Britų humoras yra sudėtingas dalykas, jei esate jautresnė asmenybė. Tačiau jei peržiūrėjote kelias valandas Monty Python epizodų ir likote gyvas – bet kuris sarkastiškas produktas iš Didžiosios Britanijos traukte trauks pasižiūrėti. Kino satyra In the loop pasakoja apie didžiųjų valstybių politikos užkulsius.
Siužetas. Tiesa yra tokia – kažkam reikia karo. Nevykusi marionetė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras ir nemažiau nupušęs jo atstovas spaudai nardo po įtampos kupinus JAV valdžios koridorius. Juos persekioja premjero atstovas, vulgariai plūstantis viską, kas pasitaiko aplink, ir bandantis sustabdyti ministro viešų nusišnekėjimų laviną. Ministro miglotus pasisakymus išnaudoti taikos tikslams nori į „generolo flinstouno“ kostiumą įspraustas sopranas James Gandolfini.
Klišės. Čia jau ne pirmas filmas, iškeliantis klausimą: kodėl išvažiavus į komandiruotę būtinai reikia permiegoti su seniai matyta pažįstama? Na, gerai, galbūt čia toks diplomatų ir kitų karjeros pareigūnų ritualas, bet kodėl iš ryto būtinai vėluoti į susitikimą, o apie nuotykius būtinai sužino žmona.
Steve Coogan. Komikas, puikiai pažįstamas nuo Mančesterio muzikos tėvo Tony Wilson‘o vaidmens „24 hour party people“, čia su priklijuotais ūsais vaidina kitą nepatenkintą keikūną – ant jo motinos šiltnamio po truputį virsta užsienio reikalų ministro tvora.
Prancūzija. Lietuviai, kurie mėgsta nuasmenintą ir nuvalstybintą humorą, turėtų sutrikti, iš ko čia šaipomasi: iš amerikiečių, prancūzų ar šiaip pacifistų? Juk kai prasideda karas – tai kaip Prancūzija...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą