Record Club - The Velvet Underground & Nico

Nuo pat debiutinio Loser, Beck‘as yra muzikantas, gyvenantis pilnavertį kuriančios būtybės gyvenimą – neužsidaro rutiniškame tvarkaraštyje „albumas-turas-pertrauka-vėl įrašai“. Eilinį kartą tenka nulenkti galvą išgirdus, kad kartu su keliais draugais Beck‘as sumąstė įkurti Record Club – kolektyvą, sugebantį „ant smūgio“ įrašyti legendinius albumus. Pirmasis Record Club taikiklyje –The Velvet Underground & Nico, kurio originalas jau buvo aprašytas kaip „Dinozauro kiaušinis Nr.3“.

Beje, talkina lūseriui grupė MGMT, odiozinė indie-folk asmenybė Devendra Banhart ir multi-instrumentalistė Binki Shapiro, šioje psicho-operetėje atliekanti Nico vaidmenį.

Pirmiausia, labai taiklus ir simboliškas pasirinkimas tokio projekto pradžiai. Istorija mena, kad Lou Reed‘ui ir kompanijai tais 1967-aisiais ėmus triukšmauti įrašų studijoje, garso inžinierius pasiūlė viską sugroti triskart tyliau ir buvo „pasiųstas“. „Raudonas mygtukas yra ‚record‘, o kai baigsis juosta – būsiu kavinėje kitoje gatvės pusėje“, - teko ištarti jam. Taip kad obuolys nuo Velvet Underground netoli krenta.

Suprantama, kad ir dabar specialiai jokių aranžuočių nebuvo daroma, todėl principas „gavosi kaip gavosi“ pasiteisina nevisose dainose. Nuostabus sprendimas Run, run, run – lo-fi instrumentalas ir neįmantri drum machine. Albumo pradžia Sunday morning išlaisvina šį kūrinėlį iš popsiško formato ir skamba lyg Beck‘o albumo Sea Change daina. Velniava Waiting for my man ir lieka velniava, nors prilygti originalui neįstengia. Saikinga elektronikos intervencija į All tomorrow‘s parties puikiai dera su paliktais firminiais underground‘ų debiuto varpeliais.

O kaip gi Heroin? Šį kūrinį turi atlikti Velvet Underground. Taškas. Kita Record Club auka – rašytojo bardo Leonardo Coheno kūryba.

P.S. pažymio nerašom, nes neaišku, kam jį reikia rašyti: Beckui, Velvet Underground ar Andy Warholui.

Beck's Record Club- I'm Waiting For My Man

The Clean - Mister Pop

Kiekvienas kaimas turi savo legendą. Taip pat shoegaze turi mitinius Slowdive ir My Bloody Valentine, o lo-fi (jei jau pripažįstame tai kaip muzikinę pakraipą) – The Clean, kurie ima ir sugrįžta su nauju albumu Mister Pop.

Paskutinį kartą trijulė iš Naujosios Zelandijos buvo matyta prieš gerus aštuonis metus, tačiau geresnio meto sugrįžti nei dabar turbūt nebuvo, todėl Mister Pop skamba šmaikščiai ir pasiutėliškai, o kartu – lyg mandras bakstelėjimas per petį: „matote, mes juk visą tą laiką buvome teisūs“. Tai, už ką lo-fi „senukai“ ėjo šitiek metų, dabar yra priimta kaip alternatyviosios muzikos konstanta: dievinate Woods ar Thee Oh Sees? Tuomet Mister Pop jums turėtų tapti Naujuoju Testamentu.

Kad The Clean nori savo užpakalius padėti ant svarstyklių kartu su jaunaisiais kolegomis, tampa aišku nuo pirmųjų albumo garsų, tačiau kažkokia hierarchija ar stiliaus evoliucija – tikrai ne „pasidaryk pats“ reikalams. Pavyzdžiui, Crystal Stilts skolinosi devinto dešimtmečio grupės Gun Club skambesį ne tam, kad grotų kaip prasigėrę surf-rokeriai – tiesiog Mother of Earth tinkamu laiku tinkamoje aplinkoje nuskambėjo kaip niekas kitas. Atsirado seniai pamesta 1000-oji dėlionės detalė.

Kai klausai dieviškos ekstazės Are you really on drugs?, suvoki dar vieną The Clean skirtybę – jie nepriklauso nei britų „alternatyvčikam“, nei Bruklino šutvei. Tai atsakymas į klausimą, ką klauso Naujoje Zelandijoje. Dar geresnius atsakymus galėtume kurti į „ką klauso Lietuvoje?“ – nes vien paminklas FZ atsibodo.

P.S.: Kažkas bendro su Pixies.

7 iš 10

Neon indian- Psychic Chasms

Karts nuo karto vis pasirodo koks nors labai geras pop albumas, tačiau šiais metais kažko tokio dar nebuvo, bent jau aš negirdėjau (Passion pit viso albumo neištempė). O štai spalį pasirodysiantis Neon indian Psychic Chasms į šią poziciją, manau, gali pretenduoti. Neon Indian jau kurį laiką atakavo internetą singlais, todėl dalis dainų jau gali būti girdėtos, pavyzdžiui kokį milijoną kartų klausytas vasaros hitas Deadbeat summer, nostalgiškas 6669 ( I dont't know if you know), Terminally Chill ar Should have taken acid with you. Bet tai tikrai neerzina, o priešingai- sustiprina albumo visumą (na žinote, panašiai kaip, kai didžėjus tarp daugelio nežinomų dainų įterpia visiems gerai žinomą).

Jei niekada neteko girdėti, tai žinokite, kad Neon indian muzika yra labai paprasta ir nepretenzinga, atrodo, kad ji įrašyta šiaip sau, kai vienintelis grupės narys Alan Palomo neturėjo ką veikti. Tokia ji yra ir Psychic Chasms albume. Kokiu nors Fruity Loops programuojamas ritmas, „ant viršaus“ klijuojami semplai, vokalas, sintezatorius ir visokie kompiuteriniai efektai- visas Neon indian arsenalas. Ir aišku, kaip ir pridera vieno dėdės projektui iš bruklino,- lo-fi skambesys. Tik čia jis kuriamas ne džiaržgiančiomis gitaromis, o sukuriant senos demo kasetės (toks plastmasinis daikčiukas su juostele viduje) garso įspūdį. Ištemptos kasetės garsas, specialiai paliktos įrašinėjimo klaidos sukuria nostalgišką vintage skambesį, tarsi žiūrėtum senų polaroidinių nuotraukų albumą ar seną VHS kasetę (panašiai kaip klausant Ariel Pink).

Tačiau reikėtų perspėti tuos, kurie jaučia didelę antipatiją ryškioms aštuoniasdešimtųjų šviesoms- neon čia tikrai daugiau negu indian. Kažkokios didelės psikodelikos nereikėtų tikėtis, albumo pavadinime minimu psychic nepiknaudžiaujama, tačiau kai kur skoningai papuošiama. Tai, ką daro, Neon indian yra synth pop, o kartais netgi disco. Kai kurios dainos laisvai tiktų ir šokių aikštelei, pavyzdžiui tas pats Should have taken acid with you su Crystal castles primenančiais 8 bit motyvais ar groovy boso linija Local joke. Aphemeral Artery gali pasivaidenti ir Daft punk ar Justice. Manau, panašiai kaip Neon indian galėtų skambėti kokie nors Cut copy, jei įrašytų lo-fi albumą. Žodžiu dvylika lengvų ir įsimenančių dainų.

Galbūt po kokio mėnesio taip ir neatrodys, bet šiandien man patinka Neon indian.

9 iš 10

Neon Indian- 6669(i don't know if you know)

Vivian Girls - Everything Goes Wrong

Kaip pasakytų Čeburaška, laukėme, laukėme ir pagaliau sulaukėme. Antrasis pilnos trukmės Vivian Girls albumas Everything Goes Wrong yra tiesiog gera porcija lo-fi, surf-punk muzikos su firminiu merginų skambesiu. Taip, taip. Nors kai kas prognozavo, kad Vivian Girls ima suktis nuo punk, antrajame albume jo apstu kaip ir debiutiniame Vivian Girls. Manau, yra trys pagrindiniai dalykai, susiję su šia grupe. Pirmiausia, tai gyva grupė. Jos žino, kaip nori groti ir klausytis, todėl vyksta šiokia tokia evoliucija, tačiau joks prodiuseris neprivers išsižadėti to, kas teikia didžiausią malonumą. Antra, tai dainos, kurios yra paprastos kaip 2x2, puikiai gulančios į atminties grotuvą jūsų galvoje. Man jau įkrito I‘m not asleep, o nuo praėjusių metų neiškrenta Where do you run to. Na ir trečia – moteriškas subtilumas, kurio joks apšepęs Niujorko šitgeizeris neturi. Jeigu Andy Warhol‘as būtų gyvas, turbūt išprotėtų klausydamas Tension (na, parduotų Nico atgal suteneriui tai tikrai :)).

Ko gero ilgiausia Vivian girls daina ever – 4 min 20 sec Double vision. Ši daina ypatinga tuo, kad išlipa iš studijinio įrašo rėmų ir demonstruoja gyvo grupės pasirodymo jėgą. Negali sakyti, kad panelėms netinka ir šiek tiek saldumo – Can‘t get over you skamba lyg parašyta specialiai grupei The Pains of Being Pure at Heart, tačiau puikus surf gitaros solo sugrąžina kūrinėlį teisėtoms šeimininkėms. Iš karto po to – sėdėti vietoje beveik neįmanoma klausant energingos The Desert.

Daugelis kritikų aptarę albumą pažymi Vivian Girls unikalumą ir svarbą visoje lo-fi ir shoegaze sugrįžimo bangoje, bet statyti paminklus ir piešti laiko ženklus dar anksti. Mano komplimentai tokie: tyra, paprasta, originalu.

9 iš 10