Galbūt tikras rastamanas šį albumą išmestų lauk, nes į afrikietiškus motyvus ir visos muzikos šaknis čia žvelgiama pro naujausias vakarietiškos muzikos tendencijas. Nepaisant to, balta oda grupės The Very Best nariai skųstis negali ir elgiasi kaip tikri „native“ – ima pačių vakarų Afrikai primestus World muzikos standartus ir juos negailestingai gilijotinuoja. Sintezatoriais, kartais atsirandančia anglų kalba, egzotiškų muzikos stilių eklektika – kalypso, regis ir dar velniai žino kas.Civilizacijos susiduria Nsokoto, kur folklorinė perkusija skamba elektroninės muzikos tuštumoje, sutartiniai vokalai atsikartoja kompiuteriškai – taip neįprastai world skambesiui. Julia skamba panašiai į projekto Dragons of Zynth tyčinę „kislota“, o Mhumu pagautas tempas tiktų ir kokios nors indie-pop grupės repertuarui.
Tačiau apskritai, reikia pripažinti, kad rezultatas – nei šioks, nei toks. Yra ir idėja, ir profesionalumas, ir neabejotinai turtingesni gyvi pasirodymai, bet tokių akimirkų, kad kartu su atlikėjais stotum prie ritualinio laužo ir imtum šokti – nėra. Belieka pasileisti Angonde ir laukti kol šalia monotoniškos tirados neaiškių žodžių pasigirsta 80‘s sintezatoriaus šviesa, o vėliau psichodelinė smuiko partija.
6 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą