Svieto pabaiga (At World's End/ Ved Verdens Ende)
Danų filmas, kurio scenarijų rašė „Adomo obuolių“ scenaristas, - labiausiai nuviliantis iš visų matytų festivalio filmų. Tamsaus, bet kartu subtilaus daniško humoro čia tik likučiai. Perskaitęs anotaciją apie danus Indonezijos džiunglėse persekiojamus vietos policijos (greičiau jau armijos) bei mafijos ir ieškančius nemirtingumą suteikiančios gėlės tikėjausi tarantiniško pastišo, ironiškos distancijos, smurto dėl smurto estetikos ar ko nors tokio, tačiau nieko panašaus – tiesiog standartinis nuotykių filmas praskiestas skystokais juokeliais ir pasaldintas romantine linija, filmas, kokius, manau, rodo penktadienio vakarais per TV. Šabloniškas šabloniškų personažų sugretinimas – logiškas, racionalus, kompleksuotas, tėvo įtakos ir psichologinio šantažo negalintis atsikratyti nevykėlis kriminalistų psichiatras ir kvailoka, bet nuoširdi ir plepi jo sekretorė, kurių santykių raidą stebėti daugiau nei nuobodu. Ir žinoma, „netikėta“ pabaiga. Tiesa, vietomis neryžtingo pagrindinio personažo, įmesto į kritines situacijas, elgesį stebėti visai įdomu.
Rimtas vyrukas (A Seriuos Man)
Brolių Coen‘ų filmus po visų senukų ir oskarų dabar jau tarsi ir būtina pažiūrėti. Ir šįkart filmo siužetas taip pat intriguojantis – žydas fizikos dėstytojas, kurio šeimyninis, finansinis, profesinis gyvenimas su pagreičiu ritasi žemyn atsakymų ieško pas vienas už kitą išmintingesnius rabinus. Tačiau rabinai duoda greičiau dzen budistinius atsakymus, nei skleidžia Toros išmintį – vienas siūlo į viską, o ypač automobilių stovėjimo aikštelę, pažiūrėti kitaip, antram niekas apskritai neatrodo svarbu, o pats išmintingiausias cituoja Jefferson Airplane. Broliai Coen‘ai ir toliau lieka ištikimi sau ir žmogų pastato prieš neišvengiamą ir nenugalimą likimo jėgą ir visai nesvarbu ar tas likimas ateina monetą mėtančio sociopato ar prakeiksmo pavidalu. Ir vis dėlto filmu nesimėgavau taip, kaip ankstesniais jų darbais. „Rimtas vyrukas“ tarsi ir turėtų būti komedija, ir vargšo fizikos dėstytojo pastangos atsakyti į klausimus „už ką?“ ir „kodėl?“ komiškai graudžios, tačiau atskirų scenų humoras pakankamai vidutiniškas. Žinoma daugeliui buvo ypatingai juokinga stebėti Bar micvos metu nuo marichuanos apsvaigusį jaunuolį ar kyšį duodantį azijietį studentą, tačiau norėtųsi subtiliau. Juokingesnė yra Coen‘ų saviironija, kaip žinia šie yra žydų kilmės. Šiaip filmą pamatyti verta, nebent esate radikalus žydų ortodoksas.
Mėnulis (Moon)
„Mėnulis“ yra sentimentalus filmas, bet sentimentalus gerąją prasme. Vienišas astronautas mėnulyje žvelgiantis į tolimą žemės peizažą skambant dramatiškam garso takeliui (pastarasis tikrai vertas dėmesio, vietomis primena kadaise pats tu toks aprašytą Blues Control) tikrai daro įspūdį, tiesa, balansuoja ties holivudinės pompastikos riba. Režisieriui pavykstą sukurti beviltiškos vienatvės atmosferą – Semas, iš nežinia kur atsiradęs kitas Semas ir robotas - kompiuteris (pasirodo pastarieji ne visada sukyla prieš žmogų ir bando jį užvaldyti) vieni tolimoje mėnulio bazėje, už tūkstančių kilometrų nuo kitų žmonių. Peizažai, atmosfera ir garso takelis tai gerai, tačiau pats siužetas man pernelyg konvencionalus, norėtųsi įdomesnių naratyvo sprendimų. Įdomiausia „Mėnulį“ žiūrėti kol išlieka paslaptis, tačiau tiesa paaiškėja pernelyg greitai ir nuo pusės filmo telieka tiesiog stebėti, kaip veikėjai (veikėjas?) su ta tiesa pasielgs. Šiaip filmas turbūt turėtų būti apie tai, kas yra žmogus ir apie vienatvę ar kažką panašaus, tačiau man tai daugiau gražus reginys, kurį vis dėlto rekomenduočiau.
Iltinis dantis (Dogtooth/ Kynodontas)
Graikų filmas pateikia solidžią absurdo, grotesko ir juodo humoro (tokio juodo, kad beveik nebejuokinga) puokštę. Nuošalioje priemiesčio viloje tėvai dresuoja tris savo vaikus kaip paklusnius šuniukus (pastarąjį, priešingai negu vaikus, jie vis dėlto patiki profesionaliam dresuotojui). Vaikai yra visiškai apsaugoti nuo „žalingo aplinkos poveikio“ ir tiki tėvų sukurtu alternatyviu pasaulio modeliu. Atrodytų ypatingo grotesko nereikia, kad suprastum jog psichopatas, turintis galią savo rankose ir pozityvių - negatyvių stimulų metodu auklėjantis vaikus yra pavojingas, o vaikai yra traumuojami, tačiau „Iltinis dantis“ daug paveikesnis nei sveikas protas. Nepatogi filmo atmosfera, kuriama tarsi iš šalies objektyviai fiksuojant šeimos gyvenimą, režisieriaus pozicija tarsi visai nejaučiama. Neaiški ir filmo išvada (jei tokia iš vis yra), tačiau taip dar geriau, paliekama interpretacijos laisvė. Filmą patartina pažiūrėti nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo rengėjams.
Baltas kaspinas (The White Ribbon/ Das Weisse Band)
Haneke‘s „Baltas kaspinas“ geriausias visų matytų festivalio filmų. Per baimės, hierarchijos, puritoniškų krikščionybės dogmų represuotos XX a. pradžios kaimo bendruomenės gyvenimą režisierius nagrinėja blogio kilmę. „Baltas kaspinas“ nuo pat pradžios kupinas įtampos ir nerimo, kone gotikinės nuotaikos. Haneke atskleidžia už tvarkingos visuomenės fasado slypinčias psichologines traumas, perversijas, ideologijos pagalba palaikomus galios rėžimus, o kaimo autoritetai - pastorius bei daktaras – viso to priešakyje. Nenuostabu, kad tokia trauminė patirtis prasiveržia smurto pavidalu, o kaimo bendruomenę šiurpinantys nusikaltimai pranašauja artėjančio karo nuotaikas. Visa tai „Baltame kaspine“ pateikiama subtiliai ir neskubant. Ne pats pavasariškiausias filmas, bet dvi su puse valandos tikrai vertos dėmesio.
Taip pat pats tu toks kiek anksčiau matė šiuos KP filmus:
