A Grave With No Name - Mountain Debris

Trumpam grįžkime į praėjusius metus. Galima sakyti, kad kai ką ten pamiršome, galima - kad iš tolo jau matyti, kaip tie metai skambėjo. Klestėjo vienaląsčiai lo-fi projektai iš Bruklino apylinkių, iš kapų kėlėsi Jėzūs-Marijos, žodžiu, anūkams bus ką patyrinėti apie 2009. Pačioje metų pabaigoje pasirodęs debiutinis grupės A Grave with No Name albumas Mountain debris, be jokios abejonės, savyje talpina daugybę praūžusiems charakteringų momentų.

Ilgesinga garage-country baladė And we parted ways and mt Jade vis bando priminti kažką svarbaus, bet kulminacijos nepasiekia, o tik kartojasi. Įkvėpimo šaltinio grupė neslepia užvedančiame kūrinyje Silver, o albumo pirmoji The sun rises iš cure'iškos gitarinės miglos palaipsniui išsivysto į tikrą kosminį shoegaze'ą.

Dar vienas ingredientas būtinas 2009-iesiems - šiek tiek stilizuotų klasikinio roko priemaišų - Sofia - neprasčiau už šio reikalus "specus" Thee Oh Sees. Vienintelis, ko čia nerasite - ekstremalaus triukšmingojo lo-fi (no-fi), kurį pernai skandalingai propagavo Psychedelic Horseshit ir Wavves. A Grave with No Name labiau linksta prie lyrikos (The Underpass) ir konservatoriškos pagarbos aštunto dešimtmečio underground'ui.

Jeigu atvirai, man būtų labai keista jei po metų mes kalbėtume apie panašias tendencijas 2010-aisiais - reikia pripažinti, kad kai kas ima kartotis, tačiau yra muzikos, kuri įsirėžė ilgesniam laikui ir bus naudojama muzikinėse laboratorijose kaip pasiteisinę reagentai.

6 iš 10

Thee Oh Sees- Dog Poison

Štai ką aš vadinu produktyvumu. Nespėjome pamiršti vasaros stoner roko himnų iš Help albumo, o jau gauname naują kaliforniečių darbą. Ir ne kokį nors EP, o pilnavertį LP, tiesa ganėtinai trumpą, viskas čia vyksta labai greitai ir vienoje vietoje per ilgai neužsibūnama (10 dainų sutelpa į 24 minutes). Arba Thee Oh Sees liko nemažai idėjų nuo praeito albumo arba tiesiog tos idėjos jiems labai greitai gimsta. Bet kokiu atveju nuo to tik geriau mums, nes geros muzikos per daug nebūna.

Dog Poison albumu Thee Oh Sees ir vėl mums siūlo garažo, sarfo, psikodelikos ir dar kažin ko makalynę, tik į garso kokybę čia žiūrima dar atsainiau. Help irgi nepavadinsi hi-fi įrašu, tačiau ten dainos buvo ar bent jau skambėjo taip, tarsi būtų gerai surepetuotos ir „atgrotos“, tuo tarpu Dog Poison yra savotiška išvirkščia Help pusė. Garažas čia ir skamba taip, kaip įrašytas garaže.

Dogs Poison elektrinę gitarą dažniau keičia akustinė, pasigrsta ir šešiasdešimtųjų folko. Be to galime aptikti ir kitokių įdomių dalykėlių: barškučių, dūdelių, vargonų iš retro siaubo filmų garso takelių, handclap'ų ir pan. Nuobodumu albumo tikrai neapkaltinsi- smagus ir įvairus, be to trumpas, todėl atsibosti tikrai nespėja. Muzika iš tos pačios lentynos kaip Ganglians (Sugar Boat), The Fresh and Onlys ( I Can't Pay You To Disappear), Woods ( The Sun Goes All Around) ar Wavves ( Voice In The Mirror), tad turėtų būti maždaug aišku, ko tikėtis.

8 iš 10

Thee Oh Sees- Sugar Boat

Thee Oh Sees - Help

Neseniai rašiau apie vieną kompiliaciją, kurioje buvo ir Thee Oh Sees daina. Tuomet ją apibūdinau kaip „tiesmuką punk“. O štai dabar mano grotuve naujas Thee Oh Sees albumas Help. Ir jokio čia punk.

Thee Oh Sees nenori skambėti šiuolaikiškai ar tapti ateities skambesiu, jie nori būti old school ir retro. Ir jiems tai pavyksta - nežinodamas laisvai galėtum pagalvoti, kad albumas įrašytas šešiasdešimtaisiais. Sugalvokite šešiasdešimtųjų amerikietiško garage roko grupę ir Help albume rasite ką nors panašaus. Pirma man kylanti asocijacija - The Troggs, tik tokie labiau freaky. Taip pat galima rasti užuominų į to paties laikotarpio britišką pub roką - The Kinks ar The Who. Ir vis dėl to, Thee Oh Sees turi kai ką, ko jų įkvėpėjai iš praeities neturėjo - tai efektų pedalai, kurie padeda kai kuriuos gitarų rifus aplipdyti noise'o apvalkalu, bet tokiu visai nepiktu ir nepavojingu.

Kaip ir pridera garage muzikai, Help albume ji yra energinga, garsi, triukšminga. Dainos kaip Ruby go home ar I can't get no galėtų būti tikri hitai roko vakarėliuose.

Yra čia ir rūgštesnių nukrypimų - Can you see, Peanut butter oven ar Soda st 1 su Jefferson airplane'išku back vokalu laisvai tiktų ir 69-ųjų Woodstocko publikai.

Įdomus yra John Dwyer'io vokalas dažnai skabantis kaip kokio nors animacinio filmo personažo (blogiečio) - aiškiausi pavyzdžiai Meat step lively ar I can't get no.

Visas Help albumas yra nesudėtingas ir paprastas (na gal tik Destroyed fortress reappers kiek kreivesnis), tačiau dėl to kokybė tikrai nenukenčia (turiu omenyje ne garso kokybę - visgi lo-fi). Anglakalbiai vartoja žodį catchy, kuris, manau, puikiai apibūdina albumą. Ir vis dėl to iki pilnos laimės kažko trūksta, bet čia gal tik man, nes šiaip albumas tikrai stiprus.

8 iš 10