Ilgai abejojau, ar Mick'o Jagger'io vadovaujamos ir garsenybių prifarširuotos grupės SuperHeavy albumas yra vertas šio įrašo. Kaip ten bebūtų, SuperHeavy nėra įprasta super-grupė, kai į vieną krūvą sugriūna tos pačios muzikinės kultūros grandai. Kaip kad buvo su roko milžinais Traveling Vilburies, brit-pop protėviais Electronic ar angliško bliuzo genetikais Blind Faith. Superheavy, visų pirma, vienija trijų skirtingų (bet giminingų) muzikinių stilių žvaigždes: britų soulo diva Joss Stone, dancehall'o sosto įpėdinis Damian Marley, na ir, žinoma, dėdė Mikas. Už šio avangardo stovi nemažiau įspūdingi pilkieji generolai: legendinis jūritmicsas Dave Stewart ir Indijos muzikos eno Allah Rakha Rahman. Kaip jums šutvė?Nuoširdžiai maniau, kad jie tiesiog suneš kiekvienas savo nereikalingus kūrinius, sukurs kokį sumuštininį singlą, o Dave Stewart'o pultas jau žinos kaip visa tai apjungti. Matosi, kad kaip tikra grupė SuperHeavy pradėjo nuo nulio - firminiai kiekvieno iš dalyvių atspalviai stipriai įpinti vienas į kitą, vieni kitiems nusileidžia: prisitaiko prie jamaikietiško ritmo (Miracle Worker), vėliau grįžta prie roling-stouniško mainstream'o (I can't take it no more).
Nors santykiaujama su meile, tačiau skamba vis tiek nekaip. 80 proc. albumo yra tokios neaiškios struktūros dainos su klišinėm tonacijom, neišvengiamai pavirstančios ausiai ne itin mielu jamminimu: Jagger'is stena vis pakeltu tonu, Joss Stone dejuoja, o A.R.Rahman'o rytietiški styginiai vis didina kamasutrišką įtampą. Po to viskas beprasmiškai baigiasi, bet jau kitoj dainoj prasideda iš pradžių.
Vienintelis Damian'as Marley yra pernelyg kampuotas - kaip ir hiphopas, dancehall turi specifinius savo rėmus, kaip integruotis į svetimą muzikinę aplinką. Visi turi minutėlę užsičiaupti, kol sosto įpėdinis padaro savo posmelį ir tada SuperHeavy tęsiasi.
Akivaizdu, kad visi SuperHeavy dalyviai patyrė didelį malonumą įrašinėdami šį albumą arba bent jau nuo buvimo kartu. Precedentas padarytas, dabar reikia stipraus albumo.
5 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą