą, viskas čia vyksta labai greitai ir vienoje vietoje per ilgai neužsibūnama (10 dainų sutelpa į 24 minutes). Arba Thee Oh Sees liko nemažai idėjų nuo praeito albumo arba tiesiog tos idėjos jiems labai greitai gimsta. Bet kokiu atveju nuo to tik geriau mums, nes geros muzikos per daug nebūna.

Dog Poison albumu Thee Oh Sees ir vėl mums siūlo garažo, sarfo, psikodelikos ir dar kažin ko makalynę, tik į garso kokybę čia žiūrima dar atsainiau. Help irgi nepavadinsi hi-fi įrašu, tačiau ten dainos buvo ar bent jau skambėjo taip, tarsi būtų gerai surepetuotos ir „atgrotos“, tuo tarpu Dog Poison yra savotiška išvirkščia Help pusė. Garažas čia ir skamba taip, kaip įrašytas garaže.

Dogs Poison elektrinę gitarą dažniau keičia akustinė, pasigrsta ir šešiasdešimtųjų folko. Be to galime aptikti ir kitokių įdomių dalykėlių: barškučių, dūdelių, vargonų iš retro siaubo filmų garso takelių, handclap'ų ir pan. Nuobodumu albumo tikrai neapkaltinsi- smagus ir įvairus, be to trumpas, todėl atsibosti tikrai nespėja. Muzika iš tos pačios lentynos kaip Ganglians (Sugar Boat), The Fresh and Onlys ( I Can't Pay You To Disappear), Woods ( The Sun Goes All Around) ar Wavves ( Voice In The Mirror), tad turėtų būti maždaug aišku, ko tikėtis.

8 iš 10

Thee Oh Sees- Sugar Boat

Julian Casablancas - Phrazes For The Young

Gerai, dabar Julian Casablancas yra pop. Bet koks pasikeitimas, žinoma, yra sveikintinas dalykas, tačiau Casablancas ne Bowie. Jo kaip atlikėjo faktūra monotoniška, o dainavimo maniera – visada paniurusi. Yra ir daugiau priežasčių, kodėl sunku klausytis šių pasikeitimų. Pamenu, kai Julian‘o vadovaujami The Strokes amžių sandūroje įsiveržė į roko muzikos sceną ir jų skambesys tapo išskirtinai atpažįstamas – su niekuo nesupainiosi.

Žengti į priekį Julian Casablancas bando solo debiutu Phrazes for the young, bet daugiausia tai tik dirbtinos priemonės – painiojami visokie new wave motyvai (11th dimension), kantri guldomas su breiku (Ludlow st.). Firminė The Strokes ritmika, intensyvumas ir gitarų partijos – vietoje.

Geriausiai pavykusiu Phrazes for the young kūriniu aš laikau 4 chords of the apocalypse – bitliška baladė ir visiškai kitoks Casablancas. Patyręs ir dainuojantis „frazes jaunimui“. Stebėtis visa likusia albumo muzika nėra pagrindo. Tiesą sakant, paskutiniame The Strokes albume First impressions on earth, taip pat būta bandymų groti kitaip ir tai niekam nepatiko – albumą „išvežė“ tradicinio grupės stiliaus dainos.

Nors tokios dainos kaip Glass sukelia neaiškų nostalgijos jausmą ar kažką panašaus, „papimpinti“ Strokes nesiklauso nors tu šauk. Palyginti su kita muzika, aprašoma patstutoks.lt, šis albumas pasieks nepalyginamai didesnę klausytojų auditoriją, todėl nenoriu sudaryti įspūdžio, kad jis blogas. Tai iš tiesų talentinga kūryba ir kokybiškas įrašas.

8 iš 10

Julian Casablancas- Out of the blue