Holly Miranda - The Magician's Private Library

Jei kada nors girdėjote grupę TV on the Radio, galite nutuokti, kad debiutinį atlikėjos Holly Miranda albumą prodiusavo toks Dave Sitek. Ne itin subtiliai, tiesiog copy paste būdu perkeltos firminės TVOR triūbelės - tiesiai iš pernykščio Dear Science, o ir kitas grupės balsas Kyp Malone čia pat - Forest green oh forest green ir Slow burn treason.

Išvydęs The Magician's private library viršelį, tikėjausi kokio nors Cocteau Twins šešėlio, tačiau tikėjausi per daug - cypsi mergiotė ir tiek. Kai stengiasi neatsilikti nuo "fono", skamba kaip kokia Roisin Murphy, o Canvas prašosi Laurie Anderson šaltumo.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad prieš sutikdama Dave Sitek ji dainavo kažkokioje Bruklino punk grupėje. Galbūt čia ir bėda - prodiuserio paliktos erdvės jai perdaug, jos balso dinamika vos pulsuoja. Bendras rezultatas - atrodo, kad projekto vidury Sitek pamatė, kad š.... gaunasi ir paliko ją studijoje vieną. Visai įdomus eksperimentas yra Sleep on fire, tačiau jis skamba albumo pabaigoje, kai galva perkrauta skausmingų bandymų kažką "išlaužti".

Gal skambės ir kiek žiauriai, tačiau mielai pasiklausyčiau TVOR stiliaus instrumentinių koliažų be gerb.Mirandos vokalinių pastangų.

6 iš 10

A Grave With No Name - Mountain Debris

Trumpam grįžkime į praėjusius metus. Galima sakyti, kad kai ką ten pamiršome, galima - kad iš tolo jau matyti, kaip tie metai skambėjo. Klestėjo vienaląsčiai lo-fi projektai iš Bruklino apylinkių, iš kapų kėlėsi Jėzūs-Marijos, žodžiu, anūkams bus ką patyrinėti apie 2009. Pačioje metų pabaigoje pasirodęs debiutinis grupės A Grave with No Name albumas Mountain debris, be jokios abejonės, savyje talpina daugybę praūžusiems charakteringų momentų.

Ilgesinga garage-country baladė And we parted ways and mt Jade vis bando priminti kažką svarbaus, bet kulminacijos nepasiekia, o tik kartojasi. Įkvėpimo šaltinio grupė neslepia užvedančiame kūrinyje Silver, o albumo pirmoji The sun rises iš cure'iškos gitarinės miglos palaipsniui išsivysto į tikrą kosminį shoegaze'ą.

Dar vienas ingredientas būtinas 2009-iesiems - šiek tiek stilizuotų klasikinio roko priemaišų - Sofia - neprasčiau už šio reikalus "specus" Thee Oh Sees. Vienintelis, ko čia nerasite - ekstremalaus triukšmingojo lo-fi (no-fi), kurį pernai skandalingai propagavo Psychedelic Horseshit ir Wavves. A Grave with No Name labiau linksta prie lyrikos (The Underpass) ir konservatoriškos pagarbos aštunto dešimtmečio underground'ui.

Jeigu atvirai, man būtų labai keista jei po metų mes kalbėtume apie panašias tendencijas 2010-aisiais - reikia pripažinti, kad kai kas ima kartotis, tačiau yra muzikos, kuri įsirėžė ilgesniam laikui ir bus naudojama muzikinėse laboratorijose kaip pasiteisinę reagentai.

6 iš 10

Аквариум - День Радости

Albumas День радости - tai praėjusių metų gruodžio 14 dienos koncerto Jekaterinburge įrašas, jei neklystu, pirmasis oficialus šiuolaikinės Аквариум sudėties "gyvas" diskas. Kiekvienas, apsilankęs grupės koncerte žino, kad studijiniai B.G. ir kompanijos darbai išgryninami ir įgauna savo geriausią formą nesibaigiančių "akvariumistų" turų metu. Tad kodėl "laivas" pasirodo tik po dešimties susigrojimo metų? Priežastys tam, matyt, labai pragmatiškos, nes neoficialių įrašų tiesiai iš garso pulto - internete nors vežimu vežk, reikia tik paieškoti. Kita priežastis - kad grupės branduolys (B.G, Borisas Rubekinas, Olegas Šaras ir Igoris Timofejevas) iš tiesų puikiai jaučiasi ir kiekvienas atrado savo vietą grupės skambesyje, nė kiek neužgoždami vienas kito.

День радости užfiksuota dūdoriaus Brian Finnegan'o meistrystė klausytoją stebinusi jau studijinėje Аригато versijoje, tai čia - nėra ką kalbėti.

Dar vienas pliusas - kad tai visas koncertas, o ne kelių turo pasirodymų kompiliacija, kai siekiama į albumą sukišti kuo daugiau hitų. Taigi, pirmąkart nuo skandalingojo Электричество įrašo Tbilisyje čia galima pajusti, kokios iš tikrųjų nuotaikos tąkart buvo Аквариум - šiek tiek melancholiški ir siekiantys nušvitimo. Albumo kulminacija - beveik niekad gyvai negrojama Мне было бы легче петь ir besišypsanti tėviška išmintis Дерево.

Ką gi, never-ending-tour tęsiasi, bet grupės skambesys po poros mėnesių jau kitoks. Šiek tiek pailsėti linkusį B.G. šiuo metu jau keičia į repertuarą sugrįžusi punk-rokinė Мама анархия. Koks bus pavasaris - nežinia, bet patikimi šaltiniai tikina, kad pavasaris bus Vilniuje.

8 iš 10

Yeasayer - Odd Blood

Sąvoka progresyvus rokas liko kažkur toli, aštuntajame dešimtmetyje drauge su Emerson, Lake & Palmer, Jethro Tull ir Gentle Giant. Tai, kuo mus geba nustebinti ir sudirginti šiuolaikinė roko muzika, yra stilizuotas praeities atkartojimas, komiškas mėgdžiojimas - lyg Če portretas ant sienos be jokių piktų intencijų. Ir dar šiandien yra Yeasayer.

Nesakau, kad jie vieninteliai muzikos avangardo kariai, tikrai ne, tačiau tokius albumus kaip antrasis grupės Odd blood malonu klausyti dėl išlaisvinto skambesio. Jie teikiasi kurti kiekvieną dainos momentą, jiems neužtenka post-punk pusfabrikačių, kuriais, pripažinkime, minta daugybė indie projektų.

Jau anksčiau klausytojų ausis pasiekusi Ambling alp yra tikras hitas, daina, kurią norėtųsi girdėti per radiją - nuotaikai nuskaidrinti. Šiek tiek sumišęs prisiminimas I remember yra gana drąsus sprendimas, kurį klausytojai su gera atmintimi gali išjuokti kaip ELO ar A-ha stilistikos baladę, tačiau ši skamba žymiai šiurkščiau ir asketiškiau, ta prasme, yra tikra.

Jungle-indie tipo ritmukas O.N.E. gerokai spiria į užpakalį Passion Pitams ir MGMT, o nukrypimas į Marco Almondo kabaretinį synth-pop Rome stebina atlikėjų sintezatoriaus ir "komputerio" išmanymu. Robotas irgi žmogus, tikrąja to žodžio prasme.

Odd blood šiuolaikinei ausiai yra per riebus. Per daug įmantrių muzikinių išvedžiojimų, kurie iš pradžių žavi, o skambant finalui Grizelda kažkur ištirpsta. Iš vienos pusės, tai suaugusių žmonių muzika, kurios autoriai linkę diktuoti, o ne prisitaikyti, iš kitos - tai vis dar indie.

7 iš 10

Yeasayer- O.N.E

Motion: Taking Woodstock

Režisieriaus Ang Lee filmas Taking Woodstock yra sukurtas pagal neseniai pasirodžiusią Elliot Tiber memuarų knygą. Autorius, kuris ir tapo pagrindiniu filmo herojumi, kelia abejotiną legendinio festivalio organizavimo interpretaciją. Esą jo už dolerį iš savivaldybės įgytas leidimas rengti muzikos festivalį "išgelbėjo" tinkamos vietos ieškojusį organizatorių Michael Lang, o jis asmeniškai supažindino Lang'ą su vietovės savininku Max Yasgur. Tai, kad amžininkai viešai neigia bet kokį Elliot'o dalyvavimą, režisieriui suteikė progą subjektyviai pavaizduoti keturiasdešimties metų senumo istorinį įvykį, apie kurį prirašyta tiek daug, kiek nesugebėtų prisiminti joks gyvas to festivalio dalyvis.

Muzika. Muzikinis festivalio akcentas išrautas su šaknimis. Tam prieštarauja pati filmo idėja - herojus, esantis šio visatos centru vadinamo įvykio sūkuryje, negali jo pasiekti, prie jo prieiti, nes tai per didelis įvykis net visam pasauliui. Festivalio garsai tik "aidi" kažkur tolumoje. Chronologiškai tiksliai pasigirsta Richie Havens, Janis Joplin ir kitų dalyvių balsai. Šiek tiek juokingai atrodo vaizduojami žmonės, už kurių pinigus rengtas festivalis - jie šneka tomis pačiomis abstrakčiomis kategorijomis kaip ir tikrieji hipiai. Man rodos, atvežti į festivalį Hendrix'ą ir The Who visų pirma reikėjo dėl verslo.

Gėjai. Tai, kad hipių noras visus mylėti ir su visais mylėtis neišsiteko heteroseksualumo rėmuose, "Kuproto kalno" kūrėjas nutylėti negalėjo. Transvestitas, vardu Vilma, įdarbintas organizatorių gyvenamo motelio apsaugininku, matyt, turėjo tapti charizmatiškiausiu filmo herojumi, tačiau netapo. Tokių herojų, Taking Woodstock apskritai nėra. Nebent apsukrusis žemvaldys Yasgur'as, nuomos kainą pakėlęs nuo kelių tūkstančių dolerių iki keliasdešimties.

Minskas. Tūlžinga pagrindinio veikėjo mama, motelio savininkė, teigia pėsčiomis keliavusi iš Rusijos, konkrečiai Minsko iki pat Niujorko - eilinis pavyzdys, kodėl holivudo scenaristams kol kas geriau nekišti nosies į Rytų Europą. O asmeninių finansų pamokėlė finansų krizės kontekste puiki: motušė, filmo pradžioje vos nepraradusi motelio dėl skolų, staiga užplūdus pusei milijono klientų, išprotėja - pasirodo, per visą kapstymosi iš skolų laikotarpį spintoje ji slapčia sukaupė šimtą tūkstančių grynais.

Klaidingą įspūdį sudarantis treileris:

Dešimt: Two Against Nature

Pamenu, kai 2000-ųjų vasarį per melomanų rankas ėmė "eiti" albumas Two against nature, pamaniau, kad kalbos apie visiškai naują Steely Dan albumą - gerokai perdėtos. Labiau tikėtina, kad dvidešimt metų tylėję snobai iš Niujorko sugrįš vieninteliam turui, kad susirinktų dolerinę duoklę iš fanų, arba primins apie savo egzistavimą soliniais projektais. Tačiau tai buvo devyni nauji kūriniai. Pavadinimas Two against nature veikiausiai ir nusako keistą džiazroko dueto sugrįžimo motyvaciją.

Lyginant su Steely Dan albumais, įrašytais 1972 - 1980 metais, šis neatrodė kažkuo ypatingas, net atvirkščiai norėte norėjosi išgirsti kad ir kokią muzikantų "pasenimo" ar naujos krypties užuomazgą. Jau nuo pat linguoti į taktą priverčiančios Gaslighting abbie albumas panašėjo ne į kvėpuojantį daiktą, o naują "porciją" muzikos nuo to atlikėjo, kurio vardas nurodytas ant gaminio pakuotės. Taip, per dvidešimt metų studijinių įrašų kokybė stipriai pažengė į priekį ir tokie perfekcionistai kaip Donaldas Fagen'as ir Wateris Becker'is 2000-aisiais negalėjo tuo nepasinaudoti.

Iš tikrųjų, Two against nature parodo, ką veikė autoriai tuos dvidešimt metų - klausėsi savo albumų. Tai, ką retai daro savo muzika persisotinę atlikėjai. Jie išgirdo tą bendrą skambesį, kurį atpažįsta eilinis grupės gerbėjas. Sukant bet kurią seną Steely Dan plokštelę, ar tai būtų Aja ar Pretzel logic, niekada nešaus į galvą ją pavadinti "classic Steely Dan". Tai vis kitoks eksperimentas, vis kitas polėkis. O 2000-aisiais stoję prieš gamtą, Steely Dan sugrojo "koncentruotus" save.

Įvertinti keturiais Grammy ir pasisavinę pagrindinį "Album of the year", snobiškasis tandemas paliko bejonsių ir lopezų auditoriją nelabai supratusią, kas čia įvyko: "iki, pasimatysime dar po dvidešimties metų". Beje, 2003-aisiais išleidę taip pat neprastą albumą Everything must go, Steely Dan vėl pasinėrė į švilpikišką miegą - karts nuo karto surengia trumpą koncertinį turą ir apsigalvoja, kad ne, dar ne laikas.

Senolis klausia how about a kiss for your cousin dupree...

Massive Attack - Heligoland

Prieš klausydamas naujo Massive Attack albumo Heligoland, ramiai, beveik su klasikinei muzikai būdinga rimtimi perklausiau 1998-ųjų šedevrą Mezzanine. Dar prisiminiau gyvą grupės pasirodymą 2008-ųjų vasarą Heineken Open‘eryje. Tada aplankė keistas jausmas, kad į tokį disciplinuotą ir enciklopedišką klausytoją kaip šiuo atveju aš, Massive‘ai veikiausiai numojo ranka. Bet nepaklausęs – nesužinosi. Play.

Jų stilistika nepasikeitė. Tačiau šiandien Bristolio trip-hop duetas nebegali sau leisti begėdiškai kartotis. Galima išgirsti vieną kitą skiautę iš jų pačių ar kitų kūrybos, tačiau ir kaip vientisas lydinys Heligoland turi svorio – nors yra šiek tiek optimistiškesnis už kitus jų darbus. Ilgai kurptas sugrįžimas apaugo daugybe žinučių ir gandų internete – pavyzdžiui, apie tai, kaip į pagalbą pakviestas Damon Albarn muštruoja Massive‘us spartietiška tvarka.

Nenuvilia jau pirmasis kūrinys Pray for rain, drąsiai galintis būti grupės stilistikos konstanta – pusiausvyra tarp gyvo ir negyvo garso, iš beviltiškai besivoliojančios pradžios pereinama prie savotiško transo ir trumpos sintezatorinės ekstazės. Žinoma, visa tai daroma su jiems būdingu šaltumu. Su minėtu šaltumu kontrastuoja gyvi svečių balsai.

Albumo single Splitting the atom galima išgirsti seną grupės bendražygį Jamaikos reggae legendą Horace Andy. Jo balsas toks pat sodrus ir padeda Massive Attack kalbėti verdiktais, o valdyti smūgiais (ta prasme beat, o ne punch). Išgirsti būtina.

8 iš 10

Motion: In The Loop

Britų humoras yra sudėtingas dalykas, jei esate jautresnė asmenybė. Tačiau jei peržiūrėjote kelias valandas Monty Python epizodų ir likote gyvas – bet kuris sarkastiškas produktas iš Didžiosios Britanijos traukte trauks pasižiūrėti. Kino satyra In the loop pasakoja apie didžiųjų valstybių politikos užkulsius.

Siužetas. Tiesa yra tokia – kažkam reikia karo. Nevykusi marionetė Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras ir nemažiau nupušęs jo atstovas spaudai nardo po įtampos kupinus JAV valdžios koridorius. Juos persekioja premjero atstovas, vulgariai plūstantis viską, kas pasitaiko aplink, ir bandantis sustabdyti ministro viešų nusišnekėjimų laviną. Ministro miglotus pasisakymus išnaudoti taikos tikslams nori į „generolo flinstouno“ kostiumą įspraustas sopranas James Gandolfini.

Klišės. Čia jau ne pirmas filmas, iškeliantis klausimą: kodėl išvažiavus į komandiruotę būtinai reikia permiegoti su seniai matyta pažįstama? Na, gerai, galbūt čia toks diplomatų ir kitų karjeros pareigūnų ritualas, bet kodėl iš ryto būtinai vėluoti į susitikimą, o apie nuotykius būtinai sužino žmona.

Steve Coogan. Komikas, puikiai pažįstamas nuo Mančesterio muzikos tėvo Tony Wilson‘o vaidmens „24 hour party people“, čia su priklijuotais ūsais vaidina kitą nepatenkintą keikūną – ant jo motinos šiltnamio po truputį virsta užsienio reikalų ministro tvora.

Prancūzija. Lietuviai, kurie mėgsta nuasmenintą ir nuvalstybintą humorą, turėtų sutrikti, iš ko čia šaipomasi: iš amerikiečių, prancūzų ar šiaip pacifistų? Juk kai prasideda karas – tai kaip Prancūzija...

Vietoje klaidingą įspūdį sudarančio treilerio:

Peter Gabriel - Scratch My Back

Populiarus ėjimas muzikos versle – žinomas atlikėjas išleidžia įvairių atlikėjų koverių albumą, o įvairūs atlikėjai savo ruožtu pagerbia žinomą atlikėją sugrodami po vieną jo kūrinį. Peter Gabriel albumą Scratch my back taip pat papildys kitų tribiutas jam – I‘ll scratch yours. Tačiau albumo idėja nėra tokia svarbi, svarbiausia, kad Peter Gabriel įrašė naują studijinį albumą – pirmą nuo 2002-ųjų Up.

Jį mėgsta visi. Senas ir jaunas. Mainstreamo auka ir ieškantis klausytojas. Dar grodamas grupėje Genesis, Gabriel publiką žavėdavo magiškomis galiomis – ir šiandien mes plojame jam už tai, dėl ko kitus keikiame ar pajuokiame. Taip atsitiko ir šįkart.

Receptas: balsas, akustinis pianinas ir simfoninis orkestras (su saiku). Visi šie ingredientai taip persmelkti Peter Gabriel esybės, kad visos svetimos dainos gula po meistro plaktuku be jokių aranžuočių. Iš pradžių rodėsi, kad trūks roko skambesio ir elektronikos, kuri atsidūrusi jo rankose nesensta tris ir, matyt, daugiau dešimtmečių. Netrūko ir nesinorėjo.

Labai superinis Arcade Fire dainos My body is a cage perdirbinys. Daina, mano giliu įsitikinimu, parašyta būtent Peter Gabriel maniera ir šiek tiek jį kopijuojant – ir turi skambėti kaip čia buvusi. Tačiau buvo nuspręsta šį kūrinėlį tiesiog perrašyti į naują. Visos šešios minutės pilnos gabrieliškų vingrybių – netgi tylos. Panašias iškamšas Gabriel padarė su Randy Newman hitu I think it‘s going to rain today ir Neil Young‘o Philadelphia. Šiek tiek pasigailėta David Bowie Heroes ir Talking Heads Listening wind – lyg rašytų dainų autoriams geresnį pažymį.

Atradimas – pirmą kartą išgirdau Paul Simon dainą The boy in the bubble, nors esu girdėjęs ją ne vieną kartą. Jos puikus tekstas ir originalus priedainis, Paul Simon aranžuotėje iki tol paskęsdavęs.

Mylimiausias mano vaikystės video:

8 iš 10

Naftavinylas: Blood, Sweat & Tears 3

Amžius: 40 metelių.

Leiblas: Columbia /CBS.

Plokštelės būklė: kvėpuoja, nes jaunystėje gyveno sveikai.

Grupę Blood, Sweat & Tears įkūrė Al Kooper – žmogus, apmovęs Bob‘ą Dylan‘ą ir įsigudrinęs tapti jo klavišininku albumo Highway 61 revisited įrašų sesijai, nors įgūdžių tam beveik neturėjo. Ką padarysi, Like a rolling stone vargonai skamba taip, kaip skamba.

Po pirmo albumo The child is father to the man, kurio viršelį šiuo metu parodijuoja grupė Turbo Fruits, Al Kooper grupę paliko. Blood, Sweat & Tears renesansas 1969-aisiais – naujas vokalistas iš Kanados David Clayton-Thomas, čia pat susidūręs su deportacijos grėsme. Vienok, antrasis kompanijos albumas buvo apdovanotas dideliu Columbia tiražu ir trimis Grammy. Tai leido David‘o karjerą grupėje pratęsti. Ir štai savo rankose jau laikome trečiąjį grupės diską – Blood, sweat & tears 3. Jame tie patys Jazz‘rokiniai pučiamieji, šiek tiek ramesnis požiūris į roko muziką.

Įdomūs koveriai – James Taylor‘o Fire and rain, Rolling Stones‘ų Sympathy for the devil ir Lauros Nyro specialiai grupei parašyta He‘s a runner.

Grupės istorija marga, o jos atvaizdas šiuolaikiniame muzikos konstekte – komiškas. Šiek tiek pasišiaušęs pilvūzas Sinatra, dainuojantis lyg su karšta bulve gerklėje ir nežinia kodėl susibūrusi vunderkindų dūdorių kompanija.

Blood, Sweat & Tears buvo populiarūs – dalyvavo legendiniame 1969-ųjų Vudstoke, tačiau nebuvo gerbiami tuo metu viską apsprendžiančioje hipių bendruomenėje. JAV vyriausybės užsakymu jie gastroliavo Varšuvos pakto šalyse – netgi Lenkijoje, o tai nereiškė nieko gero to meto jaunimo akyse. Agonija buvo lėta ir negailestinga. Todėl terminas „vunderkindas“ į Blood, Sweat & Tears įsipaišo dar prasmingiau.