Rodomi pranešimai su žymėmis peter gabriel. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis peter gabriel. Rodyti visus pranešimus

10/20/2011

Peter Gabriel - New Blood

Praėjusių metų albumas Scratch my back buvo tikrai malonus atradimas. Jame Peter Gabriel perdainavo savo mėgstamus kitų atlikėjų kūrinius: savaip, tačiau nepamiršdamas kaip visada "ieškoti". Tuose pačiuose orkestriniuose ieškojimuose jis paskendęs ir New blood. Tiesa, šįkart progresyvaus roko protėvio taikiklyje savotiška autobiografija - super hitai ir netokie žinomi kūrinėliai iš daugiau nei tris dešimtmečius trunkančios Gabriel solinės karjeros. Galbūt šie du faktoriai - nebe nauji žaidimai su klasikiniu skambesiu ir senos dainos - nulėmė tai, kad albumo klausiausi labai gerai žinodamas, ko tikėtis, ir tikrai neklydau.
Paprastai į kelintą dešimtį metų įkopę atlikėjai leidžia albumus su simfoniniais orkestrais norėdami ištikimus klausytojus nustebinti nauju skambesiu, o taip pat - suteikti savo muzikai ir sau daugiau solidumo. Kaip, pavyzdžiui, Rod Stewart - per pusę amžiaus šis girgždžiabalsis buvo ir glamrock'eriu ir MTV numylėtiniu, ir disko atlikėju, o dabar traukia sinatriškus džiazo "standartus". Peter Gabriel, žinoma, nereikia nieko įrodyti ir vaikytis niekur nepamesto solidumo. Klausant New blood aiškiai jauti, kad Gabriel yra klasikinis, nes šiuo gyvenimo periodu jam tai velniškai įdomu.
Vis dėl to, ar tai taip įdomu ir malonu klausytojui? Liūdnos, bet su geru užtaisu buvusios dainos Mercy street ir Red rain galutinai užmigdytos, nepaisant visų aranžuočių inovacijų - taip ir norisi orkestrinius bosus iškeisti į 80's beat'us kaip legendiniame So. Nepakartojamos robin-hudiškos auros netekęs ir Solsbury hill - skamba kaip provinciali dainuška. O ką jau kalbėti apie vieną kiečiausių Gabriel kūrinių Digging in the dirt - normaliai jį pergroti su simfoniniu orkestru tikriausiai neįmanoma, nors visai patiko dainos pabaiga - originale skambanti lyg lopšinė, o čia praturtinta nerimastingais styginiais.
Tiesa, buvau nevisai teisus rašydamas, kad viską numačiau. Kazimiro Malevičiaus kvadrato vertas  priešpaskutinis New blood kūrinys A queit moment. 4 minutės 48 sekundės nesumeluotos tylos. Smagiausia turbūt šitą "dainą" pirkti iTunes už 0.99 euro. Teko skaityti diskusiją oficialime Peter Gabriel puslapyje - praleisti A queit moment perkant visą albumą, ar ne. Ištikimiausi fanai tvirtino, kad negalima - esą griūna visa albumo koncepcija. 


6 10

1/24/2010

Peter Gabriel - Scratch My Back

Populiarus ėjimas muzikos versle – žinomas atlikėjas išleidžia įvairių atlikėjų koverių albumą, o įvairūs atlikėjai savo ruožtu pagerbia žinomą atlikėją sugrodami po vieną jo kūrinį. Peter Gabriel albumą Scratch my back taip pat papildys kitų tribiutas jam – I‘ll scratch yours. Tačiau albumo idėja nėra tokia svarbi, svarbiausia, kad Peter Gabriel įrašė naują studijinį albumą – pirmą nuo 2002-ųjų Up.

Jį mėgsta visi. Senas ir jaunas. Mainstreamo auka ir ieškantis klausytojas. Dar grodamas grupėje Genesis, Gabriel publiką žavėdavo magiškomis galiomis – ir šiandien mes plojame jam už tai, dėl ko kitus keikiame ar pajuokiame. Taip atsitiko ir šįkart.

Receptas: balsas, akustinis pianinas ir simfoninis orkestras (su saiku). Visi šie ingredientai taip persmelkti Peter Gabriel esybės, kad visos svetimos dainos gula po meistro plaktuku be jokių aranžuočių. Iš pradžių rodėsi, kad trūks roko skambesio ir elektronikos, kuri atsidūrusi jo rankose nesensta tris ir, matyt, daugiau dešimtmečių. Netrūko ir nesinorėjo.

Labai superinis Arcade Fire dainos My body is a cage perdirbinys. Daina, mano giliu įsitikinimu, parašyta būtent Peter Gabriel maniera ir šiek tiek jį kopijuojant – ir turi skambėti kaip čia buvusi. Tačiau buvo nuspręsta šį kūrinėlį tiesiog perrašyti į naują. Visos šešios minutės pilnos gabrieliškų vingrybių – netgi tylos. Panašias iškamšas Gabriel padarė su Randy Newman hitu I think it‘s going to rain today ir Neil Young‘o Philadelphia. Šiek tiek pasigailėta David Bowie Heroes ir Talking Heads Listening wind – lyg rašytų dainų autoriams geresnį pažymį.

Atradimas – pirmą kartą išgirdau Paul Simon dainą The boy in the bubble, nors esu girdėjęs ją ne vieną kartą. Jos puikus tekstas ir originalus priedainis, Paul Simon aranžuotėje iki tol paskęsdavęs.

Mylimiausias mano vaikystės video:


810