Jei važiuoji tu į San Franciską... Rasi ten ir visai neblogai triukšmaujančią grupę The Mantles. Kompanija Siltbreeze, po savo sparnu glaudžianti Eat Skull, Blues Control ir daugelį kitų lo-fi eksperimentatorių, neseniai išleido debiutinį The Mantles. Iš karto skubu pareikšti, kad šių veikėjų įdomiau klausytis kol jie skamba septinto dešimtmečio pop-rock formatu, o ne stengiasi susilieti su savo kolegomis iš Siltbreeze.
Beveik iš The Hollies repertuaro Look away, Bob'o Dylano elektrinį bliuzą primenanti Don't lie arba noise energija pakrauta What we do matters - rinkitės kas patinka. Tai geras miksas vakarėliui nuo 60's iki blogietiško punk. Tik ar ilgi lo-fi pragrojimai tarp įsimenančių frazių ir neblogų tekstų neišgąsdins kaimynų? Jei jau taip atsitiktų, norėtųsi The Mantles girdėti gyvai arba bent jau taip pasiaiškinti atvykusiam ekipažui.
Čia aš taip viską smulkiai įsivaizduoju, nes albumas turi tiesos - neapsimestinumo - gyslelę. Kai klausai James, supranti kad prieš keturiasdešimt metų šitie vaikinai galėjo būti super-žvaigždėmis.
Dar yra tribiutas jauniems Rolling'ams Burden (nepainioti su nukvakusių Rolling'ų Beast of Burden) ir viršelis, kuriame atmintis refleksiškai aptinka Jimi Hendrix'o atvaizdą - kaip kokioje turino drobulėje.
7 iš 10
The Mantles- Don't Lie
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą