Alina Orlova - Mutabor

Pirmą kartą jau pasklidusias Alinos Orlovos demo-dainas išgirdau keistoje tam vietoje – antrą valandą nakties aplink riogsojo įkaušę metalistai ir labai keistos jų moterys. Visi pritariamais ženklais rodė, kad muzika jiems patinka. Patinka Alina. Patinka Ramuma-ramuma. „Ką aš žinau“, - tąkart tariau. Visa tai jau esame girdėję. Jeigu ne Tori Amos, tai Kate Bush. Jei ne Joni Mitchell, tai įsijunk MTV – ten kartais rodo ir Regina Spektor. Dabar pradedu galvoti, kad toks požiūris į dainuojančias būtybes iš esmės neteisingas ir panašios jos tik tuomet, kai surinktos drauge viename folderyje. Faktas yra tai, kad 80’s pompastikai Joni jau buvo per sena, per daug dogmatiška, o Kate Bush 90‘s rokas pasirodė nederlingas. Taigi kiekvienam laikotarpiui sava Tori Amos, kiekvienai naujai durnių sankaupai sava Alina Orlova. Šiuo atveju Lietuvoje Alina Orlova buvo pirmasis kaimietiško šou biznio nenužudytas pirmagimis. Galbūt dėl to, kad perdaug gyvastinga, o gal todėl, kad keitėsi pats laikmetis. Atsargiai, per „Facebook“ skaičius, tarp „Pravdos“ eilučių ir kažkur ŠMC kavinės girtame klegesy kelią prasiskynė DIY ir indie revoliucija, kurios pagrindiniu principu Lietuvoje tapo „prieš išleidžiant Zvonkę, reikia pažiūrėti, ką iš tiesų mėgsta žmonės“.

Pradėjau iš toli ir nuklydau toli – Alinos Orlovos naujasis albumas Mutabor toks pat asketiškas kaip Laukinis šuo dingo, tačiau gausus minimalistinių efektų – šiek tiek styginių, elektrinis versus akustinis piano, retkarčiais pritildomas vokalas. Apie pačias dainas – šiek tiek daugiau kabareto, kartais net balkaniško, uždaro ritmo, mažiau erdvės. Tą įspūdį sustiprina ir Orlovai būdingas dainų folklorizavimas.

Kaip bebūtų keista, iš pačių dainų labiausiai man patiko „rusiška“ Orlova – Лихорадка ir Чудеса. Kad rusams reikia savo Orlovos, sufleruoja atlikėjos sėkmė Maskvoje, ar reikia lietuviams jos talento – nelabai žinau. Kartais atrodo, kad į Orlovos koncertą nueiti yra gero tono ženklas – kaip sakė vienas Algio Greitai personažas „melomanas“: mėgstu atlikėjus, kurie yra man ir pirmoje, ir antroje vietoje.

Šiandien Mutabor spindi įvairiausiomis nuotaikomis – nuo Amerika iki Čia. Šis spektras yra įvairesnis ne tik už pradžioje išvardinto feministinio fronto atstovių muzikas, bet ir visą Lietuvišką muzoną apskritai. Per daug neliaupsinant Alinos, pasakysim tik tiek, kad Jurgai Š. dar tikrai ilgai plaukti iki Orlovos lygio. O kriterijai, matyt, du: drąsa ir pagarba klausytojui.

8 iš 10