Labai mėgstu Laurie Anderson - ypač jos pirmąjį ir, mano nuomone, geriausią albumą Big Science. Jos menas, kurio nesinori susiaurinti iki muzikos, visada buvo kritiškas - legendinis O superman kadaise nupiešė labai taiklų korporatyvinės Amerikos žemėlapį, kuriame net kalnai yra statomi specialiai, o žmonių kalbėjimo būdas priklauso nuo užimamų pareigų. Laurie kritiškumas niekada nebuvo revoliucinis ar aštrus - veikiau "užmigęs" ir taip parodijuojantis prisitaikymą prie aplinkos.
Praėjo beveik trys dešimtmečiai. Nelabai kas pasikeitė korporatyvinėje Amerikoje - išskyrus tai, kad ji dabar apima visą pasaulį ir moka net ir tokią kritiką kaip Homeland pritaikyti savo marketingo tikslams. Juk Laurie šiandien yra oficialiai, valstybiniu lygiu gerbiama menininkė, padėta į jai skirtą lentynėlę. Tačiau gal nereikia norėti, kad ji taptų kovotoja. Jos atlikta nūdienos socialine-kultūrine analize Homeland galima mėgautis ir muzikinio albumo formatu. Juk paskutinį tokį Laurie išleido prieš 9 metus!
Labiausiai išsiskiria kompozicija Only an expert - persotinta šabloniškų verslo kalbos frazių ir tiesiog kankinanti beveidžiu up-tempo ritmu, primenančiu kokios nors korporacijos strategijos pristatymą - taip ir tikisi tarp Laurie beriamų eilučių išgirsti "connecting people" ar "think global". Visa kita yra žymiai tylesnės, o kartais ir niūresnės Anderson kompozicijos - Another day in America jos balsas perkonstruojamas į vyrišką, o dvylikos minučių monologe savo moterišku balsu atsibunda ir Antanas iš Anthony & The Johnsons. Kaip praneša albumą išleidusi beveik nepriklausoma kompanija Nonesuch, šį kūrinį altiko Laurie Anderson vyriškasis alter-ego Fenway Bergamot
Kaip ir naujausiame jos gero draugo Peter Gabriel albume, Homeland yra minimum elektronikos, beveik visas dainas lydi styginiai - nuo klasikinių orkestruočių iki rytietiškai zyziančių harmonijų. Įspūdinga albumo pradžia Transitory life sufleruoja, kad "gimtojoje šalyje" yra gili depresija, o iš karto po jos sekanti My right eye sugrąžina į gerai pažįstamą senąjį Anderson skambesį - tiesa, vis dar šiek tiek depresyviame Lynčo filmams tinkančiame fone.
Daugiasluoksniai (tiek muzikiniu, tiek teksto) požiūriu kūriniai nepaliko manęs abejingo. Tai nėra albumas multi-taskingui - kažką daryti jam skambant netgi pavojinga, tačiau kaip ir Big Science, čia muzikinių gurmanų ausis glosto netikėtos harmonijos - netyčia atsitikę ir tiesiog paryškinti sąskambiai.
Pastaruoju metu vis labiau tolstanti nuo muzikos, performanso meistrė Laurie ir šį savo sugrįžimą pirmiausiai pritaikė gyvam pasirodymui ir tik apvažiavusi kelis žemynus išleido studijinę versiją - ištikimybė koncepcijai akivaizdi. Žinoma, kelis metus vis girdint Homeland pavadinimą, šiandien visiškai karšta ir aktualia naujiena jo nesinori vadinti. Tačiau tai, matyt, dar viena performanso dalis - savąją Amerikos enciklopediją Laurie Anderson rašo ne mums, o tiems, kurių smegenys jau praplautos šlamštu, tiems, kurie jau gims tokie ir neturės šansų išgyti arba tiems, kurie tyrinės globalizaciją po jos apokalipsės.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą