Galbūt tokius pareiškimus reikėtų pasilaikyti metų pabaigai, tačiau jeigu labai apibendrintai reikėtų blic-atsakyti, kokia pastarąjį dešimtmetį buvo roko muzika, tarčiau žodžius Arcade ir Fire. Ne todėl, kad trečiasis grupės albumas The suburbs būtų super įdomus. Jis toks tikrai nėra. Tačiau kanadiečių stilistininis miksas ir sugebėjimas nenusichaltūrinti kaip kokie Franz Ferdinand ir kurti muziką bent šiek tiek atsparesnę laikui nei The Killers – tokio apibūdinimo, mano manymu, užtenka dešimtmečio grupei. Būta ir įdomesnių, ir gilesnių, tačiau ir šiandien, šiek tiek pailsėjęs nuo Arcade Fire, aš vėl suku The suburbs ir smagiai linksiu į linksmą taktą. Nepykina ir netgi gerai nuteikia. Smagiausia – Half light II (No Celebration).
Albumo pavadinimas taikliai atspindi grupės nusileidimą ant žemės – nesakysi, kad jiems būdingas polėkis ir indie šėlsmas kažkur dingo, tik čia žymiai mažiau jų pamėgto dramatizmo – palyginus su debiutiniu Funeral. Tokie kūrinėliai kaip Rococo kuria kažkokią naują kalbą su klausytoju, kurią dar teks išbandyti gyvuose pasirodymuose. Iš kitos pusės, dviračių Arcade Fire čia nesistengia kurti, kas antras kūrinėlis yra paprastas kaip trys kapeikos – Empty room šiandien nenustebins nieko. Vienai po kitos lekiant tokioms neįdomioms minutėms imi galvoti, kad šio albumo razinkos ragauajmos tik praėjusių dviejų albumų kontekste. Kitaip tariant, Arcade Fire nėra grupė, kuri versis per galvą – su laiku jie taps tik paprastesni. Po kelių metų, žiūrėk, klausysime akustinį Win Butler solinį albumą.
Prisipažįstu, kad pastebėjau singlo The Suburbs kulminacijoje garsus, šiek tiek primenančius Depeche Mode. Galbūt čia specialiai. Nes šiaip ši daina man labai patiko – penkios minutės nė kiek neprailgsta, nes tai tas pats jaukus (gyvas) grupės skambesys, tik keletą kartų lėtesniu tempu nei ankstesni singlai. Kai kam gali atrodyti, kad likę albumo kūriniai kartoja jau išrastą sėkmingo albumo formulę. Pavyzdžiui, tylus susikaupimas City with no children turi savo atitikmenis ir Funeral, ir Neon bible. Gali būti ir taip, tačiau juk sėkmės formulės sugrįžtant po kelių metų pertraukos šiandien yra nebeįmanomos. O ir Arcade Fire naujasis albumas skamba archajiškiau ir gyviau už kokius Coldplay arba jau seniai praaugtą vyresnįjį brolį The Decemberists.
7 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą