Neklauskite, iš kur gavau albumą, pasirodysiantį tik liepos pabaigoje. Grupė Wye Oak sugrįžta antruoju disku The knot po pernykščio If children. Duetas dviračio neišrado ir šįkart – nostalgiški, vaikystę menantys tekstai, svajinga-folk gitara ir palyginus drąsūs būgnininko-bosisto eksperimentai. Vaikinas per pastaruosius metus koncertuodamas aiškiai suprato, kad publika pageidauja „wall of sound“, nors retkarčiais.Šiek tiek atsitraukus nuo Bruklino stileivų ir chuliganų, pamatai, kad šiuolaikinėje muzikoje būna ne tik sprogimai, bet ir tyki evoliucija. Wye Oak tęsia pradėtus darbus – Jenn Wasner perklausė pirmąjį albumą ir „išsirinko“, kaip ji nori dainuoti. Monotoniška, bet originalu.
Nors tornadiško The warning čia nerasite, neblogas užtaisas ir dainelėje Tattoo. Dar prieš mėnesį klausytojams pristatytoje Take it in nuskamba pagrindinis albumo motyvas – lyg varpais aidinti bliuzinė gitaros partija, vėliau dar keletą kartų atsikartojanti visame The knot, o šmėkliškoje That I do širdies dūžiai tampa slegiančiais ir baisingais. Taip ir matai – ties „Y“ formos ąžuolu Robertas Johnson‘as ir vėl susitinka velnią.
Vertinant objektyviai ir kritiškai, Wye Oak būtų galima diagznozuoti antrojo albumo sindromą, tačiau kyla klausimas – ar iš viso jie priklauso kokiai nors kategorijai ir „standartui“? Pirmasis If children nebuvo nei didelė sėkmė, nei fiasko, antrasis – taip pat. Žvelgiant į koncertais perpildytus dueto vasarą ir rudenį, supranti, kad klausytojų armija jau yra ir ji atsirado labai archajišku ir nuosekliu būdu.
7 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą