Woods - At Echo Lake

Pičforkas rašo, kad tai geriausias alternatyvaus folk-roko komandos Woods albumas. Iš pirmo klausymo sunku šį teiginį paaiškinti. Pasidarė keista, kad toks albumas kaip At echo lake stiprus ne savo skambesiu, netikėtomis aranžuotėmis, stilių eklektika, o stipriomis senamadiškai sudėtomis dainomis. Woods, matyt, yra tas atvejis, kai laikas veikia tik į gerą. Dainos, kurios labiausiai įsiminė iš Songs of shame - To clean ir The number tapo naujų dainų prototipais, kryptimi, į kurią užkietėję 60's propaguotojai iš Bruklino nusprendė įsigilinti. Taip gimsta grupės, kurių nebeįmanoma sumaišyti su niekuo kitu ir jeigu neatsitiks taip, kad ateity jie kitaip groti ir nebemokės, At echo lake taps chrestomatiniu Woods stilistikos kūriniu.

Sunku patikėti, kad Mornin' time parašyta vėliau nei kokiais 1968-aisiais -netgi tuomet populiarus viską praryjančios garso kakofonijos efektas, pirmą kartą panaudotas bitlų "seržante", čia yra vietoje. Tačiau tikrasis liūdesys yra suprastas Death rattles - tarp pasigirstančių miško garsų Jeremy Earl vokalas skamba dar labiau išgąsdintas. Berods pirmą kartą pasigirdo ir rytietiška stilistika, kai kur tarp gitarų solo instaliuotas sitaras, o Deep jau skamba visiškai kreivai...

Nematau reikalo lyginti Woods muziką su Buffalo Springfield ar Grateful Dead, nes jie seniai nusipelnė būti labiau išskirti. Jų stilistika yra kaip sėkmingai padaryta nuotrauka - iš begalybės užfiksuotų ir nesugebėtų akimirkų būtent ji kaba ant sienos. Kaip tos pačios kartos atstovas, galiu drąsiai pasakyti, kad visa 60's ir folk revival patirtis yra kiekvieno mūsų ausyse, persidavusi per galybę muzikinių kartų, įtakų, stilių. O Woods, save vadinantys "jam band", peržvelgę visą muzikinį kaleidoskopą, sąmoningai išsirinko būtent tai, ką girdime At echo lake. Ir patikėkit, jie nesuklydo.

8 iš 10

Ganglians - Monster Head Room + Ganglians 12''

Ganglians - dar viena lo-fi / „įsirašyk pats“ estetiką propaguojanti grupė - šįkart iš Sakramento. Šiais laikais, groti lo-fi, regis, reiškia bet kokiu atveju susilaukti daugiau ar mažiau dėmesio. Namų sąlygomis įsirašinėjančių ir nešvaria produkcija pasižyminčių grupių globėjas bei dar vienų Brooklyn'o lo-fi atstovų Woods kuruojamas Woodsist label'as per pusantro mėnesio išleido net du Ganglians įrašus, todėl apie abu iš karto.

Ganglians įkvėpimo semiasi 60-uosiuose - psychedelic, surf, garage, todėl tiek debiutinis „self-titled“ mini LP, tiek pilnos trukmės Monster head room yra labai vasariški (nesunku patikėti, kad Ganglians iš Kalifornijos).

Pirmajame aštuonių dainų debiute daugiau ieškojimų, eksperimentavimo, skirtingų idėjų, bet tai tik suteikia mini albumui įvairovės: nuo triukšmingos Rats man, kiek labiau eksperimentinių Majorly masked ir Snake eyes iki shoegazinės Stuck under town. Tikėtina, kad šiuo įrašu Ganglians norėjo išbandyti savo jėgas muzikos rinkoje ir tas bandymas, regis, pavyko, nes, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po pirmojo įrašo išleidimo, pasirodęs Monster head room buvo išpirktas per savaitę, o Woodsist label'ui neliko nieko kita kaip tik išleisti papildomą tiražą.

Jeigu Ganglians 12'' sudėti grupės bandymai ir ieškojimai, tai Monster head room Ganglians atrodo apsisprendė, ką nori groti, todėl „full- length“ išėjo daug nuoseklesnis. Kartu ir ramesnis bei labiau pop, jame daugiau akustinių baladžių ( To June arba Modern African Queen), mažiau iškraipytų gitaros garsų (distortion'o). Šiame albume dar daugiau 60-ųjų nuotaikų, o kartais (jei ne skirtingi vokalai) Ganglians muzikoje galima atrasti ir nemažai panašumų su pačiais label'o bosais bei kolegomis Woods (Cryin' Smoke). Ir aišku jokiomis moderniomis, aukštos kokybės įrašinėjimo technologijomis čia nekvepia - aplinkos garsai ir triukšmai dažnai sukuria gyvai atliekamų kūrinių įspūdį.

Nors greičiausiai Monster head room netaps metų albumu (neatrodo, kad pati grupė turėtų tokių pretenzijų), o ir Ganglians muzika ypatingu inovatyvumu turbūt nenustebins, tačiau tiek Ganglians 12'', tiek Monster head room puikiai tinka vasaros sezonui. Patartina klausyti abu.

8 iš 10

Woods - Songs of Shame

Songs of shame yra trečiasis grupės Woods albumas. Akcentuojama, kad ši kompanija jau „patyrusi“ ir užsitarnavusi vardą (skirtingai nuo šiuo metu staiga iškilusių Lo-Fi propaguotojų). Ypatingo atotrūkio klausydamasis gėdingų dainų tikrai nepajutau, tačiau aišku viena – kad tai dar vienas albumas, puikiai įsipaišantis į visuotinę saldaus piktnaudžiavimo 60‘s nuotaikomis karštinę. Juolab, kad artinasi vasara.

Taikiai nukenksminta yra Graham Nash‘o Military Madness. Kas galėjo pagalvoti, kad muzikos istorijos ratas pasisuks tokia keista linkme – septinto dešimtmečio folk dievukui per petį paplekšnos dvidešimt pirmo amžiaus pamaivos ir garso mazohistai.

Beveik dešimties minučių epopėja September with Pete, taip pat persunkta to, kas seniai išnyko arba bent jau nebeaktualu – magiškų ir atrodo niekad nesibaigiančių gitaros variacijų.

Kita vertus, visos šios savybės būdingos ir kitoms to paties „cecho“ grupėms – Crystal Stilts, Blank Dogs, Vivian Girls ir t.t. Riba tarp punk, indie ir 60‘s gerokai suplakta. Tai ar Woods akcentuojama ir deklaruojama nostalgija sueis šiandieniniam klausytojui taip skaniai? Man tikrai netrukdo. Peace.

8 iš 10