Dinozauro kiaušinis Nr. 5: Suicide

Aštunto dešimtmečio Niujorke, dar prieš punk eros pradžią, žlugus septinto dešimtmečio hipių utopijoms, pradėjo kurtis muzikos/meno kolektyvai, kurie laužė tuometines tiek estetines, tiek socialines normas, dažnai šokiravo ir buvo nesuprasti bei sudarė nemažą Niujorko avangardo dalį. Nors dažnai atskiri atlikėjai buvo labai skirtingi ir naudojo skirtingas raiškos priemones, visiems jiems buvo sugalvotas ir primestas no wave „žanras“ (tiesa, kiek vėliau, kai išpopuliarėjo new wave).

No wave ar ne no wave, bet toje pačioje aplinkoje trynėsi ir du ekscentrikai- Alan Vega ir Martin Rev. Šie vyrukai pradėjo kartu groti ir savo grojimo rezultatus įrašinėti. Taip atsirado Suicide. Net ir dabar daug kam Suicide muzika gali pasirodyti ne visai muzika, o septyniasdešimtųjų viduryje pusiau savadarbe ritmo mašina bei sintezatoriumi grojantis Martin Rev ir Elvio Preslio balsu dainuojantis Alan Vega buvo visiškai nepriimtini, o ir patys atlikėjai nebijodavo provokuoti publikos, todėl nenuostabu - būdavo ir butelių svaidymo į sceną, ir riaušių. Bet tai jau buvo vėliau, kai Suicide tapo pakankamai žinomi, kad apšildytų tokių grupių kaip The Clash koncertus. Iš pradžių koncertai ir įrašinėjimai vykdavo savam ratui žmonių Niujorko loftuose ir meno galerijose. Tačiau garsas apie Suicide sklido ir, galiausiai, po daugelio demo kasečių 1977m. buvo oficialiai išleista debiutinė Suicide plokštelė, dabar vadinama First Album (nes tiek ant pirmo, tiek antro albumų viršelio tebuvo užrašai Suicide).

Originaliame leidime buvo aštuonios kompozijos, kuriose girdimas firminis Suicide skambesys: duslus, pasikartojantis ritmo mašinos ritmas, vargonus primenantis sintezatorius, nežinia kokiu būdu generuojamas triukšmas ir Alan Vega vokalas. Pastarasis elvišką dainavimo manierą perkelia į visai kitokį kontekstą, kuris neturi nieko bendra su saldžia populiariaja muzika, taip sukurdamas specifinį efektą. Be to kartais atrodo, kad Alan Vega yra daugiau aktorius, įsijaučiantis į personažą, ar nuasmenintas istorijų pasakotojas, o ne tiesiog dainininkas, nors dažnai dainų tekstus sudaro vos kelios eilutės. Apskritai Alan Vega dainavime jaučiamas savotiškas pastišas, o riba tarp ironijos ir nuoširdumo beveik nepastebima. Ir nors muzikos skambesys yra mechaninis ir industrinis, tačiau vokalinių "performansų" dėka visuma gaunasi pakankamai organiška.

Albumas pradedamas nuorodomis į populiariąją kultūrą (amerikietiškus komiksus) Ghost Rider, o baigiamas keistu requiem Che Guevarai- Che. Taip pat čia yra baisi ir tragiška Frankio istorija Frankie Teardrop- nuo pat pirmų ritmo mašinos dūžių aišku, kad nutiks kažkas negero. Tuo tarpu Johnny galima pajusti netgi savotišką groovą. Taigi nuotaikų spektras platus, o kaip pats Alan Vega sako: „Suicide was all about life“.

Suicide muzikos (ypatingai pirmojo albumo) įtaką liudija tai, kad tokie žmonės kaip James Murpfy savo dainose nori pasigirti: „i was there in 1974 at the first Suicide practices in a loft in New York City“. O tai matyt kažką reiškia. Beje, Suicide atsikuria vienam pasyrodymui ir atliks visą First album gyvai rugsėjo 11d. All tomorrow's parties festivalyje Niujorke, tad, jei netyčia būtumėte netoliese , nepraleiskite šanso.

Ducktails - Landscapes

Nežinia, kodėl naujas one-man-band pavadinimu Ducktails save pozicionuoja kaip ‚pop‘. Veikiausiai tai koncepcijos dalis, galbūt – dėl to, kad negroja noise arba no-fi jovalo. Tai gana melodinga lo-fi gitaros muzika, tiesa, daugiausia be vokalo. Instrumentinė kompozicija Roses šiek tiek primena mančesteriečius The Durrutti Column, praturtintus juodais firminių lo-fi vargonų klavišais – tai suteikia egzotišką rytietišką prieskonį, atsikartojantį dar keliuose kūriniuose. Muzika dažnai melancholiška, tačiau įrašo gyvumas ir asketizmas (juk nėra jokių spec.efektų) neduoda klausytojui „išsijungti“. Geras to pavyzdys – Deck observatory – meditacinis kūrinėlis, tačiau tiek perkusija, tiek vargonų sąskambiai turi aiškią kompoziciją, nedrįstančią driektis 20 minučių, kaip būna su elektroniniais ar ambient pasažais, ir sutelpančią į kiek daugiau nei 5.

Energingesni debiutinio Landscapes kūrinėliai kaip Wishes nori nenori primena Ariel Pink skambesį, nors gitara, ypač akustinė, dažnai gimininga grupei Woods (Spring), o ir jų myspace liudija apie giminingą įkvėpimą – folkroko prosenelį Stephen Stills.

Vokalas atsiranda – vos girdimas ir be didelių pretenzijų, lyg galėtų jo čia ir nebūti. Nuskamba tada, kai albumas jus jau pavergęs savo originaliu skambesiu ir įdomiais kūrybiniais sprendimais, atsirinkti tekstus įmanoma tik pačioje Landscapes pabaigoje House of mirrors, bet tada jau niekas nebesvarbu.

Klausydamas šiuolaikinių atlikėjų instrumentinių kompozicijų, daugiausiai susiduri su ambient genijaus Brian Eno išmokytu klausytojo „marinimu“, o štai čia ambient muzika įgauna lo-fi versiją. Visi į aukštą jūsų stiprintuvo kokybę apeliuojantys sintezuoti garsai negailestingai nupjaunami Seagull‘s Flight.

Šis projektas iš Niudžersio labai stipriai spiria kažkam į subinę. Aš turiu versijų kam – tačiau paklausykit ir nuspręskite patys.

8 iš 10

Satta Outside 2009 Smiltynės Jachtklube

Į „Satta Outside“ šiais metais važiavome menkai ištyrinėję muzikinį repertuarą, todėl jis mus labai nustebino, o nukrypimai nuo to, kas buvo žadėta organizatorių – liko nepastebėti. Festivalis – nedidelis ir jaukus, o kartu stiprus susirinkusiųjų bendrumu ir sutampančiais poreikiais. Neatsiliko ir meninė programa.

Pirmąjį vakarą, kurį pradėjo tautiečiai Zion Explorers, niekas niekur neskubėjo, nes buvo užtikrinti – viskas tik prasideda. Originalūs ir ramūs MIR Project šiek tiek traukė melancholiją (ypač šalia siūbuojant baltaburėms jachtoms)

.

Su visa pagarba mūsiškiams Empti, tą vakarą jie skaudžiai krito iš konteksto. Galbūt virš Nerijos buvo ne taip išsidėstę žvaigždynai. O štai į sceną užkopus legendinei suomių ska grupei The Valkyrians, visi kontekstai tiesiog išgaravo ir penktadienio vakarėlis pasiekė savo apogėjų.. Vieną, rodos, visas jėgas atimantį prastriksėjimą, iškart keitė kitas.

Tuo metu angare nesustabdomai judinti klubus vertė Dj‘s iš Lenkijos Soulservice. Kokią muzikos (ir ne tik) kryptį atstovauja tą patį vakarą koncertavę svečiai iš Rusijos Messer Chups, aprašyti reikėtų antropologinės analizės, todėl pakaks pasakyti, kad nuotykių filmų surf melodijas lydėjo senų siaubo ir erotinių filmų ištraukos ekrane.

Nors abu vakarus festivalio dalyvius pagąsdino lietus + vėjo gūsiai – niekas nekreipė dėmesio ir stichiją teko atšaukti. Be to, vos orui trumpam subjurus, Smiltynės Jachtklubo bare įvyko keletas overcrowded „diskotekų“ – nuo roots reggae iki almost disco. Lingavom ten ir mes:

Antrąją dieną viskas prasidėjo šiek tiek vėliau – bet vakaro žvaigždėmis jau iš anksto buvo ambicingasis rastamanų iš Amsterdamo soundsystem King Shiloh. Tvankus ir per šaknis tvojantis jų pasirodymas viename iš apleistų angarų kvepėjo šventomis senovės kuršių žolelėmis ir užpildė krūtinę. Tuo metu pagrindinėje scenoje „valdė“ britiško funk‘o komanda Funkshone, linksmuoliai lietuvaičiai Messiah Goes Mad Orchestra, o mes dar sulaukėme ir belgų Herrmutt Lobby.

Taigi. Organizatorius verta pagirti už alų, maistą ir komunalines paslaugas (kaina, servisas, tempas), o visus bendra-dalyvius – kad festivalis įvyko ir, matyt, vyks dar ne vieną vasarą. Sostinėje pasilikę draugai papasakojo, kad, Dieve, koks liūdnas savaitgalį buvo Vilnius.

Blind Man's Colour - Season Dreaming

Amerika – miražų šalis. Yra ten ir netikras Sankt Peterburgas, o jame – netikri Animal Collective. Tiesa, vadinasi jie Blind Man‘s Colour ir neseniai išleido albumą Season Dreaming. Albumas dar tik pirmas, todėl ir šio sezono sapnuose pasitaikė žymiųjų nūdienos avangardistų skambesys. Bus kitas sezonas, bus kiti sapnai. Be to, juk ir Animal Collective kažkada skambėjo visai kitaip.

Ne, kopijavimu niekas nekaltina, o albumas iš tiesų patinka. Tai žaismingų balsų susičiulbėjimas absoliučios akustikos miške. Jei pajausite, kad jau jau atsiranda ritmas, o pagal jį seka ir vokalas – neapsigaukite, tai tik motinos gamtos pokštas.

Įspūdinga ir graudi Jimmy Dove istorija, ryškiau nei paprastai skambantis vokalas ir vienkartinis priedainis „Help... Help... Help“. Vėliau vokalas vėl panyra į žudantį triukšmą, kol galiausiai nuskamba nežinomos šalies himnas (be vokalo), o čia pat sumiksuojama transinė jo versija. Žodžiu, jokių taisyklių, jokios struktūros. Kūryba itself.

David‘o Lycnh‘o filmams tiktų Anxious place – tai nostalgiška jaunystė. Nostalgiška dėl to, kad jau kvepia įvykdyta žmogžudyste ir nuspalvinta naivia viltimi, kad „yra vieta, kur...“.

7 iš 10

Priminimas: 40 m. kaip back to the garden

1969 metų rugpjūčio 15-18 dienomis 69 kilometrus į pietvakarius nuo Vudstoko miestelio Niujorko valstijoje įvyko festivalis „Woodstock Music & Art Fair”. Maždaug tokia informacija po savaitės turėtų pradėti mirgėti įvairiausių laikraštpalaikių ir portalėlių atmintinų datų skiltyse. Tačiau patstutoks.lt suprasdami, kad 60‘s kultūrinio palikimo radiacija vis dar spinduliuoja gerą pusę recenzuojamų naujų albumų, ragina pradėti sąmoningai minėti šią datą iš anksto. Nes: 1. orai vis dar puikūs (pabelskite į medį), o festivalių gausa krizės metu tiesiog stulbina. 2. tokiai datai vertėtų šiek tiek pasiruošti – prisiminti kokį Graham Nash‘o ar The Who akordą (jei groji gitara) arba įsipinti vieną kitą žiedą į plaukus (jei jų turi pakankamai).


Festivalio organizatoriams buvo kilusi idėja surengti jubiliejinį pasispardymą Berlyne, tačiau nepriteklius ir žiauri konkurencija planus sujaukė. Galbūt ir gerai. Natūralu, kad 40 metų senumo įvykis tolsta nuo mūsų kaip iš orbitos ištrūkęs palydovas. Mes puikiai žinom, kas tai, kada, kur ir kodėl, tačiau nei buvom, nei matėm, nei girdėjom, todėl ir suprasti galim tik dalinai. Taigi ir šventė būtų tokia „prisiverstinė“.


Žinoma, Woodstock‘as nebuvo pirmasis roko festivalis, pagaliau rokas nebuvo pirmoji muzika suskambusi po atviru dangumi – čia jį žymiai pralenkė, pavyzdžiui, Newport‘o folk festivalis. Tačiau tokios laisvės ir subkultūrinio bendrumo kaip tąsyk – iki tol niekas nebuvo regėjęs. Woodstock‘o festivalinė formulė paplitusi visame pasaulyje ir atgimsta kiekvieną vasarą. Taigi, rinkitės kur švęsite psichodelinės meilės rugpjūčio 15-ąją:

Hipių sąskydis 2009 / Labanoro gira, prie Putokšnio ežero,
Visagino kantri festivalis / Visaginas,
Satta Outside / Smiltynės Jachtklubas.

Pats Tu Toks keliauja į Liverpulį

Patstutoks.lt nesvetimas ir spausdintas žodis, tuo labiau - šauni kompanija. Todėl mes keliaujame į laikraštį LIVERPOOL, o LIVERPOOL su savo britiška muzikos lavina ir nesibaigiančiais renginiais - pas mus. Netikėčiausiose sostinės vietose jau galite rasti raudonomis raidėmis spaustą 19-ą LIVERPOOL numerį su 5 Pats Tu Toks albumų recencijomis arba apie vasaros festivalius ir futbolo paslaptis perskaityti elektroninėje laikraščio versijoje Liverpool.lt

Thee Oh Sees - Help

Neseniai rašiau apie vieną kompiliaciją, kurioje buvo ir Thee Oh Sees daina. Tuomet ją apibūdinau kaip „tiesmuką punk“. O štai dabar mano grotuve naujas Thee Oh Sees albumas Help. Ir jokio čia punk.

Thee Oh Sees nenori skambėti šiuolaikiškai ar tapti ateities skambesiu, jie nori būti old school ir retro. Ir jiems tai pavyksta - nežinodamas laisvai galėtum pagalvoti, kad albumas įrašytas šešiasdešimtaisiais. Sugalvokite šešiasdešimtųjų amerikietiško garage roko grupę ir Help albume rasite ką nors panašaus. Pirma man kylanti asocijacija - The Troggs, tik tokie labiau freaky. Taip pat galima rasti užuominų į to paties laikotarpio britišką pub roką - The Kinks ar The Who. Ir vis dėl to, Thee Oh Sees turi kai ką, ko jų įkvėpėjai iš praeities neturėjo - tai efektų pedalai, kurie padeda kai kuriuos gitarų rifus aplipdyti noise'o apvalkalu, bet tokiu visai nepiktu ir nepavojingu.

Kaip ir pridera garage muzikai, Help albume ji yra energinga, garsi, triukšminga. Dainos kaip Ruby go home ar I can't get no galėtų būti tikri hitai roko vakarėliuose.

Yra čia ir rūgštesnių nukrypimų - Can you see, Peanut butter oven ar Soda st 1 su Jefferson airplane'išku back vokalu laisvai tiktų ir 69-ųjų Woodstocko publikai.

Įdomus yra John Dwyer'io vokalas dažnai skabantis kaip kokio nors animacinio filmo personažo (blogiečio) - aiškiausi pavyzdžiai Meat step lively ar I can't get no.

Visas Help albumas yra nesudėtingas ir paprastas (na gal tik Destroyed fortress reappers kiek kreivesnis), tačiau dėl to kokybė tikrai nenukenčia (turiu omenyje ne garso kokybę - visgi lo-fi). Anglakalbiai vartoja žodį catchy, kuris, manau, puikiai apibūdina albumą. Ir vis dėl to iki pilnos laimės kažko trūksta, bet čia gal tik man, nes šiaip albumas tikrai stiprus.

8 iš 10

The Antlers - Hospice

Štai grupė, kuri nesivaiko naujausių muzikinių atradimų ir nebando pasiekti naujų išprotėjimo horizontų. Tačiau nusivilti tikrai neverta – The Antlers, matyt, turėjo tapti tokiu pačiu Bruklino one-man-band kaip ir daugelis kitų, tačiau konservatyvesnis autorius Peter Silberman nusprendė daineles šiek tiek „patobulinti“. Per tą laiką The Antlers nė kiek nesurūgo, o prie grupės prisijungė ir du nauji nariai – būgnininkas M.Leaner ir visus instrumentus valdantis D.Cicci.

Nors Silberman‘o dainavimo maniera panaši į Arcade Fire vokalisto Win Butler, kitus jiems primetamus bendrumus reikėtų atmesti. The Antlers skambesys yra kuklus ir tylus kaip mažas vaikas kol nespėjote su juo susidraugauti, o ambient garsai dera su atodūsiais ir įkvėpimais – nesupranti ar tas vaikas verkia, ar bando sulaikyti juoką (Kettering).

Kartais atrodo, kad nubraukus visą noise, kuriuo besąlygiškai apgaubtas visas albumas, liktų banalios Coldplay lygio dainelės, tačiau tokios dainos kaip Sylvia, kur susijungia Sigur Ros‘iškas ilgesys ir Beirut‘iški pučiamieji, verčia apskritai nustoti lyginti The Antlers su kitais ir pripažinti, kad vis dėlto jie unikalūs. Dar yra akustinė lopšinė Shiva ir paprastas kaip 2x2 įsimylėjimas Two.

8 iš 10