Joanna Newsom pristato trečiąjį savo albumą Have one on me. Kompanija Dragcity šįkart priversta imtis ypatingų saugumo priemonių, nes Joannos 2006-ųjų Ys buvo nutekintas gerokai anksčiau prieš oficialų išleidimą - kai buvo paskolintas paklausyti Pičforko chebrai. Taigi, albumas naujas visiems ir visiems kartu.
Daugiau kaip 2 valandų epopėją sudaro trys dalys, kiekvienoje jų po šešis kūrinius, kiekviename Joannos kūrinyje bent po kelis etapus, žodžiu, mirga-marga ir sunku atsekti prieš kelias minutes "užkabliavusį" sąskambį. Tai labai retas tokios apimties atvejis - ne dėl šiuolaikinės muzikos neturėjimo-ką-pasakyti, o veikiau tausojant šių dienų išsiblaškiusį klausytoją. Jausmas lyg bandytum aprėpti ką tik išleistą Physical graffitti.
Ar užteks, jei apie albumo skambesį pasakysiu tik tiek, kad Joanna Newsom neprarado nieko ir skamba vis geriau nieko per daug nekeisdama? Autoritetai tvirtina, kad taip daryti nevalia. 28-erių Joanna Newsom groja arfa ir šis klasikinės muzikos instrumentas jos autorinių dainų skambesį padaro absoliučiai unikalų - jos parašytos arfa ir skirtos groti arfa. Taigi, originalumu Joanna nesunkiai šluosto nosį tokioms autorėms kaip Tori Amos, Regina Spektor ir nesuskaičiuojama armija jų pasekėjų. Šioje feministinėje hierarchijoje aš ją padėčiau prie pačios Kate Bush.
Pirmojo albumo The milk-eyed mender asketiškas skambesys išryškino Joannos dainas. Talentingai sulipdytos - tuomet tarė ne vienas muzikos kritikas. Antrasis Ys (iš gerojo Pičforko serverio) buvo prisodrintas orkestruočių, kad dar nesupratę įsidėmėtų - talentingai sulipdyta. Have one on me tiesiog išvedamas vidurkis ir aiškiai Drag City paliepta Joannai dainuoti šiek tiek švelniau - juk baidosi tie, kurie negirdi talento.
Pičforkui šįkart patikėta vienintelė, bet tikrai neblogiausia daina Good intentions paving company - bene pirmą kartą Joannos arfa ir balsas sudėlioti į gyvą ritmą. Žinoma, per septynias minutes su ritmu nutinka visko. Nepaprastai skamba ir pasakiškais motyvais sukurpta titulinė Have one on me, o Baby birch pabaigoje atsiradę rytietiški motyvai yra nepakartojamas prieskonis - matyt, vakarai kurį laiką buvo "atsivalgę" egzotinės muzikos priemaišų ir gyveno savo sultyse.
Tyra baladė Jackrabbits puikiai kontrastuoja su In California, o finalas Does not suffice iš joni-mitchelliško rytinio bliuzo perauga į audringą kakofoniją iš orkestre pasiklystančio smuiko ir s.o.s. signalų.
Išgirsti tikrai yra ką. Have one on me nėra nieko, kas būtų įrašyta vos užtiškus ant smegeninės, iš kitos pusės - nieko dirbtinio. Nu ir prigyriau.
9 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą