Yeasayer - Odd Blood

Sąvoka progresyvus rokas liko kažkur toli, aštuntajame dešimtmetyje drauge su Emerson, Lake & Palmer, Jethro Tull ir Gentle Giant. Tai, kuo mus geba nustebinti ir sudirginti šiuolaikinė roko muzika, yra stilizuotas praeities atkartojimas, komiškas mėgdžiojimas - lyg Če portretas ant sienos be jokių piktų intencijų. Ir dar šiandien yra Yeasayer.

Nesakau, kad jie vieninteliai muzikos avangardo kariai, tikrai ne, tačiau tokius albumus kaip antrasis grupės Odd blood malonu klausyti dėl išlaisvinto skambesio. Jie teikiasi kurti kiekvieną dainos momentą, jiems neužtenka post-punk pusfabrikačių, kuriais, pripažinkime, minta daugybė indie projektų.

Jau anksčiau klausytojų ausis pasiekusi Ambling alp yra tikras hitas, daina, kurią norėtųsi girdėti per radiją - nuotaikai nuskaidrinti. Šiek tiek sumišęs prisiminimas I remember yra gana drąsus sprendimas, kurį klausytojai su gera atmintimi gali išjuokti kaip ELO ar A-ha stilistikos baladę, tačiau ši skamba žymiai šiurkščiau ir asketiškiau, ta prasme, yra tikra.

Jungle-indie tipo ritmukas O.N.E. gerokai spiria į užpakalį Passion Pitams ir MGMT, o nukrypimas į Marco Almondo kabaretinį synth-pop Rome stebina atlikėjų sintezatoriaus ir "komputerio" išmanymu. Robotas irgi žmogus, tikrąja to žodžio prasme.

Odd blood šiuolaikinei ausiai yra per riebus. Per daug įmantrių muzikinių išvedžiojimų, kurie iš pradžių žavi, o skambant finalui Grizelda kažkur ištirpsta. Iš vienos pusės, tai suaugusių žmonių muzika, kurios autoriai linkę diktuoti, o ne prisitaikyti, iš kitos - tai vis dar indie.

7 iš 10

Yeasayer- O.N.E