Šio blogo autoriai jaučia nenumaldomą laiko tėkmę arba kaip dainavo dar spuoguotas Mamontovas „pėdos ant drėgno akmens...“. Tad prasidedant vasaros stebuklų metui kviečiame skaitytojus pasinerti į antgamtišką ir egzistencinių klausimų kupiną rašinėlių ciklą „Dinozauro kiaušinis“.
Didelę dalį mūsų albumų recenzijų sudaro atlikėjų debiutai, todėl nusprendėme istorijos mokslo pasiklausti – kaip atrodo tobulas debiutas? Kaip debiutavo tie, kuriuos dabar muzikos gerbėjai vadina –ausiais? Po to buvo visko: vieni iširo, kiti tapo nemirtingi, treti supopsėjo, o gal net – nepabijokim to žodžio – išpindėjo. Bet kažkada į rankas paėmę dar dažais kvepiantį savo pirmagimį, jie buvo tokie pat abejotini ir ištroškę kaip daugelis šiuolaikinių patstutoks.lt herojų.Šiandien debiutuoja King Crimson.
King Crimson penketas 1969 metais įrašė pirmąjį albumą In the court of Crimson King. Ką grupė grojo iki tol arba tiksliau „kaip“, nėra žinoma – King Crimson siela Robertas Frippas teigia, kad ir albumo sesijos įrašų nėra išlikę, tačiau žinant šio dėdės muzikos koncepciją ir maniakišką perfekcionizmą, tuo galima abejoti. Todėl penkios kompozicijos, kurias tą spalį Island išleido Britanijoje, o Atlantic – šalyje iš trijų raidžių, yra lyg antikvarinės ikonos, apie kurių sukūrimą gali papasakoti tik patys menininkai.
Kontekstas buvo maždaug toks. Prieš keletą mėnesių įvyko Vudstoko festivalis ir visiems laikams tapo aišku, kad populiarioji muziko skilo. Skilo labai neįdomiai, beveik kaip visada – į gerą ir blogą, į komercinę ir dvasinę, žodžiu, pasakyk, ką klausai, ir aš žinosiu, ką su tavim daryti. Bet iš tiesų Vudstokas vyko labai toli ir Džono Mayall‘o bliuzbreikeriai čia būtų žymiai geresnis atspirties taškas (pagal geografiją). Kaip jungti skirtingų muzikos stilių elementus visiems jau buvo parodę bitlai su savo „seržantu“, tačiau pradedantiems tai darė įspūdį tol, kol sukosi Parlophone plokštelė. Chebrai reikėjo groti bytą ir roką, o kad tavoji šyza tokia pat gera kaip Makartinio – asmeninė tragedija. Buvo kiti pavyzdžiai – kad ir fenomenaliai narkotiškai skambanti Procol Harum A Whiter Shade of Pale ar visus pardavimų rekordus sumušęs džiazmeno Miles Davis Bitches Brew.
Tačiau Frippas su kompanija nesirengė groti nei tuomet tokio populiaraus angliško bliuzo, nei „brynčinti“ bitlams į užnugarį. Keista, kad jis buvo jaunas, bet jau tuomet mokėjo sėdėti susidėjęs rankas ant gitaros – visai kaip orkestrantas, laukiantis savo partijos. Mano nuomone, būtent čia yra pagrindinė King Crimson inovacija, nes rašyti apie visus kitus grupės pasiekimus jau pirmuoju albumu, būtų perdėta ir emocionalu. Kingkrimsonai ne jungė, o tiesiog buvo įkvėpti. Laukinė pranašystė 21st century schizoid man iš pradžių skamba kaip sunkiausios tuo metu muzikos pavyzdžiai (Black Sabbath tada dar vadinosi tik Earth), vėliau – Frippo geležinės gitaros diktuojamos improvizacijos. Tai tik kvepia džiazu, bet jau pernelyg pikta.Daugiausiai juostos prireikė gerb. pūtėjo McDonaldo partijoms. Albumas įrašinėtas 8 takeliais, todėl fleita, saksofonas ir kiti „susiliejo“ tik ypatingomis pastangomis. Bet buvo verta. Pasirodė, kad šiais instrumentais galima groti bet ką.
Žingsnis į uždraustą sodą I talk to the wind – aidi Greg Lake vokalu ir kontrastuoja su demoniška albumo pradžia. Epitaph priedainis ir improvizacijos yra atitinkamai dramatiškos, o ilgiausias albumo kūrinys Moonchild – viduramžiškai paslaptingas. Kaukti prieš mėnulį reikia, bet subtiliai, angliškai, kad inkvizicija neišgirstų. In the court of Crimson King baigia klavesinu ir bažnytiniu choru sustiprinta giesmė, lyg iš Vestminsterio abatijos, tačiau skirta tamsesnėms pomirtinio gyvenimo jėgoms. Tiesa, pabaigoje šmėkšteli žavinga ir valiūkiška piemens dūdelė. Primena istorijas apie elgeta apsimetusį karalių.
O Ian McDonald tvirtina, kad viskas buvo ne taip:
O Ian McDonald tvirtina, kad viskas buvo ne taip:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą