Woods - At Echo Lake

Pičforkas rašo, kad tai geriausias alternatyvaus folk-roko komandos Woods albumas. Iš pirmo klausymo sunku šį teiginį paaiškinti. Pasidarė keista, kad toks albumas kaip At echo lake stiprus ne savo skambesiu, netikėtomis aranžuotėmis, stilių eklektika, o stipriomis senamadiškai sudėtomis dainomis. Woods, matyt, yra tas atvejis, kai laikas veikia tik į gerą. Dainos, kurios labiausiai įsiminė iš Songs of shame - To clean ir The number tapo naujų dainų prototipais, kryptimi, į kurią užkietėję 60's propaguotojai iš Bruklino nusprendė įsigilinti. Taip gimsta grupės, kurių nebeįmanoma sumaišyti su niekuo kitu ir jeigu neatsitiks taip, kad ateity jie kitaip groti ir nebemokės, At echo lake taps chrestomatiniu Woods stilistikos kūriniu.

Sunku patikėti, kad Mornin' time parašyta vėliau nei kokiais 1968-aisiais -netgi tuomet populiarus viską praryjančios garso kakofonijos efektas, pirmą kartą panaudotas bitlų "seržante", čia yra vietoje. Tačiau tikrasis liūdesys yra suprastas Death rattles - tarp pasigirstančių miško garsų Jeremy Earl vokalas skamba dar labiau išgąsdintas. Berods pirmą kartą pasigirdo ir rytietiška stilistika, kai kur tarp gitarų solo instaliuotas sitaras, o Deep jau skamba visiškai kreivai...

Nematau reikalo lyginti Woods muziką su Buffalo Springfield ar Grateful Dead, nes jie seniai nusipelnė būti labiau išskirti. Jų stilistika yra kaip sėkmingai padaryta nuotrauka - iš begalybės užfiksuotų ir nesugebėtų akimirkų būtent ji kaba ant sienos. Kaip tos pačios kartos atstovas, galiu drąsiai pasakyti, kad visa 60's ir folk revival patirtis yra kiekvieno mūsų ausyse, persidavusi per galybę muzikinių kartų, įtakų, stilių. O Woods, save vadinantys "jam band", peržvelgę visą muzikinį kaleidoskopą, sąmoningai išsirinko būtent tai, ką girdime At echo lake. Ir patikėkit, jie nesuklydo.

8 iš 10

Joanna Newsom - Have One On Me

Joanna Newsom pristato trečiąjį savo albumą Have one on me. Kompanija Dragcity šįkart priversta imtis ypatingų saugumo priemonių, nes Joannos 2006-ųjų Ys buvo nutekintas gerokai anksčiau prieš oficialų išleidimą - kai buvo paskolintas paklausyti Pičforko chebrai. Taigi, albumas naujas visiems ir visiems kartu.

Daugiau kaip 2 valandų epopėją sudaro trys dalys, kiekvienoje jų po šešis kūrinius, kiekviename Joannos kūrinyje bent po kelis etapus, žodžiu, mirga-marga ir sunku atsekti prieš kelias minutes "užkabliavusį" sąskambį. Tai labai retas tokios apimties atvejis - ne dėl šiuolaikinės muzikos neturėjimo-ką-pasakyti, o veikiau tausojant šių dienų išsiblaškiusį klausytoją. Jausmas lyg bandytum aprėpti ką tik išleistą Physical graffitti.

Ar užteks, jei apie albumo skambesį pasakysiu tik tiek, kad Joanna Newsom neprarado nieko ir skamba vis geriau nieko per daug nekeisdama? Autoritetai tvirtina, kad taip daryti nevalia. 28-erių Joanna Newsom groja arfa ir šis klasikinės muzikos instrumentas jos autorinių dainų skambesį padaro absoliučiai unikalų - jos parašytos arfa ir skirtos groti arfa. Taigi, originalumu Joanna nesunkiai šluosto nosį tokioms autorėms kaip Tori Amos, Regina Spektor ir nesuskaičiuojama armija jų pasekėjų. Šioje feministinėje hierarchijoje aš ją padėčiau prie pačios Kate Bush.

Pirmojo albumo The milk-eyed mender asketiškas skambesys išryškino Joannos dainas. Talentingai sulipdytos - tuomet tarė ne vienas muzikos kritikas. Antrasis Ys (iš gerojo Pičforko serverio) buvo prisodrintas orkestruočių, kad dar nesupratę įsidėmėtų - talentingai sulipdyta. Have one on me tiesiog išvedamas vidurkis ir aiškiai Drag City paliepta Joannai dainuoti šiek tiek švelniau - juk baidosi tie, kurie negirdi talento.

Pičforkui šįkart patikėta vienintelė, bet tikrai neblogiausia daina Good intentions paving company - bene pirmą kartą Joannos arfa ir balsas sudėlioti į gyvą ritmą. Žinoma, per septynias minutes su ritmu nutinka visko. Nepaprastai skamba ir pasakiškais motyvais sukurpta titulinė Have one on me, o Baby birch pabaigoje atsiradę rytietiški motyvai yra nepakartojamas prieskonis - matyt, vakarai kurį laiką buvo "atsivalgę" egzotinės muzikos priemaišų ir gyveno savo sultyse.

Tyra baladė Jackrabbits puikiai kontrastuoja su In California, o finalas Does not suffice iš joni-mitchelliško rytinio bliuzo perauga į audringą kakofoniją iš orkestre pasiklystančio smuiko ir s.o.s. signalų.

Išgirsti tikrai yra ką. Have one on me nėra nieko, kas būtų įrašyta vos užtiškus ant smegeninės, iš kitos pusės - nieko dirbtinio. Nu ir prigyriau.

9 iš 10