Hot Chip žingsnis po žingsnio, albumas po albumo tapo labai populiaria grupe ir, rodos, įgijo šiokių tokių bėdų – klausytojai iš inercijos vis kelia kartelę, o patys talentai nebesugalvoja ką čia dar nuveikus. Mano pagarbą jie visada pelnydavo kaip grubūs eksperimentatoriai sintezatoriais, čia pat gebantys užglostyti padėtį saldžiu Alexis Taylor vokalu.
One life stand yra žymiai paprastesnis ir už Made in the dark, ir už pirmuosius grupės albumus. Bėda ta, kad likę ištikimi tik electro-pop tradicijoms, Hot Chip skamba šiek tiek senstelėjusiai. Naujos dainos, gerai pažįstamas skambesys, o šiaip nieko ypatingo. Tiesiog Pet Shop Boys, arba Sparks, arba net Erasure. Yra netgi iškrypėliškas 80's fetišas - I feel better. Subtiliau prie „pacanų“ muzikos istorijos prisiliesta We have love.
Dar yra keletas infantiliškų žaidimų kambario dainelių - Alley Cats ar Slush. Polinkis į melancholiją atsirado jau seniai, ir iš visai originalių kūrinių – Look after me iš The Warning, tačiau dabar padėtis tapo nevaldoma ir jie gamina pliušinių žaislų liūdesį pramoniniais kiekiais.
Pirmas albumo singlas – titulinė daina One life stand iš esmės skamba tikrai neblogai, tačiau yra sukurta pagal 2008-ųjų hito Ready for the floor kurpalių. Tai nori nenori „krenta į ausis“. Visai įdomus kūrinėlis Keep queit, taip pat prisodrintas 80’s dirbtinių styginių.
Ką gi, DISKATEKOJE bus ką leisti, tačiau neįtikėtinas kompromisas - groti popsą ir išlikti kūrėjais - žlugo. Kitaip būti ir negalėjo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą