Satta Outside 2010 @ Šventoji

Taip, žinom, kad truputėlį pavėluotai. Vienok, grįžus iš šiemetinės „Sattos“ pasipylė daug keistų atsiliepimų. Liejosi perkaitęs susižavėjimas kiekviena smulkmena, o taip pat girdėjosi amžinai viskuo nepatenkintų burbėjimas. Taigi, laikas žvilgelėti į „Satta Outside 2010“ iš atstumo. Akivaizdu viena – organizatoriai laiku suprato, kad festivalis negali amžinai likti toks, koks buvo pradinėje savo užuomazgoje, koks jis kirbėjo pirmose nedrąsiose mintyse. Ir tai ne tik dėl pasikeitusios vietos – iš ramios ir natūraliai izoliuotos Smiltynės satta-outsideriai buvo perkelti į šūdrestoranių pritvinkusį Šventosios kaimą su viešu paplūdimiu. Kaip taikliai pastebėjo Mark Splinter, "little postsoviet cultural trashcan with no future“. Prasiplėtė „Satta Outside“ publika, atsirado kitiems Lietuvos festivaliams būdingų elementų, tačiau drauge alternatyvus kurortas nepamiršo brėžti vis naujus horizontus – ko Lietuvoje niekada nebuvo.

Palikime visas organizacines ir buitines-būtines kraustymosi į Šventąją peripetijas organizatorių kontempliacijoms – juk „Satta Outside“ yra vienas iš nedaugelio įdomių muzikinių įvykių Lietuvoje, todėl kai kurių išklausytas, o kai kurių pramiegotas „set-listas“ yra vertas didžiausio dėmesio. Pirmą kartą festivalis įgavo vektorių – šiemet juo, matyt, tapo dubstep ir kitos jam giminingos elektroninės stilistikos. Festivalio programa vėlavo taip pat stilingai. Nekantraujantys pirmąjį alaus bokalą gėrė su Dr.Head roots šaknimis, afro beat‘ais ir free-jazzo kakofonija, vėliau buvo užvesta Šventosios DJ scena, įkurdinta ant upės kranto. Ji taip ir nenutilo iki pat sekmadienio vėlumos ir sukėlė ne-alternatyvaus kurorto poilsiautojų ir „authoričių“ pasipiktinimą. Higienos inspekcijai kratant pirmojo blyno dar nespėjusius prisvilinti restoranus, prie įėjimo į festivalį būriavosi kritinė masė.

Žinoma, didžiausias siurprizas ir kaip dabar madinga sakyti „netikėta erdvė“ – tai senoji Šventosios estrada. Iš išorės atrodė kaip visiškas urbanistinio ištvirkavimo vaiduoklis, o užsukus į vidų tapo miela ir jauki. Prie scenos linguoja betoną pralaužęs ir jau gerokai išstypęs lietuviškas beržas, o iš tarybinio į antikinį virtusį amfiteatrą puošia keletas pajūrio pušelių. Paskutinį kartą čia, matyt, su zavaliausko bajeriais dainavusių paltinienių ir ščiukaičių šmėklas penktadienį vaikė elektroninis desantas – melancholišką, tačiau sultingą DJ set‘ą sugrojo tautietis Eleven Tigers, tikrai patiko jaunasis talentas iš Utenos Brokenchord, svečiai iš Rusijos DZA bei Slugabed iš D.Britanijos.

Antrąją dieną – šeštadienį – kaip ir daugelį kitų, mūsų kompaniją nuvylė į bendrąjį Šventosios pliažą perkeltas Beach stage. Silpnokai aidėję Genys ir Mamania paskendo futbolo varžybų ir čeburekų prekeivių šūksniuose. Bet dabar mes žinome ilgam - karšti čeburekai būna bangos, ir būna žaros. Žymiai geriau sekėsi numigti prie upės scenos – kol saulė dar nesikėsino į pavėsį – teigiamos vibracijos iš pačios Jamaikos įtikino vakar nualintą kūną, kad gyvenimas tęsiasi ir šeštadienis bus dar geresnis. Taip ir buvo. Sunku nepamiršti visko, ką tądien dar teko pamatyti ir išgirsti.

Gausi kompanija susirinko pasiklausyti dar popietės karštyje grojusių Lietuvos reggae meistrų Ministry of Echology, o finale atliekama kompozicija iš Skatalites repertuaro nuo žolės pakėlė net pačias tingiausias šiknas. Su Geniu koncertuojantis Shidlas savo dainomis bandė familiariai įsiprašyti į draugus, tačiau postmodernūs ir paranormalūs saliamiai atsidavė tik svetimu „kasiaku“. O štai pusė velnio nuskambėjo gabalas apie krautuvėlę, kurioje yra visko, bet „ko mums reikia čia nėra“. Kam tą vakarą teko matyti Mekas Duo, reiškė jiems pagarbą, o štai stikliniu žvilgsniu pavėpsoję į latvius Silards, visi kartu juos nuteisėme už muzikinę grafomaniją ir tuštybę. Gerai, kad susikaupusį nepasitenkinimą čia pat išvaikė sintezatoriniai punk rokeriai iš Suomijos Folke Westside.

„O žvagždžių ar buvo?“, - savęs klaustų Ramūnas Zilnys. Buvo. Ir labai karštų. Apie londoniečių Mount Kimbie muzikos aktualumą galima perskaityti ir Pitchforke, ir netgi BBC, o mums buvo įdomu, kaip jie skamba gyvai. Grojo preciziškai ir trumpai. Vieni sakė vos neužmigę, kiti – vos spėję įkvėpti Mount Kimbie kuriamų erdvių ir skambesių. Kaip ir praėjusių metų Sattoj, svečiai iš Olandijos dideliu subtilumu nepasižymėjo. Tačiau nenusakomo stiliaus muziką grojantis amsterdamiečių duetas Knalpot patriukšmavo atsakančiai. Širdis džiaugėsi. Į tą pačią estrados sceną šeštadienį dar žengė vilniečiai Fusedmarc, o tokie čemponai kaip mes sulaukė ir Hudson Mohawke. Šis britų elektronikos talentas anksčiau gyręsis savo pomėgiu kaskart stebinti susirinkusius, šįkart pasirinko „žostką“ skambesį - pribaigė paskutiniuosius diuraselo zuikučius. Palyginus su jazzrokin‘iais ir r‘n‘b semplais praturtintu albumu Butter, Satta Outside pamatė labai bekompromisinį Hudson Mohawke. Ir tai nėra blogai.

Dar buvo trečioji festivalio diena, daugybė pamestų/rastų daiktų, šalta ir gaivinanti upė, bičas, trūkęs pirštu ieškodamas savo kakle pulso, visuotinai cirkuliuojantis „kai didumo“ ir „tempk jį čia“ virusas. Tuo metu Šventojoje koncertavo Mindė iš kaimo ir Žvangulis su Persikiuku.