Kiekvienas kaimas turi savo legendą. Taip pat shoegaze turi mitinius Slowdive ir My Bloody Valentine, o lo-fi (jei jau pripažįstame tai kaip muzikinę pakraipą) – The Clean, kurie ima ir sugrįžta su nauju albumu Mister Pop.
Paskutinį kartą trijulė iš Naujosios Zelandijos buvo matyta prieš gerus aštuonis metus, tačiau geresnio meto sugrįžti nei dabar turbūt nebuvo, todėl Mister Pop skamba šmaikščiai ir pasiutėliškai, o kartu – lyg mandras bakstelėjimas per petį: „matote, mes juk visą tą laiką buvome teisūs“. Tai, už ką lo-fi „senukai“ ėjo šitiek metų, dabar yra priimta kaip alternatyviosios muzikos konstanta: dievinate Woods ar Thee Oh Sees? Tuomet Mister Pop jums turėtų tapti Naujuoju Testamentu.
Kad The Clean nori savo užpakalius padėti ant svarstyklių kartu su jaunaisiais kolegomis, tampa aišku nuo pirmųjų albumo garsų, tačiau kažkokia hierarchija ar stiliaus evoliucija – tikrai ne „pasidaryk pats“ reikalams. Pavyzdžiui, Crystal Stilts skolinosi devinto dešimtmečio grupės Gun Club skambesį ne tam, kad grotų kaip prasigėrę surf-rokeriai – tiesiog Mother of Earth tinkamu laiku tinkamoje aplinkoje nuskambėjo kaip niekas kitas. Atsirado seniai pamesta 1000-oji dėlionės detalė.
Kai klausai dieviškos ekstazės Are you really on drugs?, suvoki dar vieną The Clean skirtybę – jie nepriklauso nei britų „alternatyvčikam“, nei Bruklino šutvei. Tai atsakymas į klausimą, ką klauso Naujoje Zelandijoje. Dar geresnius atsakymus galėtume kurti į „ką klauso Lietuvoje?“ – nes vien paminklas FZ atsibodo.
P.S.: Kažkas bendro su Pixies.
7 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą