Antis - Zuikis Pleibojus

Twitteryje neatsargiai pasižadėjau parašyti apie būsimą Anties albumą. Taigi, Zuikis pleibojus. Su visa pagarba vienai geriausių lietuviškų grupių ever tenka konstatuoti - nei muzikinė, nei idėjinė (kažkada Anties stiprioji) pusė šiandien nebeveža. Todėl pabandysiu abejose pusėse rasti ką nors, kas nuteiktų optimistiškai.

Anties muzikinė evoliucija buvo stulbinanti - nuo 1984-aisiais darytų magnetofoninių įrašų iki stiprios profesionalų komandos 1990-aisiais. Zuikio pleibojaus muzikinė maniera panaši į paskutinės įrašų sesijos prieš išyrant - plokštelės Dovanėlė antros pusės. Viso albumo "mėsą" padarė klavišininkas Vaclovas Augustinas, tačiau kokią grupės skambesio viziją jis turėjo XXI amžiuje? Veikiausiai - kaip nors "išvežti" muziką beveik pamiršusių architektų šutvę. Juk savo vietos neranda nei G.Rakausko, nei A.Blūšiaus gitaros (kažkada taip puikiai viena kitą papildydavusios). Tačiau tai, ko V.Augustinui užtenka aranžuotėse "Jaunai muzikai", neužtenka rock-pop skambesiui - Anties muzikinė evoliucija vis dar užšalusi 1990-uosiuose, žiauriai trūksta naujovių. Ir kurgi žiūri legendinę grupę prodiusuojanti agentūra M.P.3.? Padaryta esminė klaida - Antis turėjo sugrįžti ne su sąjūdišku roko maršų skambesiu, o su "Kažkas atsitiko" laikų pankrokinėm gitarom, pučiamaisiais, kurių skaudžiai trūksta. Nugalėjo noras keistis neturint nieko naujo.

O dabar apie idėjas, kurias A.Kaušpėdas galėjo pasilaikyti ir savo ilgiems interviu. Jis turtingas, jam krizė, jis atranda prarastas dvasines vertybes. Visa tai bandoma pateikti kaip autoironiją ir socialinę savikritiką. Tik ar tokių kaip Kaušpėdas daug? Ne. Iš tiesų šiuolaikinių socialinių bėdų (neapdainuotų) yra marios ir Antis turėjo progą sugrįžti ir pasikeitusi, ir tokia pat aštri. Bet muzika Lietuvoje ne verslas - nesugalvojai pats, prodiuseris nepatars. Atskira kalba apie tekstus - A.Kaušpėdas nebejaučia gimtosios kalbos, jo lyrika skurdi, sunkiai įsipaišo į ritmiką.

Šiaip galima pagirti dainas Klounas ir Meška bezdalius - šiek tieko gero išprotėjimo ir, matyt, nemažiau efektingai atrodo Zuikio pleibojaus muzikinėje utopijoje, kurią grupė intensyviai pristatinėja publikai.

Visiškai sutinku su Martynu Tyla, kad Anties sugrįžimas (su naujomis dainomis) buvo didžiausia jų klaida. Ančių dainos iš dalies turėjo būti signalas - kas netaip ir ko nebeverta imtis. Juk pasaulyje yra gausu grupių, ne vieną dešimtmetį grojančių be naujos kūrybos ir tai nėra blogiausias variantas. Aš asmeniškai neturiu jokio noro koncerte žiūrėti į "išpindėjusį" Kaušpėdą ir klausytis jo dainų, tačiau nueičiau į tokios Anties koncertą, kaip 2003-aisiais, gal net keletą kartų.

Iš aukso amžiaus (1985 m.):

5 iš 10