Prieš klausydamas naujo Massive Attack albumo Heligoland, ramiai, beveik su klasikinei muzikai būdinga rimtimi perklausiau 1998-ųjų šedevrą Mezzanine. Dar prisiminiau gyvą grupės pasirodymą 2008-ųjų vasarą Heineken Open‘eryje. Tada aplankė keistas jausmas, kad į tokį disciplinuotą ir enciklopedišką klausytoją kaip šiuo atveju aš, Massive‘ai veikiausiai numojo ranka. Bet nepaklausęs – nesužinosi. Play.
Jų stilistika nepasikeitė. Tačiau šiandien Bristolio trip-hop duetas nebegali sau leisti begėdiškai kartotis. Galima išgirsti vieną kitą skiautę iš jų pačių ar kitų kūrybos, tačiau ir kaip vientisas lydinys Heligoland turi svorio – nors yra šiek tiek optimistiškesnis už kitus jų darbus. Ilgai kurptas sugrįžimas apaugo daugybe žinučių ir gandų internete – pavyzdžiui, apie tai, kaip į pagalbą pakviestas Damon Albarn muštruoja Massive‘us spartietiška tvarka.
Nenuvilia jau pirmasis kūrinys Pray for rain, drąsiai galintis būti grupės stilistikos konstanta – pusiausvyra tarp gyvo ir negyvo garso, iš beviltiškai besivoliojančios pradžios pereinama prie savotiško transo ir trumpos sintezatorinės ekstazės. Žinoma, visa tai daroma su jiems būdingu šaltumu. Su minėtu šaltumu kontrastuoja gyvi svečių balsai.
Albumo single Splitting the atom galima išgirsti seną grupės bendražygį Jamaikos reggae legendą Horace Andy. Jo balsas toks pat sodrus ir padeda Massive Attack kalbėti verdiktais, o valdyti smūgiais (ta prasme beat, o ne punch). Išgirsti būtina.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą