Kaip supratau, filmo režisierius Chris Noonan norėjo pavaizduoti stiprią, kūrybingą, truputį keistoką moterį. Įlieti filmo laiku dar labai jauno feminizmo idėjų, bet kartu ir parodyti, jog moterys, kad ir kaip manytų esančios savarankiškos, be vyrų ir meilės niekaip. Šitą puikiausiai iliustruoja scena, kai dvi tvirtai nusprendusios netekėti trisdešimtmetės vos vyrui pasipiršus viena kitai puola į glėbį ir apsiašaroja. Savas kambarys ir finansinė nepriklausomybė – viskas, ko reikia moteriai kūrėjai, rašė Virginia Woolf, bet, regis, tam pritaria ir Noonanas. Režisierius daug norėjo, bet iki galo neišnorėjo. Filme viskas kažkaip skysta. Yra gerų scenų, bet jos ir lieka tik atskiromis scenomis. Gražu žiūrėti, kaip jauna mergaitė, o paskui moteris įmantriai popieriaus lape gainioja pieštus gyvūniukus. Žavus senoviškas Viktorijos laikųmerginimas, nuostabūs dialogai, britiškas akcentas. Ir aktoriai geri, ir filmas šviesus, ir nuotaika laikoma, bet... juosta man pasirodė netikroviška. Paaiškinsiu: tai biografinė drama apie britų vaikų knygų autorę ir iliustratorę Beatrix Potter.
Atrodo, jei biografija, tai ji savaime turėtų būti labai tikroviška, žiūrint priminti gyvenimą. Bet ne visos biografijos tinka filmui. Šioji įkelta į nerealybę (turiu galvoj, filmą) pasidarė tartum išgalvota. Gal režisierius ir norėjo viską pakabinti tarp realybės ir vaizduotės, tačiau jam neišėjo to padaryti įtikinamai.
Skaičiau, kad Noonanas iki šio filmo 10 metų filmavimo aikštelėje nesėdėjo režisieriaus kėdėje, kol pagaliau atrado jį įkvepiantį scenarijų. Neaišku, ką pats Chrisas sugalvojo, o ką scenaristas Richard Maltby, Jr., bet po dešimties metų sugrįžus, juk reikėtų susiprasti, kad tokios nuvalkiotos scenos kaip jaunikių ieškojimas dukrelei ( dažniausiai tokiose scenose jie visi būna liurbiai, tik tas vienas siūlytis neatėjęs – ne) ar dažnai stereotipiškas manevravimas charakteriais filmo tikrai nepadarys gyvesnio. Nežinau, kame šaknys, bet ir turėjęs būti juostos lūžis – mylimojo, sužadėtinio mirtis – išėjo nepakankamai motyvuotas. Nežinant, kad tai iš tikro buvo ir gyvenime, filmo kontekste tai atrodo pritempta, net lėkšta. Aišku, režisierius visada gali pasakyti, kad jei kas mirė gyvenime, tai tas turi mirti ir biografiniame filme, bet ir vėl – juk ne visos biografijos, o tuo labiau mirtys, tinka filmui. Turbūt Beatrix Potter tikrai buvo ypatinga moteris, drąsi, įdomi... Bet filme ji išėjo truputį per daug suvaidinta. Ar čia Renée Zellweger klaida, spręskite patys. Aš vis dėlto būčiau linkusi kaltinti Chrisą, kuris pats nežinojo, ką nori sukurti: ar romantinę dramą, ar ryškios asmenybės portretą, ar pramogą sau po geros dekados.
Užtektinai priniurzgėjau. Tai vienas iš tų filmų, kur saulė šviečia pro langus. Labai šviesi, nors tartum našlė apsirengusi juodai, auklė-senmergė. Kad ir labai tipiška, bet įdomi, nelyginant Viktorijos laikų liekana ji visur iš paskos sekiojo ir jaunąją, ir jau suaugusią Beatrix. Talentinga jaunoji aktorė Lucy Boynton, įkūnijusi Miss Potter vaikystėje. Norėjau paminėti ir puikią aktorę Emily Watson, bet prisiminiau dingusį brolį. Jei žiūrėdami šį filmą norėsite pamatyti, kaip užaugo Beatrix brolis ir atrodo dabar, ne vaikystės prisiminimuose, nusiraminkite. Chrisas (o gal Richardas?) jį pamiršo, o prisiminęs įterpė tik sakinį filmo pabaigoje. Gerai, kad Vikipedija yra, būčiau taip ir nesužinojusi, jog brolis mokėsi internate ir dėl to negalėjo būti paminėtas bent filmo dialoguose...
Et, galvoju, kad kvėpėsi kvėpėsi Chrisas dešimtmetį, o kai įkvėpė, tai ir išsikvėpė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą