PATYS TIE 1960 ALBUMAI

O štai ir antroji mūsų turistinio žygio po muzikos istoriją dalis - 10 dėmesio vertų 1960 metų albumų. Reikia pripažinti, kad skirtingai nuo dainų ir kūrinių, albumų lentelė taip tiksliai neatspindi viso muzikinio peizažo - kas buvo "ant bangos" tais šlovingais metais. Priežastis - albumas (arba tiksliau vinilinis ilgagrojis) dar nebuvo tapęs populiariausia muzikos laikmena. Muzikos industrija 1960-aisiais dar pilnu tempu kepė trumpesnius blynus - singlus. Čia surinkti albumai nėra kažkuo prastesni - atvirkščiai, daugiau vietos liko į singlus neįtelpantiems žanrams.

#10 Johnny Cash "Ride This Train"

Niekas nemėgsta kantri, visi myli Johnny Cash'ą. Šią neeilinę asmenybę padėjau į dešimtąją vietą, nes 1960 buvo išleistas albumas-vesternas "Ride This Train". Įvairių muzikos ekspertų kažkodėl laikomas pirmuoju konceptualiu albumu. Dainos ne tik surikiuotos specialia tvarka, jame galima išgirsti šiokius tokius veikėjus ir šiokį tokį veiksmą. Turint omenyje, kad tuomet atlikėjų ilgagrojai dažniausiai būdavo ne kas kita o prieš tai išleistų singlų rinkiniai, "Ride This Train" yra unikalus. Tačiau reikėjo būti Johnny Cash'u, kad tokią prabangą sau galėtum leisti.

#9 Odetta "Odetta Sings Ballad For Americans And Other American Ballads"

Praeitame įraše minėjau, kad folk muzika tapo vienodai baltųjų kaip ir juodųjų. Tačiau skirtingai nuo gydančio bliuzo ar šėlstančio džiazo, folk muzika tapo rimta platforma juodaodžių teisėms reikšti. Juk beprasidedantis septintas dešimtmetis Amerikoje buvo kaip niekad kupinas rasinės įtampos   vs. išsilaisvinimo dvasios. Vieną pirmųjų "protesto dainos" albumų įrašė puiki folk atlikėja Odetta. 

#8 Elvis Presley "Elvis Is Back!"

Toli gražu ne geriausias Elvio albumas, tačiau tai juk įvykis! Albumo pavadinimas žymi Amerikos scenos karaliaus sugrįžimą iš... kariuomenės, kur jis atliko pareigą tėvynei. Ar ne puiki propaganda? Be žymiosios "Fever" albume galima išgirsti tokius šlagerius kaip "Soldier Boy" ir "Reconsider Baby".

#7 Wayne Shorter "Second Genesis"

Džiazo istorija yra labai apgaulinga. Pavyzdžiui, saksofono meistras Wayne'as Shorter'is yra geriausiai žinomas kaip vienas jazz fusion pradininkų (kartu su Joe Zawinul, Herbie Hancock'u, Miles Davis), tačiau daugelis elektrinio džiazo žvaigždžių debiutavo žymiai anksčiau. Wayne'as Shorter'is išleido galybę klasikinio arba bebop džiazo albumų - ir "Second Genesis" tai patvirtina. Nors albumas ir akustinis, Wayne'o Shorter'io saksofonas kaip visada sodrus ir dinamiškas.

#6 Eddie Cochran "12 Of His Biggest Hits"

Šeštojoje mūsų top'o vietoje yra tragiškas albumas. Tragiškas ne savo muzikos kokybe, o istorija. Roko pionierius Eddie Cochran jo pasirodymo nesulaukė - žuvo autokatastrofoje, po mėnesio albumas buvo perleistas kaip "Memorial Album".  Jeigu iš tiesų domitės roko istorija, labai verta atkreipti dėmesį į šią asmenybę. Cochran'o skambesys man asmeniškai žymiai skoningesnis nei daugelio jo amžininkų ir tarytum "suprojektuotas" į tolimą ateitį. Nedaugelis jautė, kur vystysis rokas ateinantį dešimtmetį. O jam buvo tik 21.

#5 John Coltrane "Giant Steps"

Jeigu kalbant apie kitų džiazmenų muziką reikia vartoti terminus kaip jazzfusion, skirti bebop nuo hard bop, tai su John Coltrane viskas yra kitaip. Visada savitas ir visada savas, tikrų fanų vadinamas tiesiog Train - veikiausiai dėl geriausio savo albumo "Blue Train". Po trijų metų išleistas "Giant Steps" - taip pat vienas žymiausių Coltrane'o diskografijoje. Beje, šis liūdnasis genijus turi, ko gero, aršiausią fanų armiją pasaulyje. Jeigu sutiksite tikrą užkietėjusį koltreinistą, nerizikuokite leistis į diskusijas.

#4 Nina Simone "At Newport"

Kaip jau minėjau, rokas 1960-aisiais dar nebuvo atsikovojęs savo liūto dalies muzikos pasaulyje ir tą įrodo legendinis Newport'o festivalis - savotiškas dešimtečio pradžios Vudstokas, į kurį tokie naivūs personažai kaip ankstyvieji rokenrol'o atstovai nebuvo kviečiami. Tik bliuzas, džiazas ir folk. Beveik visos to meto žvaigždės dalyvavo Newport'e ir turėjo garbės išleisti po koncertinį albumą. Žvaigždė, kurios pristatinėti nereikia ir šiandien:

#3 Ray Charles "Genius Hits The Road"

Albumas, kurio dalelė jau buvo pagerbta praėjusiame įraše. Nors pavadinimas klaidingai koncertinis, "Genius Hits The Road" labiau siūlosi į konkurentus minėtam Johnny Cash'o vientisąjam albumui. Daug didelių ir mažų hitų, vis daugiau greito tempo ir nesenstantys Ray'aus akordai, nuodėmingai panašūs į juodo Dievo muziką gospel.

#2 Miles Davis "Sketches Of Spain"

1959 metais Miles Davis išleido albumą "Kind Of Blue", apie kurį pasakyta daug daugiau nei pats Miles'as kada nors norėjo pasakyti. Kitais metais išleistas "Sketches of Spain"- mano mėgstamiausias iš akustinių Davis'o albumų. Tai jau buvo mažytė revoliucija, laisvesnė forma. Kaip bebūtų keista nuo džiazo standartų Miles'ą išvadavo ... klasikinė ispanų kompozitorių muzika. Būtent dėl to nelabai mėgiamas džiazo kritikų, bet dievinamas visų kitų, "Sketches of Spain" atsidūrė beveik pirmojoje mūsų albumų top'o vietoje.

#1 Joe Meek "I Hear A New World"

Praėjusiame įraše jau minėtas prodiuseris Joe Meek ir jo futuristinis garsų ir balsų albumas nemažai žadančiu pavadinimu "Aš Girdžiu Naują Pasaulį". Joe Meek buvo žmogus-eksperimentas, bene pirmasis gerokai per ilgai užsisėdėjęs įrašų studijoje ir įtikėjęs į magišką garso įrašo galią. Man šis albumas svarbus tuo, kad davė pradžią albumams, "nunešantiems" stogą - tokių šiame projekte bus dar ne vienas. 

Gūdžiais 1960-aisiais muzikos albumas ir apskritai garso įrašas buvo tokia beskonė medija, skirta pertransliuoti šimtus pavergusį Elvį tūkstančiams. Žinant, kad TV galėjo pertransliuoti dar plačiau, įrašai tapo tik pelno susigrąžinimo priemone. Pastangos ir "menas" likdavo kažkur kitur. Įsivaizduokite, kokiu reikėjo būti genialiu bepročiu, kad sukurtum albumą-pasaulį: su savais dėsniais, balsais ir netikra tikrove. Tokia buvo mitinė muzikos pasaulio būtybė Joe Meek.  

Mes jau ant pačių tų 1961-ųjų slenksčio. Laikykitės!

PATYS TIE 1960 GABALAI

Pirmiausia, kodėl pradedame nuo 1960 metų. Atsakau: dėl to, kad gražus skaičius. Galima būtų pradėti šiek tiek anksčiau arba vėliau, bet iš esmės tai yra laikmetis, kai visuose populiariosios muzikos žanruose ėmė vykti labai intriguojantys ir įdomūs procesai. Tuo metu jau reiškėsi bliuzo, džiazo, rokenrolo, ritmenbliuzo ar tiesiog pop atlikėjai, greitu metu imsiantys keisti muzikos pasaulio taisykles. Tiesa, išvardintų krypčių atstovai tuomet skriejo dar tolimose viena kitoms orbitose. Kokios cheminės reakcijos prasidėjo jiems susitikus, susidraugavus ir susiliejus, stebėsime ateityje. O kol kas 10, mano galva, pačių geriausių 1960 metų dainų.

#10 Tina Turner - A Fool In Love

Karavaną pradeda tikriausiai daugeliui puikiai pažįstama dama. "A Fool In Love" yra pirmasis oficialus Tinos Turner ir jos sutuoktinio Ike'o hitas. Nežinau, kada gimė tas mitas apie Tina Turner kaip didžią vokalistę ar muzikantę. Man ji visada buvo pop-žvaigždė iš didžiosios ŽV. Energija, šou, seksas. Lady Gagai reikia slėptis.

#9 Elvis Presley - It's Now Or Never

Bene didžiausias 1960 metų hitas - tai iki skausmo pažįstama romantinė baladė "It's Now Or Never". Skirtingai nuo T.Turner, karalių iš didžiosios PR aš visada gerbiau. Tačiau būtent šiais metais Elvis Presley pirmą kartą savo gitaros grifu nusitaikė į pop lyrikos laukymes. Tokie klubus išjudinantys numeriai kaip "All Shook Up", "Houndog" ir "Jailhouse Rock" liko praeityje. Nepaisant to, Elvis tuo metu dar tikras karalius.

#8 The Ventures - Walk Don't Run

Drauge su rokenrolu vystėsi ir gimininga jam muzikos kryptis - Surf. Kaip ir rokenrolas, Surf stilius turi ilgą istoriją, o savo populiarumo piką pasieks taip pat panašiu metu - po kelių metų. 1960-aisiais garsiai nuskambėjo vienos pirmųjų Surf grupių The Ventures kūrinėlis "Walk Don't Run". Įdomu, kad The Ventures yra išskirtinai instrumentinė grupė ir koncertuoja (kai kas nors paprašo) ir mūsų dienomis.

#7 Chubby Checker - The Twist

Tų metų muzika - neatsiejama nuo naujų, vyresniajai kartai nepriimtinų šokių. Naujas šokis, kuris buvo detaliai demonstruojamas per televiziją, paprastai užtikrindavo sėkmę ir keliems singlams. Taip Amerika, o iš paskos ir likęs pasaulis, išgyveno Shake, Chicken, Mashed Potato, Loco-Motion ir kitokių novelty šokių karštines. Žymiausia iš jų - tai tvisto manija. O prasidėjo ji nuo Chubby Checker'io. Niekada nesupratau nei muzikinės, nei choreografinės šito daikto vertės, tačiau laiko egzaminą tvistas išlaikė. Už tai jam garbinga septintoji vieta.

#6 Michael Cox - Angela Jones

Nors Didžioji Britanija tuomet dar nebuvo muzikinė metropolija, anglų prodiuseriai ir muzikantai greitai mokėsi iš savo kolegų JAV. 1960 metais parašyti, įrašyti ir sėkmingai parduoti šiuolaikiškai skambančią dainą apie meilę jie mokėjo taip puikiai, kad net darėsi nuobodu. Kaip dažnai tokiais atvejais atsitinka, atsirado norinčių šiek tiek paeksperimentuoti. Singlą "Angela Jones" prodiusavo didi ir paslaptinga to meto asmenybė Joe Meek, apie kurį plačiau pakalbėsime kitame įraše. Dainuoja tuomet dvidešimtmetis Michael Cox: 

#5 Joan Baez - Silver Dagger

Šalia meinstryminės Amerikos muzikos visada buvo ir bus dainos su akustine gitara rankose. Nors tradiciškai stilius folk priklausė juodaodžiams vergų palikuonims, XX amžiuje liaudies dainos, interpretuojamos atlikėjų bardų, tapo visų - nepriklausomai nuo rasės, religijos ar amžiaus. Praėjusiais dešimtmečiais žymiausi folk revival atstovai buvo sūnus-palaidūnas Woodie Guthrie, pamokslautojas angelo balsu John Jacob Niles ir šio stiliaus "normintojas" bei saugotojas Pete Seeger. Septintajame dešimtmetyje atėjo nauja karta su Bob Dylan'u priešakyje, tačiau pirmoji jų buvo Joan Baez, 1960 metais išleidusi savo debiutinį albumą. Penktoje mūsų top'o vietoje liaudies baladė "Silver Dagger". Šimtai šios dainos versijų buvo ir prieš ir po J.Baez, tačiau ilgainiui būtent šis įrašas tapo žymiausiu atlikimu.

#4 The Folkes Brothers - Oh Carolina

O tuo metu Jamaikoje... Taikiai traukdami dūmą vietiniai gyventojai sudainavo Jums puikiai žinomą dainą. Tačiau tokioje aukštoje pozicijoje ji čia ne dėl to. Daugelis žiniukų iš Jamaikos sutaria, kad ansamblio The Folkes Brothers įrašytas hitas "Oh Carolina", prodiusuotas paties Prince Buster, buvo vienas tų ankstyvųjų kūrinių turėjęs didelę įtaką regio atsiradimui. Tai dar ne rokstedis, ir net ne ska, tai tiesiog linksma jamaikietiška melodija su naujomis pretenzijomis.

#3 Bo Diddley - Road Runner

Jeigu regis buvo dar kažkur pasąmonėje, tai rokenrolo išradėjai mėgavosi savo žvaigždžių valanda. Žmogus, be kurio šiuolaikinė muzika būtų kitokia - Bo Diddley. Ritmo ir bliuzo miksas su rokenrolo dvasia vėliau tiesiog sprogęs The Rolling Stones, The Who, Led Zeppelin ir kitų garsių grupių muzikoje. 1960-aisiais per miestus ir kaimus aidėjo jo kūrinėlis "Roadrunner". 

#2 Ray Charles - Georgia On My Mind

Šio atlikėjo nedrįstu pristatinėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad "Georgia On My Mind" yra vienas geriausių ir mano mylimiausių Ray Charles'o kūrinių. Maždaug tuomet jam ir buvo prilipinta "genijaus" etiketė. Prilipo, nes buvo nuoširdūs laikai ir tai buvo tiesa (sutapo).

#1 Sam Cooke - Chain Gang

O pirmoje vietoje yra dar viena to meto žvaigždė Sam Cooke. Būtent jo muzika imta vadinti žodžiu soul - stilius, kuris vis dar gyvas ir šiandien, tačiau jau visai kitoks. Sam Cooke buvo neabejotinas talentas ir įrašė daug kitų jums puikiai žinomų kūrinių, perdainuotų dar daug kartų. Labai gaila, kad po kelių metų šio puikaus atlikėjo gyvybė nutrūko (labai keistomis aplinkybėmis). Nors pagrindinis Sam Cooke 1960 metų hitas buvo "Wonderful World", aš pasirinkau man labiau patinkantį kūrinį. Sam Cooke "Chain Gang" yra geriausia 1960 metų daina. Pabandykite pasakyti, kad ne.

Kitoje dalyje, skirtoje 1960 metams, nupūsime dulkes nuo pačių pačiausių albumų dešimtuko. Iki greito!

It was a very good year.

Lygiai prieš metus interneto vandenyne atsirado įrašas iš naujo tinklaraščio Pats Tu Toks. Aha, jau metai. Ta proga norisi sau palinkėti būti "nauju" ir kitą, ir dar kitą gegužę. Kol kas Pats Tu Toks blogui tai pavyzdingai sekasi, nes yra pareiga apie vienus reiškinius žūtbūt parašyti, o apie kitus - aplinkybės, verčiančios tiesiog patylėti. Taigi, dažniausiai užduodami klausimai apie šį laisvamanišką projektą yra "tai čia, matyt, labai naujas blogas?" ir "apie kokią muziką jūs rašote?". Klausimai, kuriuos išgirdus, kyla noras atsikalbinėti. Pats tu naujas blogas ir pačių jūsų muzika yra kokia. Per šį laiką buvo keletas išpildytų ar neišpildytų pažadų - tai albumai, apie kuriuos parašyti "reikėjo", tačiau visą likusį laiką valdė nekontroliuojamas individualus ekspromtas. Tai muzika, kuria minta autoriaus siela. Pats neobjektyviausias, bet teisingiausias kriterijus. Tiesa, vis labiau norisi jam nusižengti. Kodėl? Nes per dažnai keliamės už Atlanto, per retai užsukam į Vilniaus renginius, per retai rašome apie Lietuvos "muzikines viltis". Kodėl? Nes pagrindinis epitetas, nusakantis Lietuviško reiškinio šaunumą, yra "vienintelis". Kai tokį, atsiprašant, unikumą pastatai į vieną gretą su kitais Pats Tu Toks veikėjais, nejučia įsijungia "gulinčių nemuša" sindromas ir Lietuvos "muzikinėms viltims" belieka glostyti galvelę: vienintelis iš Lietuvos...

Tačiau per metus atėjo dar vienas nušvitimas, kad ir čia nereikia nuleisti plunksnų - asmeninės tragedijos ant scenos ar įrašų studijoje gali puikiai atsispindėti šiame asmeniniame ekspromte. Taigi, nuo šiol reikia tikėtis Pats Tu Toks muzikos ne kaip dievų nektaro, o dievų nektaro, atskiesto tautine šūduvėle. Tai ne pažadas daugiau rašyti apie artimesnius Lietuvai dalykus, o veikiau noras grūdintis ir įrodyti skaitytojui kai kurias tiesas. Juk kvaila kažką kritikuoti nesusipažinus iš arčiau, ypač pas mus.

Naftavinylas: Natty Dread

Amžius: 36 meteliai

Leiblas: Island.

Plokštelės būklė: Intensyviai klausoma ir šiandien.

Pripažintas kaip vienas geriausių visų laikų regio albumų, 1974-aisiais įrašytas ir išleistas Bobo Marley autorinis šedevras Natty Dread visų pirma yra lūžio albumas. Galima sakyti, kad lūžio atlikėjo karjeroje - būtent po jo iš "įdomaus" ir egzotiško Jamaikos muzikanto jis pavirto pasauline super-žvaigžde ir ilgainiui visos regio kultūros sinonimu. Tačiau taip jausmingai nepostringaujant, atsitiko vienas labai paprastas dalykas. Nebeliko The Wailers trijulės - Bob Marley, Peter Tosh ir Bunny Wailer. Pastarieji du, švelniai pasakius, nebuvo labai patenkinti tampriais Marley ryšiais su Londonu ir augantį populiarumą vertino daugiau kaip "babilono" įtaką. Arba tiesiog pavydėjo.

Atsirado nauja grupė - Bob Marley and The Wailers, ir ta grupė pirmąkart prisėdo įrašų studijoje. Čia yra Rebel music su nepakartojamu pritariamojo vokalo sprendimu, tapusi viena iš gyvų grupės pasirodymų kulminacijų. Taip pat gatves bei sutiktus žmones skaičiuojantis Marley pasivaikščiojimas Kingstonu Natty dread.

Vienas pirmųjų tokių griežtų autoriaus kūrinėlių Revolution su pagrindine eilute "It takes a revolution to make a solution", tarsi priminimas buvusiam kolegai Toshui, kad ne viskas prarasta. Ir iš tikrųjų, netrukus Marley tapo svarbiausia politine ir religine figūra Jamaikoje. Jo atsivertimas į rastafari religiją prieš kelis metus dabar tapo sektinu pavyzdžiu, o 1975-aisiais mirus pagrindinei šio Judėjimo ikonai Etiopijos imperatoriui Haile Selassie, subkultūrinis mitas buvo galutinai sucementuotas, o Marley iki šiol yra neatsiejamo jo dalis.

Linksmas raginimas geriems darbams Bend down low užkrečia nepakartojama regio ritmika, o baladė No woman, no cry čia dar studijinėje versijoje laukia savo žvaigždžių valandos albume Live!.

Nežinia kodėl albumo pradžiai pasirinkta nauja Lively up yourself versija, vienas didžiausių senųjų Wailer'ių hitų. Sakykime, kad niekas nesibaigia ir niekas neprasideda. Tiesiog pasibaigus pusei "A", reikia prieiti prie pafo, apversti pusę "B" ir švelniai nuleisti adatėlę.

Motion: Hurt Locker

Kai žiūri filmą, ką tik gavusį šešis Oskarus, nori nenori užduodi sau kankinantį klausimą "ar iš tiesų vertas?", lyg žinotum, kas dedasi akademikų galvose. Tačiau įtemptus vaizdus kino teatro ekrane pakeitus titrams, klausimas apsisuko kitu kampu - "ar nesujauks šeši Oskarai šio kūrinio?". Ir jau pats imi kurti sąmokslo teorijas - gal tai eilinis amerikiečių bandymas pateisinti savo buvimą Irake? Tik tada kas yra "tai" - pats filmas ar šeši Oskarai?

Moteris, buvusi žmona. Apie Kathryn Bigelow režisūrą šnekama tik tokiomis kategorijomis. Tačiau jeigu kiną apie karą galima vadinti poetiniu, tai čia poezijos daug. Ir ji nėra patriotinę ar motinišką ašarą spaudžianti, o daugiau žaidžianti prasmėmis. Kaip profesionalus išminuotojas prekybos centre renkasi javainius?

Misija DIY. Nežinia, ką apie filmą pasakytų Irake tarnavę amžininkai, tačiau išminuotojų būrys veikia savo nuožiūra, iracionaliai, tarytum bandydamas prisitaikyti prie margos Bagdado aplinkos. Improvizuojama, spėjama, nepataikoma. Rodos, tuoj išlys piktas generolas baltomis kelnėmis iš filmų apie Vietnamą ir pamokys nesilaikančius taisyklių kareivius. Generolų čia nėra iš principo, panašu, kad jie panašiame mėšle, kaip ir visi vietinių gyventojų nekenčiami JAV piliečiai.

Klaida. Ji gali būti vadinama filmo simboliu - tiek politine, tiek herojų profesijos, tiek siužeto prasme. Vietinio berniuko, pardavinėjančio amerikiečiams DVD diskus, kūnas aptinkamas teroristų slėptuvėje - išskrostas ir prikimštas bombų. Būrio vadas leidžiasi ieškoti berniuko šeimos, įsivelia į keletą ginkluotų musulmoniškų konfliktų. Bet tai ne tas berniukas, tik panašus. Ne komiškas atsitikimas, bet ir ne tragedija. Parašyčiau gyvenimas, bet kažkaip nuvalkiotai skamba.

Bele-kaip sudėlioti vaizdai:

Bande Annonce The Hurt Locker Trailer
Uploaded by FilmGeek-TV. - Classic TV and last night's shows, online.

Motion: Taking Woodstock

Režisieriaus Ang Lee filmas Taking Woodstock yra sukurtas pagal neseniai pasirodžiusią Elliot Tiber memuarų knygą. Autorius, kuris ir tapo pagrindiniu filmo herojumi, kelia abejotiną legendinio festivalio organizavimo interpretaciją. Esą jo už dolerį iš savivaldybės įgytas leidimas rengti muzikos festivalį "išgelbėjo" tinkamos vietos ieškojusį organizatorių Michael Lang, o jis asmeniškai supažindino Lang'ą su vietovės savininku Max Yasgur. Tai, kad amžininkai viešai neigia bet kokį Elliot'o dalyvavimą, režisieriui suteikė progą subjektyviai pavaizduoti keturiasdešimties metų senumo istorinį įvykį, apie kurį prirašyta tiek daug, kiek nesugebėtų prisiminti joks gyvas to festivalio dalyvis.

Muzika. Muzikinis festivalio akcentas išrautas su šaknimis. Tam prieštarauja pati filmo idėja - herojus, esantis šio visatos centru vadinamo įvykio sūkuryje, negali jo pasiekti, prie jo prieiti, nes tai per didelis įvykis net visam pasauliui. Festivalio garsai tik "aidi" kažkur tolumoje. Chronologiškai tiksliai pasigirsta Richie Havens, Janis Joplin ir kitų dalyvių balsai. Šiek tiek juokingai atrodo vaizduojami žmonės, už kurių pinigus rengtas festivalis - jie šneka tomis pačiomis abstrakčiomis kategorijomis kaip ir tikrieji hipiai. Man rodos, atvežti į festivalį Hendrix'ą ir The Who visų pirma reikėjo dėl verslo.

Gėjai. Tai, kad hipių noras visus mylėti ir su visais mylėtis neišsiteko heteroseksualumo rėmuose, "Kuproto kalno" kūrėjas nutylėti negalėjo. Transvestitas, vardu Vilma, įdarbintas organizatorių gyvenamo motelio apsaugininku, matyt, turėjo tapti charizmatiškiausiu filmo herojumi, tačiau netapo. Tokių herojų, Taking Woodstock apskritai nėra. Nebent apsukrusis žemvaldys Yasgur'as, nuomos kainą pakėlęs nuo kelių tūkstančių dolerių iki keliasdešimties.

Minskas. Tūlžinga pagrindinio veikėjo mama, motelio savininkė, teigia pėsčiomis keliavusi iš Rusijos, konkrečiai Minsko iki pat Niujorko - eilinis pavyzdys, kodėl holivudo scenaristams kol kas geriau nekišti nosies į Rytų Europą. O asmeninių finansų pamokėlė finansų krizės kontekste puiki: motušė, filmo pradžioje vos nepraradusi motelio dėl skolų, staiga užplūdus pusei milijono klientų, išprotėja - pasirodo, per visą kapstymosi iš skolų laikotarpį spintoje ji slapčia sukaupė šimtą tūkstančių grynais.

Klaidingą įspūdį sudarantis treileris:

Motion: The Limits of Control

Šiek tiek pavėluotai, bet pažiūrėjau Džimo Džarmušo naujausią filmą "The Limits of Control". Nors internete vietoje pagyrų šiai juostai dažniau sutiksi diagnozę kino legendai vidutinio amžiaus krizė, pagrindinio herojaus nesibaigiantys vaikščiojimai Madrido gatvėmis ir paranojiškas raštelių kramsnojimas nuteikė teigiamai - režisierius pastatė asketišką nusikaltėlio kelionę-rebusą. Rebusą, kurio žiūrovui net nesiūloma spręsti. Pasitenkinkite ir stebėdami.

Aktorius. Pirmą kartą mačiau Isaach'ą De Bankole - pagrindinio vaidmens atlikėją, bet jis 100 proc. pasiteisino kaip filmo kūnas ir siela. Jo eisena, veido išraiška ir vienu kitu žodžiu užpildytos visos dvi valandos.

Espresso. Būtinai du puodeliai, bet jokiu būdu ne dvigubas espresso.

Siužetas. Tikras profesionalas su kareivišku lojalumu vykdo jam patikėtą paslaptingą užduotį pagal užuominas rašteliuose, kuriuos atneša įvairiausio plauko žmogystos - nuo triukšmo bijančio smuikininko iki nuogos vilioklės su pistoletu rankose.

Bilas Murėjus. Mylimas Džarmušo aktorius pasirodo tik kelias minutes pačiame juostos finale, tačiau didžiąja filmo dalimi nusivylusiems - pabaiga šiek tiek kompensuos aštraus veiksmo badą.

Muzika. Paskutiniuose režisieriaus filmuose "Coffee and Cigarettes" ir "Broken Flowers" skambėjusi muzikinių stilių eklektika čia keičiama vienatine filmo tema - primena Velvet Underground, The Doors ar kitų psichodelinių roko grupių ilgas įžangas savo kūriniams.

Klaidingą įspūdį sudarantis treileris.

Hello, tiger.

Pirmiausia, stipriai sveikiname su dviem baronkom kalendoriuje! Kaip ir kiekvieną sausį, ne-pro-šal prisižadėti visokiausių dalykų - ir galbūt 2010 bent dalis planų taps realybe. Juolab kad tigras įpareigoja būti margiems ir agresyviems :-)

Taigi, šiuos metus Pats Tu Toks pradeda tvirtai nusiteikę tęsti muzikines ekspedicijas į dar neištirtas muzikines (o ir geografines) erdves. Aplankysime ir Sibiro, ir zoologijos sodų tigrus. Taip pat drąsiai žengsime Neįsavodaržą. Kišime nosį į kino, parodų ir koncertų sales, piktnaudžiausime neribotomis interneto ir blogosferos platybėmis. O svarbiausia - neapsiribosime muzikinių naujienų srautu - trauksime į viešumą neregėtus frykus ir gaminsime naujienas PATYS.

Dar iškilmingai paminėsime savo 1 metų tortadienį (ar pamenate kada?) ir neišvengiamąjį 100-ąjį postą. Are you ready, tiger?

Pats tu geriausias 2009-ųjų albumas!

Geriausi - ne geriausi, bet 2009 metais, kurie beveik baigėsi, šiuos albumus mes klausėme smagiausiai, daugiausiai ir, matyt, klausysime 2010. Taigi, 10 pačių tokiausių abėcėlės tvarka:

Animal Collective - Merriweather Post Pavillion (Domino Records)

Blank Dogs - Under and Under (In The Red Records)

Blank Dogs- L Machine

Blues Control - Local Flavour (Siltbreeze)

Blues Control- Tangier

Ducktails - Landscapes (Olde English Spelling Bee)

Eat Skull - Wild and Inside (Siltbreeze)

Eat Skull- Heaven's Stranger

Neon Indian - Psychic Chasms (Lefse)

Neon Indian- Psychic Chasms

The Pains of Being Pure at Heart - The Pains of Being Pure at Heart (Slumberland Records)

The Pains of Being Pure at Heart- Teenager in Love

Thee Oh Sees - Help (In The Red Records)

Thee Oh Sees- Meat Step Lively

Vivian Girls - Everything Goes Wrong (In The Red Records)

Vivian Girls- Tension

Woods - Songs of Shame (Woodsist)

Woods- Rain On

Pats Tu Toks keliauja į Liverpulį

Patstutoks.lt nesvetimas ir spausdintas žodis, tuo labiau - šauni kompanija. Todėl mes keliaujame į laikraštį LIVERPOOL, o LIVERPOOL su savo britiška muzikos lavina ir nesibaigiančiais renginiais - pas mus. Netikėčiausiose sostinės vietose jau galite rasti raudonomis raidėmis spaustą 19-ą LIVERPOOL numerį su 5 Pats Tu Toks albumų recencijomis arba apie vasaros festivalius ir futbolo paslaptis perskaityti elektroninėje laikraščio versijoje Liverpool.lt

Dinozauro kiaušinis Nr.2: My Bloody Valentine

Kažkada toks rastamanas Polas Makartinis papasakojo apie derlingą sąmonės būseną – kai esi beužmiegąs ir tavo mintys ima virsti į sapną. Prisiminti, ką tuo metu išdarinėjo tavo pasąmonė įmanoma tik staiga vėl atgavus budrumą. Ten jis teigė išgirdęs „lyg ir pažįstamą“ Yesterday melodiją, ten išvydo ir geltoną povandeninį laivą. O jeigu iš tokios būsenos ištrauktume visą albumą? Ir nenušlifuotą, nenu-miki-mauzintą, o tikrą, dar aplipusį nepatogiais mūsų sąmonei sapno fragmentais. Tokį nepatogų albumą 1988-ųjų vasarą įrašė grupė My Bloody Valentine.

Susikūrę dar 1984 metais Dubline, 1988-ųjų pavasarį My Bloody Valentine jau Londone sutiko naują vokalistę Bilindą Butcher ir pasirašė kontraktą su kompanija Creation. Idėjinis vadas Kevin Shields nusprendė lengva ranka nubraukti viską, ką grupė buvo iki tol pasiekusi (kelios kritikų neįvertintos post-punk mini-plokštelės) ir grįžti prie ištakų – alternatyviosios muzikos.

Bemiegių naktų kupina Isn‘t Anything įrašų sesija subrandino savo vaisius.

Kūrinyje No more sorry Bilinda beria padrikas frazes: „fingerprints of you“, „flesh and bone“, „not alone“, tačiau užgimstančio „shoegaze“ fonas sukuria tragizmo ir paaugliško liūdesio efektą. Shields‘o gitara arba tiksliau pedalų efektai griauna visus kanonus All I need.

Kaip ir pridera „valentinams“, širdis – dažniausiai albumo tekstuose sutinkamas simbolis. Pirmasis Isn‘t Anything kūrinys Soft as snow (but warm inside) pulsuoja linksmesne boso partija ir Bilindos ūbavimais, kuriuos netrukus keičia išsiderinusi akustika ir ilgesingas priedainis (Lose my breath).

Kitoje Atlanto pusėje tuomet triukšmavę Black Tambourine turi savo analogų ir čia – neoficialus albumo singlas Free me with your kiss maišo grunge‘ą su lo-fi vokalo garsais, o Nothing much to lose teksto galėjo pavydėti ir jaunasis Kurt‘as Cobain‘as: „Oh, I wanna see it all / Eyes asked why why why, too late“.

Žvelgiu pro langą ir matau: galima būtų parašyti, ką ši muzika „padarė“. Tačiau tai būtų pompastiška ir anti-autentiška. Pasakykime tik tiek, kad jau tuomet koncertuose junginį Sueisfine Shields‘as tiesiai šviesiai keisdavo „Suicide“.

Pats tu pabandyk: