Septinta valanda ryto. Vos patekėjusi saulė akimirksniu pakelia oro temperatūrą palapinėje ir tu ropštiesi iš jos belekoks ir belekaip. Šitaip prasidėjo visos festivalio Gdynėje dienos - minėtos saulės per visą laiką nedrįso uždengti nė vienas debesėlis. Oro uostuose, net ir nebenaudojamuose, kokiame jau aštuntus metus vyksta "Heineken Open'er", kaip žinia, medžiai neauga, tad variantai gyvybiškai svarbiam pavėsiui susirasti buvo keli - nemokamais autobusais keliauti į Pajūrį ar į Gdynę, arba tiesiog gulėti po pakelės medžiu festivalio prieigose. Laimei tai, kas vykdavo popiet atsivėrus koncertinei zonai, iškart neutralizuodavo ir apsiblaususią ryto nuotaiką, ir svilinančią saulę.
The Hives. Punk roko pamaivos iš Švedijos pateisino į juos "dėtas" viltis - sugrojo visus (kelis) savo iš tikrųjų vežančius gabalus, o jūreiviškai apsitaisęs vokalistas puikiai atliko pamišėlio vaidmenį. Pasirodymui įgavus pagreitį, beveik visos dainos skambėjo su pakartojimais: vokalistas užveda publiką šūksniu "one more time", o po to leidžiasi įtikinamas: "ok, ok, ...".
Grace Jones. Scenos veteranė iš Jamaikos turbūt pelnytai vadinama šių metų Open'er pažiba. Atlikdama vis kitą devinto dešimtmečio glūdumoje primirštą ekscentrišką hitą, ji keitė stilių (video). Iš pradžių pasirodė su dviem raudonai spingsinčiom antenom, vėliau skiauterę keitė smurfiška skrybėlė, cilindras, ... Kai 62 m. Grace Jones, dainuodama vieną geriausiai žinomų savo kūrinių I've seen that face before, erotiškai rangėsi apie besisukantį stulpą, jos šilkinį apdarą kilnoti turėjęs vėjelis įsitaisė mikrofone ir pasigirdo nemalonus cypimas. Žvaigždė parodė charakterį ir pareiškė, kad neišsprendus techninių problemų, ji turės kažką nužudyti. Puikiai suėjo ne tik puikus starteris Nightclubbing, visiškai į reggae-style sugrąžintas My jamaican guy, ar Sting'o Demolition man, atliekamas Grace Jones daužant orkestro lėkštes, bet ir kai kurių saldžių kūrinių koveriai, iš Grace lūpų nuskambėję ir stilingiai, ir stipriai, ir jaudinančiai.
Jaunųjų talentų scena. Visas dienas ji prasidėdavo anksčiausiai, kai saulė dar švietė aukštai, todėl atsisėdus iš dešinės, matyti, kas stovi scenoje - mission impossible. Bet nenuvylė tai, kas buvo girdėti gurkšnojant pirmąjį silpnosios Heineken versijos bokalą. Jaunos lenkų grupės tikrai parodė kad gali apsieiti be užsienio žvaigždžių, bent jau vietinei publikai. Patiko šiek tiek įsiutę shoe-gazeriai London Type Smog, kažkodėl trip-hopu savo muziką vadinantys Ms. No One iš Krokuvos, oldskūlinio roko atstovai The Lollipops, taip pat melancholiškieji Let The Boy Decide. Netikėtai maloni staigmena pasitiko užklydus į Open'er organizatorių Alter Art "šefuojamą" palapinę - sunkiai nusakomo stiliaus grupė Muariolanza. Super-talentingi lenkai derina funk'ą su free jazz'u, ambient muzika, repu. Žingsniuojant pro pulsuojantį Beat Stage'ą gera buvo ir vėl pamatyti pernykščiame "Satta Outside" mus šokdinusius Soul Service.
Massive Attack. Prieš du metus Open'eryje jau koncertavę Massive Attack, šįkart sugrįžo su naujuoju savo albumu, labai geros nuotaikos ir daug kalbantys lenkiškai. Maža to, kartu su jais į turą išsirengė ir Horace Andy, paprastai koncertams keičiamas back-vokalistais. Norit tikėkit, norit ne, bet ši neįprasta trip-hop ir reggae sąjunga gyvai žiūrisi ir girdisi žymiai geriau. Skambant naujausiam singlui Splitting the atom, nugara net šiurpas keliavo.
Nas & Damian Marley. O štai šis duetas yra dirbtinis ir tikriausiai "iš išskaičiavimo", tačiau abi pusės vertos pagarbos vien dėl to, kad į vieną krūvą surinko tolimus giminaičius - reggae ir jo proanūkio repo fanus. Albumas, kurį Opener'io World scenoje pristatė Bruklino reperis Nas ir Bobo Marley sūnus Damian taip ir vadinasi - Distant Relatives. Vis tik pradžioje ir pasirodymo finalui į sceną užkopę drauge, didžiąją dalį koncerto kiekvienas pūtė į savo vuvuzelą ir tvirčiau jautėsi po vieną. Damian Marley dar atliko įspūdingą Exodus versiją kol galiausiai paskutinį festivalio gyvą pasirodymą prarijo Fatboy Slim diskatekos aidai nuo pagrindinės scenos.
Kings of Convenience. Kiek laiko festivalyje besitūsinančios publikos dėmesį gali išlaikyti du akustinėmis gitaromis skambinantys vaikinai iš Norvegijos? Kai baigiantis kokiai penktai-šeštai melancholiškai kompozicijai Erlend Oye gitarą iškeitė į klavišus, jo kolega paprašė publikos atkreipti dėmesį į šį "dramatišką" pasikeitimą. Humoro jausmu nesiskundžiantys Kings of Convenience džiaugėsi Rytų Europos klausytojais ir už akių lygino su apsnūdusiais tą patį savaitgalį vykusio Roskildės festivalio Danijoje dalyviais. Žingsniuojant prie Hives energija spoginėjančios pagrindinės scenos, buvo padaryta išvada - gerai skamba tas, kas yra savimi. Kas žino, galbūt tai ir lėmė Erlend Oye, pastaruoju metu grojusiu su The Whitest Boy Alive grįžimą į grupę - nuo scenos jis rodė gitarą, kurią įsigijęs San Paule, pagalvojo, kad ji visai tiktų atgaivinti duetą su Eirik'u Glambeku.
Hot Chip. Jie per anksti supopsėjo. Besiklausant publikos atsiliepimų prieš ir po Hot Chip pasirodymo, supranti, kad vietinė publika dar nespėję susipažinti su originaliu britų skambesiu - kaip albumuose The Warning ir Made in the dark, todėl reagavo į elektronikos talentus ant pagrindinės scenos headliner'ių laiku - kaip į šokių muzikos didžėjus. Visas senas kompozijas jie bando įvilkti į savo naujo pop-nuklydimo One life stand rūbą. Kad su Hot Chip yra smagu aš žinojau ir dar kartą tuo įsitikinau, tačiau "kaip iš jų" norėjosi ko nors įdomesnio.
Suspėti ir sugebėti nueiti visur - neįmanoma, parašyti taip nuodugniai ir taikliai, kad atsispindėtų visas įspūdis apie Heineken Open'er 2010 - neįmanoma. Tačiau įmanoma jame dalyvauti, o tai labai geras jausmas.
