Crystal Stilts - Radiant Door EP

Sugrįžti kartais būna sunku. Po kritikų išgirto ir mano pamėgto debiutinio albumo, Bruklino lo-fi / gloompop / whatever rokeriai Crystal Stilts ilgai laukė. Iš grupės pasitraukė charizmatiška būgnininkė Frankie Rose, po singlo Love is a wave būta ir visiškos tylos. Tačiau vos išstenėjus debiutui neprilygusį In Love with Oblivion, šiandien jau visiškai vyriška penkiukė pristato penkių dainų trumpagrojį Radiant Door.

Vyrauja šiek tiek lėtesni nei paprastai ritmai, todėl labai gerai išryškėja tai, kas nuo seno skyrė Stilts iš kitų lo-fi eros atlikėjų. Post-punk boso partijos čia susilieja su surf baladžių gitara - tokia lėta ir liūdna - kad beveik kantri (Still as the night). Patiekalo akcentas, kaip visada, mistiški vargonai, atkeliavę iš Velvet Underground laikų.

Nors tokioms aukštumoms kaip Prysmatic room šiame albumėlyje muzikantai net "neužsimoja", su gera nuotaika  eina-eina Dark eyes ir Ian'o Curtis'o pagerbimas Low profile.  

Netikėtai išleistas Radiant door iš tiesų ir skamba kaip ekspromtas. Kai esi jau ne naujokas, o savo stilių atradęs "rokeris", pasidalinti tuo, kuo gyveni ir kvėpuoji, yra sveika. Tik tuomet skambėsi taip žaismingai ir gyvai kaip Crystal Stilts.

8 iš 10

Gauntlet Hair - Gauntlet Hair

Bene dešimt metų gyvuojančio, tačiau tik dabar debiutuojančio dueto iš Ilinojaus Gauntlet Hair muzikoje telpa beveik viskas, kuo šiandien kvėpuoja indie muzikos scena. Stilistiškai jie turi daug giminaičių, bet parinkti jiems ką nors į brolius ar seseris būtų sunku. Po nesuskaičiuojamos daugybės lo-fi, elektronikos ir šiuolaikinio ambient krypčių atlikėjų debiutų - Gauntlet hair skamba kaip tikra atgaiva. Kodėl?

Visų pirma, drąsus beat'as, primenantis tai devinto dešimtmečio chuliganus (Happy Mondays, The Jesus and Mary Chain), tai šiuolaikinius dubstep reikalus. Paskutiniu metu pastebėjau, kad į minorines nuotaikas linkę lo-fi atlikėjai vengia gyvo ar bent jau pulsuojančio elektroninio ritmo, o veikiau įsijungia į madą sugrįžusią drum-machine, kuri skamba kaip gyvybės palaikymo aparatas. Žiūrėk, ir užmiegi. Gauntlet Hair daužo iš peties (My christ).

Originalūs gitaros rifai - dar viena ištaisyta "klaida", kalbant apie šiuolaikinius The Durrutti Column sekėjus. Išryškėja rimtesnis požiūris į muziką, kuri gali skambėti vėjavaikiškai. Atrodo, to užtenka geram kūriniui. Sugalvok tokį gitarinį kabliuką kaip Top bunk arba užturbink atrodo niekuo neypatingą ritmą taip kaip Lights out.

Gauntlet Hair skamba kaip DIY, bet išssiskiria iš masės - prie trijų raidžių norisi klijuoti kokybės ženklą "Talented". Be to, jie pasitiki savimi ir turi tvirtą savitą kryptį. Kas žino, galbūt šis albumas reiškia, kad indie muzikoje po konceptualizmo laikotarpio prasideda gaivališkas sugrįžimas prie kūrybos.

8 iš 10

Youth Lagoon - Year of Hibernation

Nebūsiu nei pirmas, nei paskutinis pastebėjęs, kad vieno žmogaus orkestras Youth Lagoon pasižymi ne vien minimalistiniais lo-fi sprendimais, tekstais apie vaikystę ir paauglystę ar neįmantriai virkaujančia gitara. Tokiu atveju jaunuolio iš Aidaho glūdumos Trevor'o Powers projektas nebūtų išsiskyręs iš dabar jau tikrai šimtų panašių atlikėjų įvairiais pavadinimais. Talento rašyti dainas jam galėtų pavydėti ir kokia labiau prakutusi roko žvaigždė. O koks nors prodiuseris su gera uosle pinigams būtų tikrai ryžęsis ištraukti Youth Lagoon iš jo miegamojo kambario ir imtis daryti naują koldplėj.

Bet kai sukasi kūrinėlis 17 iš debiutinio Year of hibernation, supranti, kad baigštus Trevor'o vokalas geriausiai skamba iš kažkur toli - lyg jis gulėtų ant lovos ir dainuotų savo merginai per skype. Taip pat  kaip ir smagus pašvilpavimas Afternoon, skirtas tik vienintelei popietei su draugais, o ne stadionams.

Dar patiko primityvi elektronika, tiksliau tai, kad ir ji čia buvo "įdiegta" skoningai - netgi priminė 2004-ųjų Hot Chip debiutą. Elektrą Youth Lagoon paprastai įjungia dainos viduryje. Bendrą vaizdą pakeičia tik kūrinėlis Daydream, čia pat išduodantis ir Youth Lagoon ribotumą. Įliejus šiek tiek daugiau datarock'iškos grietinėlės, skambesys tampa nebetoks subtilus. Atrodo, kad atrastas aukso viduriukas yra labai trapus ir autorius nuolatos turi jo laikytis, nes kitaip pasidarytų panašus į kitus lo-fi romantikus arba pralinksmėtų iki MGMT linksmumo.

O taip norėtųsi daugiau jaunatviško polėkio nusieksperimentuoti į lankas, bent debiutiniame albume. Geros dainos yra stipru, bet po metų kitų šitas potencialas išsivaikšto, ane?

6 iš 10 

Woods - At Echo Lake

Pičforkas rašo, kad tai geriausias alternatyvaus folk-roko komandos Woods albumas. Iš pirmo klausymo sunku šį teiginį paaiškinti. Pasidarė keista, kad toks albumas kaip At echo lake stiprus ne savo skambesiu, netikėtomis aranžuotėmis, stilių eklektika, o stipriomis senamadiškai sudėtomis dainomis. Woods, matyt, yra tas atvejis, kai laikas veikia tik į gerą. Dainos, kurios labiausiai įsiminė iš Songs of shame - To clean ir The number tapo naujų dainų prototipais, kryptimi, į kurią užkietėję 60's propaguotojai iš Bruklino nusprendė įsigilinti. Taip gimsta grupės, kurių nebeįmanoma sumaišyti su niekuo kitu ir jeigu neatsitiks taip, kad ateity jie kitaip groti ir nebemokės, At echo lake taps chrestomatiniu Woods stilistikos kūriniu.

Sunku patikėti, kad Mornin' time parašyta vėliau nei kokiais 1968-aisiais -netgi tuomet populiarus viską praryjančios garso kakofonijos efektas, pirmą kartą panaudotas bitlų "seržante", čia yra vietoje. Tačiau tikrasis liūdesys yra suprastas Death rattles - tarp pasigirstančių miško garsų Jeremy Earl vokalas skamba dar labiau išgąsdintas. Berods pirmą kartą pasigirdo ir rytietiška stilistika, kai kur tarp gitarų solo instaliuotas sitaras, o Deep jau skamba visiškai kreivai...

Nematau reikalo lyginti Woods muziką su Buffalo Springfield ar Grateful Dead, nes jie seniai nusipelnė būti labiau išskirti. Jų stilistika yra kaip sėkmingai padaryta nuotrauka - iš begalybės užfiksuotų ir nesugebėtų akimirkų būtent ji kaba ant sienos. Kaip tos pačios kartos atstovas, galiu drąsiai pasakyti, kad visa 60's ir folk revival patirtis yra kiekvieno mūsų ausyse, persidavusi per galybę muzikinių kartų, įtakų, stilių. O Woods, save vadinantys "jam band", peržvelgę visą muzikinį kaleidoskopą, sąmoningai išsirinko būtent tai, ką girdime At echo lake. Ir patikėkit, jie nesuklydo.

8 iš 10

Ariel Pink's Haunted Graffitti - Before Today

Lo-fi genijus Ariel Pink po truputį lipa iš undergroundo į dienos šviesą. Jau pasirodžius naujajam singlui Round and round, tapo aišku, kad atlikėjo debiutas leible 4AD bus pažymėtas ne vien parašu ant kontrakto. Nepakartojamai sujungęs niūrų Marianne Faithfull Broken English ritmą su devinto dešimtmečio soul-popsiniu vokalu, jis privertė nerimauti, kaip skambės visas Before today. Apskritai, kai Ariel Pink nebėra jau toks Lo-fi ir savo aranžuotėmis nebesityčioja iš vieno ar kito praeityje populiaraus standarto, atrodo, kad savo muzika grupė pernelyg mėgaujasi. Neesant artistiško atstumo ir šaltumo, viskas ima panašėti į tokį džeksonišką nuoširdumą.

Bet Ariel Pink nebūtų savimi, jei čia pat nepateiktų 180 laipsnių albumo nuotaiką pasukančių kūrinėlių. Butt-house blondies maišo devinto dešimtmečio grunge su keistomis gitarų partijomis - puikiai tiktų ir ankstyvajam Bix repertuarui (ir muzika, ir tekstas). Labai gražiai skamba Bright lit blue skies - lyg Beach Boys grotų post-panką, o štai paskutinysis kūrinėlis Revolution's a lie primena tą visiems žinomą atvejį, kai koncerte tiesiog "sprogęs" grupės gabalas, studijinėje versijoje yra šaltut-šaltutėlis ir dar prastai girdimas, o Curtis'iškas vokalas kartoja "running away, running away".

Nežinia, kaip čia su tuo albumo naujumu, nes kūrinėlis Beverly kills jau smagiai sukosi ir pernykščiame Ariel Pink geriausių dainų rinkinyje, bet nauja dainos versija yra puiki proga palyginti, kaip pakito grupės skambesys ir užčiuopti naujos muzikos esmę. O esmė kol kas yra sunkiai paaiškinama. Beverly kills, apgaubta tiršto lo-fi rūko, anksčiau klausėsi kaip kažkokių senų pop-muzikos klišių kratinys naujoje šviesoje. Rūkas išsisklaido, o muzika vis dar perteikia emocijas ir kaskart sukuria distanciją nuo masinio skonio. Žodžiu, smagu klausytis pop muzikos, kai ji nėra pop. Viename interviu Ariel Pink apie savo grupės skambesį sakė, kad yra žmonių tiesiog neklausančių jo muzikos, o visi likę yra įsitikinę, kad tai pats geriausiais dalykas, kokį jie yra girdėję. Manau, tai įtikina, kad neverta ieškoti šios kūrybos recepto ar bandyti suprasti, kokios koncepcijos dabar laikosi lo-fi vėliavnešiu vadintas atlikėjas.

Laikas parodys, ar Ariel Pink taps estetiškuoju Frank Zappa, tačiau kol kas daugelio kritikų požiūris į jį būtent toks. Jei jau klausai ir rašai apie Ariel Pink, kabinėtis sunku, nes atrodys mažų mažiausiai kvailai.

8 iš 10

A Grave With No Name - Mountain Debris

Trumpam grįžkime į praėjusius metus. Galima sakyti, kad kai ką ten pamiršome, galima - kad iš tolo jau matyti, kaip tie metai skambėjo. Klestėjo vienaląsčiai lo-fi projektai iš Bruklino apylinkių, iš kapų kėlėsi Jėzūs-Marijos, žodžiu, anūkams bus ką patyrinėti apie 2009. Pačioje metų pabaigoje pasirodęs debiutinis grupės A Grave with No Name albumas Mountain debris, be jokios abejonės, savyje talpina daugybę praūžusiems charakteringų momentų.

Ilgesinga garage-country baladė And we parted ways and mt Jade vis bando priminti kažką svarbaus, bet kulminacijos nepasiekia, o tik kartojasi. Įkvėpimo šaltinio grupė neslepia užvedančiame kūrinyje Silver, o albumo pirmoji The sun rises iš cure'iškos gitarinės miglos palaipsniui išsivysto į tikrą kosminį shoegaze'ą.

Dar vienas ingredientas būtinas 2009-iesiems - šiek tiek stilizuotų klasikinio roko priemaišų - Sofia - neprasčiau už šio reikalus "specus" Thee Oh Sees. Vienintelis, ko čia nerasite - ekstremalaus triukšmingojo lo-fi (no-fi), kurį pernai skandalingai propagavo Psychedelic Horseshit ir Wavves. A Grave with No Name labiau linksta prie lyrikos (The Underpass) ir konservatoriškos pagarbos aštunto dešimtmečio underground'ui.

Jeigu atvirai, man būtų labai keista jei po metų mes kalbėtume apie panašias tendencijas 2010-aisiais - reikia pripažinti, kad kai kas ima kartotis, tačiau yra muzikos, kuri įsirėžė ilgesniam laikui ir bus naudojama muzikinėse laboratorijose kaip pasiteisinę reagentai.

6 iš 10

The Mantles - The Mantles

Jei važiuoji tu į San Franciską... Rasi ten ir visai neblogai triukšmaujančią grupę The Mantles. Kompanija Siltbreeze, po savo sparnu glaudžianti Eat Skull, Blues Control ir daugelį kitų lo-fi eksperimentatorių, neseniai išleido debiutinį The Mantles. Iš karto skubu pareikšti, kad šių veikėjų įdomiau klausytis kol jie skamba septinto dešimtmečio pop-rock formatu, o ne stengiasi susilieti su savo kolegomis iš Siltbreeze.

Beveik iš The Hollies repertuaro Look away, Bob'o Dylano elektrinį bliuzą primenanti Don't lie arba noise energija pakrauta What we do matters - rinkitės kas patinka. Tai geras miksas vakarėliui nuo 60's iki blogietiško punk. Tik ar ilgi lo-fi pragrojimai tarp įsimenančių frazių ir neblogų tekstų neišgąsdins kaimynų? Jei jau taip atsitiktų, norėtųsi The Mantles girdėti gyvai arba bent jau taip pasiaiškinti atvykusiam ekipažui.

Čia aš taip viską smulkiai įsivaizduoju, nes albumas turi tiesos - neapsimestinumo - gyslelę. Kai klausai James, supranti kad prieš keturiasdešimt metų šitie vaikinai galėjo būti super-žvaigždėmis.

Dar yra tribiutas jauniems Rolling'ams Burden (nepainioti su nukvakusių Rolling'ų Beast of Burden) ir viršelis, kuriame atmintis refleksiškai aptinka Jimi Hendrix'o atvaizdą - kaip kokioje turino drobulėje.

7 iš 10

The Mantles- Don't Lie