A Grave With No Name - Mountain Debris

Trumpam grįžkime į praėjusius metus. Galima sakyti, kad kai ką ten pamiršome, galima - kad iš tolo jau matyti, kaip tie metai skambėjo. Klestėjo vienaląsčiai lo-fi projektai iš Bruklino apylinkių, iš kapų kėlėsi Jėzūs-Marijos, žodžiu, anūkams bus ką patyrinėti apie 2009. Pačioje metų pabaigoje pasirodęs debiutinis grupės A Grave with No Name albumas Mountain debris, be jokios abejonės, savyje talpina daugybę praūžusiems charakteringų momentų.

Ilgesinga garage-country baladė And we parted ways and mt Jade vis bando priminti kažką svarbaus, bet kulminacijos nepasiekia, o tik kartojasi. Įkvėpimo šaltinio grupė neslepia užvedančiame kūrinyje Silver, o albumo pirmoji The sun rises iš cure'iškos gitarinės miglos palaipsniui išsivysto į tikrą kosminį shoegaze'ą.

Dar vienas ingredientas būtinas 2009-iesiems - šiek tiek stilizuotų klasikinio roko priemaišų - Sofia - neprasčiau už šio reikalus "specus" Thee Oh Sees. Vienintelis, ko čia nerasite - ekstremalaus triukšmingojo lo-fi (no-fi), kurį pernai skandalingai propagavo Psychedelic Horseshit ir Wavves. A Grave with No Name labiau linksta prie lyrikos (The Underpass) ir konservatoriškos pagarbos aštunto dešimtmečio underground'ui.

Jeigu atvirai, man būtų labai keista jei po metų mes kalbėtume apie panašias tendencijas 2010-aisiais - reikia pripažinti, kad kai kas ima kartotis, tačiau yra muzikos, kuri įsirėžė ilgesniam laikui ir bus naudojama muzikinėse laboratorijose kaip pasiteisinę reagentai.

6 iš 10

Psychedelic Horseshit - Shitgaze Anthems

Apie Woodsist žadamą išleisti Psychedelic Horseshit albumą Too Many Hits mes dar parašysime ateityje, tačiau štai ką lo-fi nusispjovėliai krečia dabar – pasirodė būsimų hitų „b-pusių“ rinkinys Shitgaze Anthems. Antrarūšis, pasirodo, gali būti net arklio mėšlas. Ir groti tokią muziką yra kiekvieno shitgazerio garbės reikalas. Turint omeny visą šią anti-logiką, Too Many Hits gali ir nebepasirodyti. Atlyginimo negaunantis studijos darbuotojas netyčia nuspaus „record“ ir visas šedevras liks tik melomanų mituose ir legendose.

Shitgaze Anthems nėra ausį glostantis įrašas, tad jei ausų būgnelio neniežti, klausyti tikrai nebūtina, pakaks perskaityti dainų pavadinimus – We‘re pink floyd, bitch arba Dreadlock paranoia.

6 trumpučiuose kūriniuose skamba būgnai, akustinė ir elektrinė gitaros, sintezatorinė migla ir tikrai nekoks vokalas. Visi šie elementai yra nesutverti vienas kitam ir užuot darniai susijungę tiesiog sukrenta į vieną didelę šūdo krūvą. Paskutinėje kompozicijoje Floating in space grupė labai juokingai nutyla... ir staiga pasigirsta pavėluotas gitaros solo – maždaug „sorry, chebra, pramiegojau“. Girdisi magnetofono „tyla“ ir įrašo trukdžiai.

Bet juk Andy Warhol‘as nevaizdavo pupų skardinės, jis vaizdavo pupų skardinės vaizdavimą. Taip kad ketvirta mano pastraipa apie tikrai blogai skambantį albumą, matyt, ir yra tikrasis šio projekto rezultatas.

5 iš 10