PATYS TIE 1961 GABALAI

Sveiki atvykę į 1961-uosius! Kokia muzika virpino žmonijos širdis tais metais, kai Berlyne atsirado siena, kosmosas pirmą kartą pamatė žmogų, o Havajuose į pasaulį atėjo Barakas Huseinas Obama? Šiandien pateikiu savo versiją, į kokias 1961-ųjų daineles verta atkreipti dėmesį. Bet mano užduotis neįtikėtinai lengva! Dainos, manau, kažkur girdėtos, o galbūt jau ir ne kartą niūniuotos. Dėdės, tuomet iš muzikos besikrovę turtus, pagaliau suprato, kaip teisingai instaliuoti roką ir kurti tikrus hitus. Tai jau ne senelių muzika, o nemirtingi naujojo amžiaus hitai. Vienok, ne visiems tokia globalizacija patiko ir žingeidūs jaunuoliai ėmė žvalgytis į paslaptingas būtybes iš Misisipės deltos ir gūdaus lietuvių miesto Čikagos... Bet apie viską iš eilės.

#10 The Searchers "Sweets For My Sweet"

Dešimtoje vietoje pasitinkame britų grupę The Searchers, kuri tuomet išleido savo pirmą hitą. Manau, prie šio kolektyvo dar sugrįšime su stipresniu jų kūriniu ateityje, o šiandien tegu jie atlieka deja-vu: beat muzikos ketveriukė iš Liverpulio. Patikėkite tokių grupių tuomet buvo daug, kodėl iškilo The Beatles? Drįstu pareikšti, kad jie buvo talentingiausi ir norėjo įrašinėti ne vien hitus kaip šis...

#9 Del Shannon "Runaway"

Daina, kurios neįtraukti į Pats Tu Toks top'ą būtų neteisinga. Juk tai neabejotinas 1961 metų hitas numeris vienas! Atlikėjas Del Shannon, ko gero, ir įkūnija tą rokenroll'o stadiją, kai jis tapo puikiu produktu. Ne vien šokiams, dar ne revoliucijoms, bet jau puikiai užstringantis galvose. Atkreipkite dėmesį į originalų choreografinį sprendimą:

#8 Ray Charles "Hit The Road, Jack"

Aštuntoje vietoje - Ray Charles'o vizitinė kortelė. Puikiai svinguojantis šedevras per penkis dešimtmečius nė kiek nepaseno, o autoriaus atlikimas vis dar priverčia nevalingai judinti kurią nors kūno dalį. Ir atkreipkite dėmesį - dauguma dainų apie nelaimingą meilę juk apdainuoja viską jau post-factum, tipo my baby left me o o o, o čia viskas taip karšta: susirink savo "šmutkes" ir nešdinkis iš čia, Džekai...

#7 The Impressions "Gypsy Woman"

Soul muzikos temą kviečiu pratęsti su legendiniu vokaliniu trio iš lietuvių miesto Čikagos The Impressions. Savo laiku jie buvo super populiari grupė ir viena pirmųjų doo-wop, soul ir gospel muzikos surogatą eksportavusi už Amerikos ribų. Nepaisant populiarumo, The Impressions buvo tokie talentingi, kad jų įrašai pasklidę po Europą, Pietų Ameriką, Karibus ir kitus pasaulio kampelius, padarė milžinišką įtaką šimtams būsimų muzikantų. Ne išimtis ir tuomet vos šešiolikos sulaukęs prisiekęs Impressions fanas Robert Nesta Marley. Maža to, vėliau Jamaikoje suiformavusi vokalinių grupių banga (The Heptones, The Congos, The Abyssinians) taip pat ne atsitiktinė.

The Impressions-Gypsy Woman by SoulLegends

#6 The Tokens "The Lion Sleeps Tonight"

Stilius doo-wop aukso amžių išgyveno dar praėjusiame šeštame dešimtmetyje. O atsirado jis panašiai kaip iš ir kiti juodaodžių stiliai - tai darbo dainos. Žinoma, tai jau nebe plantacijų, o miesto kultūra. Įsivaizduokite: ateinate į kirpyklą, o ten devynbalsis kirpėjas šukuotojas linksminasi imituodamas tromboną, jo kolega - kontrabosą, trečias duoda ritmą, ketvirtas dainuoja. Ir kam tie muzikos instrumentai apskritai? Doo-Wop visame pasaulyje dainuojamas ir šiandien, tačiau 1961-aisiais jį uždainavo jaunuoliai The Tokens iš Niujorko. Ir ši dieviška melodija, turbūt geriausiai pažįstama iš disnėjaus korporacijos filmukų, yra šeštoje vietoje:

#5 Howlin' Wolf "Back Door Man"

Kai jau į penktą dešimtį įžengusi bliuzo legenda Howlin' Wolf įrašė pirmuosius albumus ir apsilankė Didžiojoje Britanijoje, apsiplunksnavęs jaunimėlis žiūrėjo atidarytais žabtais. Tai buvo taip emociškai intensyvu, ir čia pat su gilia prasme ir asmenine patirtimi. Nei senojo žemyno populiarioji muzika, nei atgimstanti liaudies muzikos tradicija negalėjo prilygti Muddy Waters'ui, Sonny Boy Williams'ui, Howlin' Wolf ir kitiems, ilgainiui tapusiais Dievais Europoje ir kol kas visiškai neįvertinais tėvynėje. Penktoje vietoje, ko gero, stipriausią užtaisą turintis Howlin' Wolf bliuzas "Back Door Man". Mano subjektyvia nuomone, autoriaus atlikimui gali prilygti tik du šią dainą kada nors traukę žmonės: Jim'as Morrison'as ir gerb. Aleksandras Jegorovas-Džyza.

#4 The Beach Boys "Surfin'"

Muzika surf jau beveik priartėjo prie savo populiarumo piko. 1961-aisiais debiutinį singlą išleido grupė The Beach Boys, kartais neteisingai kitų atlikėjų atžvilgiu vadinama šio stiliaus sinonimu. Kaip ten bebūtų, The Beach Boys iš šios muzikos "išlaužė" tikrą fenomeną, susižėrė iš jos daugiau nei bet kas kitas pinigų ir pakylėjo ją į naują lygį. Vėliau tai jau buvo toks surf miksas su įvairiais stiliais - ko masės pageidauja, tas ir surf. Tačiau sugrįšime prie The Beach Boys mes po kelių metų, kai jie driogstels patį rimčiausią savo "bajerį".

#3 Ben E. King "Stand By Me"

Būna tokių dainų, kurios nerūdija nors yra senos kaip pasaulis. Rodos, net ir 1961 metais "Stand By Me", kurią tuomet pirmąkart sudainavo Ben E. King, jau skambėjo nostalgiškai ir gyvenimiškai. O gal nemirtingumą suteikia ne atlikėjai, o klausytojai, a? Juk tiks ir vestuvėms, ir laidotuvėms, ir krikštynoms, ir maudynėms. Kiek progų, tiek ir prisiminimų.

#2 Henry Mancini "Moon River"

Skirtingai nuo super-hito "Runaway", antroje vietoje yra daina, kurios aš negalėjau neįtraukti dėl asmeninių priežasčių. Tiesiog labai jau ji man patinka. Kino ekranus 1961-aisiais užkariavo filmas "Breakfast at Tiffany's" su Audrey Hepburn ir Hanibalu iš A komandos. Muziką sukūrė didis talentas Henry Mancini. Šiandien gal kiek ir nuvalkiota, bet vis tiek puiki "Moon River":

#1 John Lee Hooker "Boom Boom"

Apie bliuzą per visas tris šio projekto serijas jau kalbėta ne kartą. Bet yra bliuzo stilius ir yra John Lee Hooker, būna liūdni bliuzai ir būna "Boom Boom". Ši asmenybė turėjo išskirtinį skambesį - atskirti jį gebėjo ir minėtas britų jaunimėlis, atskirti jį gali ir tu. Hooker'is gali būti ir akustinis, o gali ir nesibaigiantis elektrinis boogie traukinys, bet tai visada jis. Draugiškas atsiskyrėlis. Nepaisant savo žvaigždūniškos auros, John Lee Hooker pergyveno visus bliuzo kolegas ir sulaukė XXI amžiaus, taip padovanodamas progą kartu pamuzikuoti tuntui superžvaigždžių, kurie su jo muzika augo ir mokėsi groti. "Boom Boom" yra geriausias 1961 metų gabalas ir pabandykite pasakyti, kad ne.

Jau visai greitai, pasiknaisiosim po verčiausius 1961-ųjų albumus. Iki!

PATYS TIE 1960 ALBUMAI

O štai ir antroji mūsų turistinio žygio po muzikos istoriją dalis - 10 dėmesio vertų 1960 metų albumų. Reikia pripažinti, kad skirtingai nuo dainų ir kūrinių, albumų lentelė taip tiksliai neatspindi viso muzikinio peizažo - kas buvo "ant bangos" tais šlovingais metais. Priežastis - albumas (arba tiksliau vinilinis ilgagrojis) dar nebuvo tapęs populiariausia muzikos laikmena. Muzikos industrija 1960-aisiais dar pilnu tempu kepė trumpesnius blynus - singlus. Čia surinkti albumai nėra kažkuo prastesni - atvirkščiai, daugiau vietos liko į singlus neįtelpantiems žanrams.

#10 Johnny Cash "Ride This Train"

Niekas nemėgsta kantri, visi myli Johnny Cash'ą. Šią neeilinę asmenybę padėjau į dešimtąją vietą, nes 1960 buvo išleistas albumas-vesternas "Ride This Train". Įvairių muzikos ekspertų kažkodėl laikomas pirmuoju konceptualiu albumu. Dainos ne tik surikiuotos specialia tvarka, jame galima išgirsti šiokius tokius veikėjus ir šiokį tokį veiksmą. Turint omenyje, kad tuomet atlikėjų ilgagrojai dažniausiai būdavo ne kas kita o prieš tai išleistų singlų rinkiniai, "Ride This Train" yra unikalus. Tačiau reikėjo būti Johnny Cash'u, kad tokią prabangą sau galėtum leisti.

#9 Odetta "Odetta Sings Ballad For Americans And Other American Ballads"

Praeitame įraše minėjau, kad folk muzika tapo vienodai baltųjų kaip ir juodųjų. Tačiau skirtingai nuo gydančio bliuzo ar šėlstančio džiazo, folk muzika tapo rimta platforma juodaodžių teisėms reikšti. Juk beprasidedantis septintas dešimtmetis Amerikoje buvo kaip niekad kupinas rasinės įtampos   vs. išsilaisvinimo dvasios. Vieną pirmųjų "protesto dainos" albumų įrašė puiki folk atlikėja Odetta. 

#8 Elvis Presley "Elvis Is Back!"

Toli gražu ne geriausias Elvio albumas, tačiau tai juk įvykis! Albumo pavadinimas žymi Amerikos scenos karaliaus sugrįžimą iš... kariuomenės, kur jis atliko pareigą tėvynei. Ar ne puiki propaganda? Be žymiosios "Fever" albume galima išgirsti tokius šlagerius kaip "Soldier Boy" ir "Reconsider Baby".

#7 Wayne Shorter "Second Genesis"

Džiazo istorija yra labai apgaulinga. Pavyzdžiui, saksofono meistras Wayne'as Shorter'is yra geriausiai žinomas kaip vienas jazz fusion pradininkų (kartu su Joe Zawinul, Herbie Hancock'u, Miles Davis), tačiau daugelis elektrinio džiazo žvaigždžių debiutavo žymiai anksčiau. Wayne'as Shorter'is išleido galybę klasikinio arba bebop džiazo albumų - ir "Second Genesis" tai patvirtina. Nors albumas ir akustinis, Wayne'o Shorter'io saksofonas kaip visada sodrus ir dinamiškas.

#6 Eddie Cochran "12 Of His Biggest Hits"

Šeštojoje mūsų top'o vietoje yra tragiškas albumas. Tragiškas ne savo muzikos kokybe, o istorija. Roko pionierius Eddie Cochran jo pasirodymo nesulaukė - žuvo autokatastrofoje, po mėnesio albumas buvo perleistas kaip "Memorial Album".  Jeigu iš tiesų domitės roko istorija, labai verta atkreipti dėmesį į šią asmenybę. Cochran'o skambesys man asmeniškai žymiai skoningesnis nei daugelio jo amžininkų ir tarytum "suprojektuotas" į tolimą ateitį. Nedaugelis jautė, kur vystysis rokas ateinantį dešimtmetį. O jam buvo tik 21.

#5 John Coltrane "Giant Steps"

Jeigu kalbant apie kitų džiazmenų muziką reikia vartoti terminus kaip jazzfusion, skirti bebop nuo hard bop, tai su John Coltrane viskas yra kitaip. Visada savitas ir visada savas, tikrų fanų vadinamas tiesiog Train - veikiausiai dėl geriausio savo albumo "Blue Train". Po trijų metų išleistas "Giant Steps" - taip pat vienas žymiausių Coltrane'o diskografijoje. Beje, šis liūdnasis genijus turi, ko gero, aršiausią fanų armiją pasaulyje. Jeigu sutiksite tikrą užkietėjusį koltreinistą, nerizikuokite leistis į diskusijas.

#4 Nina Simone "At Newport"

Kaip jau minėjau, rokas 1960-aisiais dar nebuvo atsikovojęs savo liūto dalies muzikos pasaulyje ir tą įrodo legendinis Newport'o festivalis - savotiškas dešimtečio pradžios Vudstokas, į kurį tokie naivūs personažai kaip ankstyvieji rokenrol'o atstovai nebuvo kviečiami. Tik bliuzas, džiazas ir folk. Beveik visos to meto žvaigždės dalyvavo Newport'e ir turėjo garbės išleisti po koncertinį albumą. Žvaigždė, kurios pristatinėti nereikia ir šiandien:

#3 Ray Charles "Genius Hits The Road"

Albumas, kurio dalelė jau buvo pagerbta praėjusiame įraše. Nors pavadinimas klaidingai koncertinis, "Genius Hits The Road" labiau siūlosi į konkurentus minėtam Johnny Cash'o vientisąjam albumui. Daug didelių ir mažų hitų, vis daugiau greito tempo ir nesenstantys Ray'aus akordai, nuodėmingai panašūs į juodo Dievo muziką gospel.

#2 Miles Davis "Sketches Of Spain"

1959 metais Miles Davis išleido albumą "Kind Of Blue", apie kurį pasakyta daug daugiau nei pats Miles'as kada nors norėjo pasakyti. Kitais metais išleistas "Sketches of Spain"- mano mėgstamiausias iš akustinių Davis'o albumų. Tai jau buvo mažytė revoliucija, laisvesnė forma. Kaip bebūtų keista nuo džiazo standartų Miles'ą išvadavo ... klasikinė ispanų kompozitorių muzika. Būtent dėl to nelabai mėgiamas džiazo kritikų, bet dievinamas visų kitų, "Sketches of Spain" atsidūrė beveik pirmojoje mūsų albumų top'o vietoje.

#1 Joe Meek "I Hear A New World"

Praėjusiame įraše jau minėtas prodiuseris Joe Meek ir jo futuristinis garsų ir balsų albumas nemažai žadančiu pavadinimu "Aš Girdžiu Naują Pasaulį". Joe Meek buvo žmogus-eksperimentas, bene pirmasis gerokai per ilgai užsisėdėjęs įrašų studijoje ir įtikėjęs į magišką garso įrašo galią. Man šis albumas svarbus tuo, kad davė pradžią albumams, "nunešantiems" stogą - tokių šiame projekte bus dar ne vienas. 

Gūdžiais 1960-aisiais muzikos albumas ir apskritai garso įrašas buvo tokia beskonė medija, skirta pertransliuoti šimtus pavergusį Elvį tūkstančiams. Žinant, kad TV galėjo pertransliuoti dar plačiau, įrašai tapo tik pelno susigrąžinimo priemone. Pastangos ir "menas" likdavo kažkur kitur. Įsivaizduokite, kokiu reikėjo būti genialiu bepročiu, kad sukurtum albumą-pasaulį: su savais dėsniais, balsais ir netikra tikrove. Tokia buvo mitinė muzikos pasaulio būtybė Joe Meek.  

Mes jau ant pačių tų 1961-ųjų slenksčio. Laikykitės!

PATYS TIE 1960 GABALAI

Pirmiausia, kodėl pradedame nuo 1960 metų. Atsakau: dėl to, kad gražus skaičius. Galima būtų pradėti šiek tiek anksčiau arba vėliau, bet iš esmės tai yra laikmetis, kai visuose populiariosios muzikos žanruose ėmė vykti labai intriguojantys ir įdomūs procesai. Tuo metu jau reiškėsi bliuzo, džiazo, rokenrolo, ritmenbliuzo ar tiesiog pop atlikėjai, greitu metu imsiantys keisti muzikos pasaulio taisykles. Tiesa, išvardintų krypčių atstovai tuomet skriejo dar tolimose viena kitoms orbitose. Kokios cheminės reakcijos prasidėjo jiems susitikus, susidraugavus ir susiliejus, stebėsime ateityje. O kol kas 10, mano galva, pačių geriausių 1960 metų dainų.

#10 Tina Turner - A Fool In Love

Karavaną pradeda tikriausiai daugeliui puikiai pažįstama dama. "A Fool In Love" yra pirmasis oficialus Tinos Turner ir jos sutuoktinio Ike'o hitas. Nežinau, kada gimė tas mitas apie Tina Turner kaip didžią vokalistę ar muzikantę. Man ji visada buvo pop-žvaigždė iš didžiosios ŽV. Energija, šou, seksas. Lady Gagai reikia slėptis.

#9 Elvis Presley - It's Now Or Never

Bene didžiausias 1960 metų hitas - tai iki skausmo pažįstama romantinė baladė "It's Now Or Never". Skirtingai nuo T.Turner, karalių iš didžiosios PR aš visada gerbiau. Tačiau būtent šiais metais Elvis Presley pirmą kartą savo gitaros grifu nusitaikė į pop lyrikos laukymes. Tokie klubus išjudinantys numeriai kaip "All Shook Up", "Houndog" ir "Jailhouse Rock" liko praeityje. Nepaisant to, Elvis tuo metu dar tikras karalius.

#8 The Ventures - Walk Don't Run

Drauge su rokenrolu vystėsi ir gimininga jam muzikos kryptis - Surf. Kaip ir rokenrolas, Surf stilius turi ilgą istoriją, o savo populiarumo piką pasieks taip pat panašiu metu - po kelių metų. 1960-aisiais garsiai nuskambėjo vienos pirmųjų Surf grupių The Ventures kūrinėlis "Walk Don't Run". Įdomu, kad The Ventures yra išskirtinai instrumentinė grupė ir koncertuoja (kai kas nors paprašo) ir mūsų dienomis.

#7 Chubby Checker - The Twist

Tų metų muzika - neatsiejama nuo naujų, vyresniajai kartai nepriimtinų šokių. Naujas šokis, kuris buvo detaliai demonstruojamas per televiziją, paprastai užtikrindavo sėkmę ir keliems singlams. Taip Amerika, o iš paskos ir likęs pasaulis, išgyveno Shake, Chicken, Mashed Potato, Loco-Motion ir kitokių novelty šokių karštines. Žymiausia iš jų - tai tvisto manija. O prasidėjo ji nuo Chubby Checker'io. Niekada nesupratau nei muzikinės, nei choreografinės šito daikto vertės, tačiau laiko egzaminą tvistas išlaikė. Už tai jam garbinga septintoji vieta.

#6 Michael Cox - Angela Jones

Nors Didžioji Britanija tuomet dar nebuvo muzikinė metropolija, anglų prodiuseriai ir muzikantai greitai mokėsi iš savo kolegų JAV. 1960 metais parašyti, įrašyti ir sėkmingai parduoti šiuolaikiškai skambančią dainą apie meilę jie mokėjo taip puikiai, kad net darėsi nuobodu. Kaip dažnai tokiais atvejais atsitinka, atsirado norinčių šiek tiek paeksperimentuoti. Singlą "Angela Jones" prodiusavo didi ir paslaptinga to meto asmenybė Joe Meek, apie kurį plačiau pakalbėsime kitame įraše. Dainuoja tuomet dvidešimtmetis Michael Cox: 

#5 Joan Baez - Silver Dagger

Šalia meinstryminės Amerikos muzikos visada buvo ir bus dainos su akustine gitara rankose. Nors tradiciškai stilius folk priklausė juodaodžiams vergų palikuonims, XX amžiuje liaudies dainos, interpretuojamos atlikėjų bardų, tapo visų - nepriklausomai nuo rasės, religijos ar amžiaus. Praėjusiais dešimtmečiais žymiausi folk revival atstovai buvo sūnus-palaidūnas Woodie Guthrie, pamokslautojas angelo balsu John Jacob Niles ir šio stiliaus "normintojas" bei saugotojas Pete Seeger. Septintajame dešimtmetyje atėjo nauja karta su Bob Dylan'u priešakyje, tačiau pirmoji jų buvo Joan Baez, 1960 metais išleidusi savo debiutinį albumą. Penktoje mūsų top'o vietoje liaudies baladė "Silver Dagger". Šimtai šios dainos versijų buvo ir prieš ir po J.Baez, tačiau ilgainiui būtent šis įrašas tapo žymiausiu atlikimu.

#4 The Folkes Brothers - Oh Carolina

O tuo metu Jamaikoje... Taikiai traukdami dūmą vietiniai gyventojai sudainavo Jums puikiai žinomą dainą. Tačiau tokioje aukštoje pozicijoje ji čia ne dėl to. Daugelis žiniukų iš Jamaikos sutaria, kad ansamblio The Folkes Brothers įrašytas hitas "Oh Carolina", prodiusuotas paties Prince Buster, buvo vienas tų ankstyvųjų kūrinių turėjęs didelę įtaką regio atsiradimui. Tai dar ne rokstedis, ir net ne ska, tai tiesiog linksma jamaikietiška melodija su naujomis pretenzijomis.

#3 Bo Diddley - Road Runner

Jeigu regis buvo dar kažkur pasąmonėje, tai rokenrolo išradėjai mėgavosi savo žvaigždžių valanda. Žmogus, be kurio šiuolaikinė muzika būtų kitokia - Bo Diddley. Ritmo ir bliuzo miksas su rokenrolo dvasia vėliau tiesiog sprogęs The Rolling Stones, The Who, Led Zeppelin ir kitų garsių grupių muzikoje. 1960-aisiais per miestus ir kaimus aidėjo jo kūrinėlis "Roadrunner". 

#2 Ray Charles - Georgia On My Mind

Šio atlikėjo nedrįstu pristatinėti. Galiu pasakyti tik tiek, kad "Georgia On My Mind" yra vienas geriausių ir mano mylimiausių Ray Charles'o kūrinių. Maždaug tuomet jam ir buvo prilipinta "genijaus" etiketė. Prilipo, nes buvo nuoširdūs laikai ir tai buvo tiesa (sutapo).

#1 Sam Cooke - Chain Gang

O pirmoje vietoje yra dar viena to meto žvaigždė Sam Cooke. Būtent jo muzika imta vadinti žodžiu soul - stilius, kuris vis dar gyvas ir šiandien, tačiau jau visai kitoks. Sam Cooke buvo neabejotinas talentas ir įrašė daug kitų jums puikiai žinomų kūrinių, perdainuotų dar daug kartų. Labai gaila, kad po kelių metų šio puikaus atlikėjo gyvybė nutrūko (labai keistomis aplinkybėmis). Nors pagrindinis Sam Cooke 1960 metų hitas buvo "Wonderful World", aš pasirinkau man labiau patinkantį kūrinį. Sam Cooke "Chain Gang" yra geriausia 1960 metų daina. Pabandykite pasakyti, kad ne.

Kitoje dalyje, skirtoje 1960 metams, nupūsime dulkes nuo pačių pačiausių albumų dešimtuko. Iki greito!

Kate Bush - 50 words of snow

Kate Bush, be abejo, yra viena kūrybingiausių devinto dešimtmečio populiariosios muzikos asmenybių. Po savo aukso amžiaus ji pavyzdingai saugo šį titulą - neseniai pasirodęs albumas 50 words of snow yra vos antras atlikėjos naujų dainų diskas per 17 metų. Kaip ir kritikų išliaupsintame sugrįžime Aerial, šiame albume Katiuša lieka solidžiai snobiška. Nė vienas iš 7 kūrinių netaptų hitu - jokių šliagerių, "muzikos videoklipams", jokių Babooshk-ų. Tai ta išsvajota prabanga būti intelektualu sėdint populiarumo viršūnėje, kurios Kate mokėsi iš savo karjeros krikštatėvio David Gilmour, dievukų Peter Gabriel ir Brian Eno, bet pati anuomet tam buvusi per jauna. Kokiame keistame pasaulyje ji gyvena šiandien - apie tai, matyt, visas šis albumas.

Prisikėlusi 80's diva rengia gedulingas mišias Lake tahoe, aukštesnių natų nesivaikantis balsas lėtai vis seka akustinio pianino pėdsakais ir ilgesingai klausia: "I've got an old bone and a biscuit and so much love / Miss me? Did you miss me?".

Įdomiausiai ausį virpina 13 minučių Misty - šiek tiek užkimęs balsas prisimena senovines tonacijas kaip bene žymiausiame Katiušos albume Hounds of love ir čia pat sumaišo jas su džiazinėmis orkestruotėmis. Vieną akimirką iškyla pavojus: o, ne, tik nedainuok kaip Diana Krall, bet per 13 minučių keičiasi viskas.

Kaip ir 2005-ųjų Aerial, naujoji Kate Bush kūryba gali pasirodyti monotoniška. Žinoma, uždėti 80's beat'ą ir nostalgiškai dirginti vyresnės klausytojų auditorijos pasąmonę būtų lengviausias variantas.  Pasakyti, kad tai jau visai kita Kate būtų taip pat neteisinga. Galbūt šiek tiek pasenusi, galbūt nebeįsipareigojusi niekam, gal šiek tiek užmigusi ant laurų? Paklausyk pats: 

6 iš 10

Crystal Stilts - Radiant Door EP

Sugrįžti kartais būna sunku. Po kritikų išgirto ir mano pamėgto debiutinio albumo, Bruklino lo-fi / gloompop / whatever rokeriai Crystal Stilts ilgai laukė. Iš grupės pasitraukė charizmatiška būgnininkė Frankie Rose, po singlo Love is a wave būta ir visiškos tylos. Tačiau vos išstenėjus debiutui neprilygusį In Love with Oblivion, šiandien jau visiškai vyriška penkiukė pristato penkių dainų trumpagrojį Radiant Door.

Vyrauja šiek tiek lėtesni nei paprastai ritmai, todėl labai gerai išryškėja tai, kas nuo seno skyrė Stilts iš kitų lo-fi eros atlikėjų. Post-punk boso partijos čia susilieja su surf baladžių gitara - tokia lėta ir liūdna - kad beveik kantri (Still as the night). Patiekalo akcentas, kaip visada, mistiški vargonai, atkeliavę iš Velvet Underground laikų.

Nors tokioms aukštumoms kaip Prysmatic room šiame albumėlyje muzikantai net "neužsimoja", su gera nuotaika  eina-eina Dark eyes ir Ian'o Curtis'o pagerbimas Low profile.  

Netikėtai išleistas Radiant door iš tiesų ir skamba kaip ekspromtas. Kai esi jau ne naujokas, o savo stilių atradęs "rokeris", pasidalinti tuo, kuo gyveni ir kvėpuoji, yra sveika. Tik tuomet skambėsi taip žaismingai ir gyvai kaip Crystal Stilts.

8 iš 10

Björk - Biophilia

Jeigu nesergi Björk-filija, kritiškai žvelgti į naujausia islandų divos albumą Biophilia nėra taip sunku. Björk priklauso tam negausiam atlikėjų būriui, kurių skambesys yra super-unikalus. Nei pati Björk, nei jos "užnešta" ekscentrika nėra jokia naujiena, tačiau atpažinti Björk akimirksniu gali kiekvienas - su unikalumu ji niekada problemų neturėjo. Bėda ta, albumas Debut buvo išleistas prieš OMG 18 metų! Su kiekvienu nauju darbu, jos muzika darėsi vis labiau sudėtinga ir Biophilia yra šio proceso kulminacija. Bent jau šiai dienai.

Dauguma albumo kūrinių apgaubti ramybės - instrumentalas čia dažniausiai yra harmonija, kaip teisingai tiksintis gamtos mechanizmas, o vokalas kaip visada blūdija. Kartais užeina tikrai islandiškos sutemos, užsiciklinama ties melacnholiškais ūbavimais - Dark matter. Yra neišsipildžiusių himnų - kaip samurajiškas šauksmas į niekur Sacrifice. Yra kosminė depresija Solstice.

Tačiau albumo G taškas neabejotinai padėtas single Crystalline. Elektronika vs. kalkuliatoriškai-padaugintų-Björk sutartinės - tai, kas man labiausiai patinka Björk muzikoje. Iš jos diskografijos aš pirmiausia renkuosi 2001-ųjų Vespertine ir 2004-ųjų Olimpinių žaidynių atidarymo vinį Oceania. Dinamiški Crystalline beat'ai išskiria dainą iš viso albumo konteksto, o polifoniškas vokalas vis augina įtampą kol... kristalus ištaško drum'n'bass'inis finalas. Tikrai labai šaunus ir puikiai nuteikiantis kūrybinis sprendimas.

Turint galvoje, kad Björk yra gana produktyvi ir vis dar kūrybinga, Biophilia nėra privalomas klausyti kiekvienam - esu tikras, kad po metų kitų mus pasieks naujas savotiškas albumas. Galbūt atidžiau Biophilia ir kiti mažiau dėmesio sulaukę Björk albumai bus klausomi vėliau, kaip kad dabar klausomi archyviniai praėjusio amžiaus vokalisčių Nina Simone ar Odetta albumai.

6 iš 10

Gauntlet Hair - Gauntlet Hair

Bene dešimt metų gyvuojančio, tačiau tik dabar debiutuojančio dueto iš Ilinojaus Gauntlet Hair muzikoje telpa beveik viskas, kuo šiandien kvėpuoja indie muzikos scena. Stilistiškai jie turi daug giminaičių, bet parinkti jiems ką nors į brolius ar seseris būtų sunku. Po nesuskaičiuojamos daugybės lo-fi, elektronikos ir šiuolaikinio ambient krypčių atlikėjų debiutų - Gauntlet hair skamba kaip tikra atgaiva. Kodėl?

Visų pirma, drąsus beat'as, primenantis tai devinto dešimtmečio chuliganus (Happy Mondays, The Jesus and Mary Chain), tai šiuolaikinius dubstep reikalus. Paskutiniu metu pastebėjau, kad į minorines nuotaikas linkę lo-fi atlikėjai vengia gyvo ar bent jau pulsuojančio elektroninio ritmo, o veikiau įsijungia į madą sugrįžusią drum-machine, kuri skamba kaip gyvybės palaikymo aparatas. Žiūrėk, ir užmiegi. Gauntlet Hair daužo iš peties (My christ).

Originalūs gitaros rifai - dar viena ištaisyta "klaida", kalbant apie šiuolaikinius The Durrutti Column sekėjus. Išryškėja rimtesnis požiūris į muziką, kuri gali skambėti vėjavaikiškai. Atrodo, to užtenka geram kūriniui. Sugalvok tokį gitarinį kabliuką kaip Top bunk arba užturbink atrodo niekuo neypatingą ritmą taip kaip Lights out.

Gauntlet Hair skamba kaip DIY, bet išssiskiria iš masės - prie trijų raidžių norisi klijuoti kokybės ženklą "Talented". Be to, jie pasitiki savimi ir turi tvirtą savitą kryptį. Kas žino, galbūt šis albumas reiškia, kad indie muzikoje po konceptualizmo laikotarpio prasideda gaivališkas sugrįžimas prie kūrybos.

8 iš 10

Peter Gabriel - New Blood

Praėjusių metų albumas Scratch my back buvo tikrai malonus atradimas. Jame Peter Gabriel perdainavo savo mėgstamus kitų atlikėjų kūrinius: savaip, tačiau nepamiršdamas kaip visada "ieškoti". Tuose pačiuose orkestriniuose ieškojimuose jis paskendęs ir New blood. Tiesa, šįkart progresyvaus roko protėvio taikiklyje savotiška autobiografija - super hitai ir netokie žinomi kūrinėliai iš daugiau nei tris dešimtmečius trunkančios Gabriel solinės karjeros. Galbūt šie du faktoriai - nebe nauji žaidimai su klasikiniu skambesiu ir senos dainos - nulėmė tai, kad albumo klausiausi labai gerai žinodamas, ko tikėtis, ir tikrai neklydau.

Paprastai į kelintą dešimtį metų įkopę atlikėjai leidžia albumus su simfoniniais orkestrais norėdami ištikimus klausytojus nustebinti nauju skambesiu, o taip pat - suteikti savo muzikai ir sau daugiau solidumo. Kaip, pavyzdžiui, Rod Stewart - per pusę amžiaus šis girgždžiabalsis buvo ir glamrock'eriu ir MTV numylėtiniu, ir disko atlikėju, o dabar traukia sinatriškus džiazo "standartus". Peter Gabriel, žinoma, nereikia nieko įrodyti ir vaikytis niekur nepamesto solidumo. Klausant New blood aiškiai jauti, kad Gabriel yra klasikinis, nes šiuo gyvenimo periodu jam tai velniškai įdomu.

Vis dėl to, ar tai taip įdomu ir malonu klausytojui? Liūdnos, bet su geru užtaisu buvusios dainos Mercy street ir Red rain galutinai užmigdytos, nepaisant visų aranžuočių inovacijų - taip ir norisi orkestrinius bosus iškeisti į 80's beat'us kaip legendiniame So. Nepakartojamos robin-hudiškos auros netekęs ir Solsbury hill - skamba kaip provinciali dainuška. O ką jau kalbėti apie vieną kiečiausių Gabriel kūrinių Digging in the dirt - normaliai jį pergroti su simfoniniu orkestru tikriausiai neįmanoma, nors visai patiko dainos pabaiga - originale skambanti lyg lopšinė, o čia praturtinta nerimastingais styginiais.

Tiesa, buvau nevisai teisus rašydamas, kad viską numačiau. Kazimiro Malevičiaus kvadrato vertas  priešpaskutinis New blood kūrinys A queit moment. 4 minutės 48 sekundės nesumeluotos tylos. Smagiausia turbūt šitą "dainą" pirkti iTunes už 0.99 euro. Teko skaityti diskusiją oficialime Peter Gabriel puslapyje - praleisti A queit moment perkant visą albumą, ar ne. Ištikimiausi fanai tvirtino, kad negalima - esą griūna visa albumo koncepcija. 

6 iš 10

Raging Fyah - Judgement Day

Raging Fyah yra roots reggae grupė iš Kingston'o, o Judgement Day yra debiutinis jų albumas. Nors pagūglinus paaiškėjo, kad apie jaunuosius Jamaikos talentus pasaulis dar nelabai žino, svarbiau yra tai, kas vyksta pačioje Jamaikoje - šalyje, kuri padovanojo pasauliui regį, po to neatsargiai užsikrėtė dancehall virusu, o vėliau galutinai pasidavė JAV muzikos įtakoms. Atrodo, kad istorijos spiralė apsisuko ir vis daugiau jaunų muzikantų kasasi "prie šaknų". Jamaikos muzikos scenoje šiuo metu kaip grybų po lietaus gausu naujų "klasikinio" regio grupių ir Raging Fyah - viena iš jų. Po gražios įžangos ateina metas aiškintis santykius... Pavadinimas grupei kaip aviai balnas. Nepradėsiu moralizuoti, kad asfalto vaikai nebeužuodžia trench-towno smarvės, bet saldesnis lovers rock skambesys tikrai padarė įtaką tam, kaip suvokia ir groja regį Raging Fyah šešetukas. Net ir išlaužus piktesnę miną, jų instrumentai skamba pernelyg švelniai - jų skambesys nupoliruotas labiau nei perfekcionistų Groundation, o nuotaika kartais tokia gera kaip į senatvę nupopsėjusių Inner Circle. 

Labiausiai užvežęs gabaliukas - greitesnis, bet pakankamai liūdnas ir teisingas Running away, tikriausiai puikiai skambantis gyvai. Mažasis jo brolis - Karma - taip pat neblogas, bet juokinga girdėti tokiam reggae'iniam dramatizmui netinkančius prikergtus linksmus "organinius" solo. Iš lėtesnio plauko kūrinėlių patiko albumo starteris Irie Vibe, bei marliškų akordų kupinas Behold. Antroje albumo pusėjw smagiai išlaisvina perėjimas prie dub'o R.A.S. I&II. Šyptelėjau iš bandymo instaliuoti solinę gitarą tituliniame Judgement Day kūrinyje - sakiau ir sakysiu, kad vienintelė regio grupė, sugebėjusi pritaikyti šią roko manierą, yra Steel Pulse.

Jeigu dabar būtų XX amžius iš patirties sakyčiau, kad Raging Fyah skambesys ir "vektorius" toks ir liks. Kaip daugelio legendinių roots reggae kolektyvų, karjerą pradėjusių aštuntame ir devintame dešimtmečiuose. Deja, kokios bacilos kamuos XXI amžiaus karibų piratus, prognozuoti nedrąsu.

    

7 iš 10

Youth Lagoon - Year of Hibernation

Nebūsiu nei pirmas, nei paskutinis pastebėjęs, kad vieno žmogaus orkestras Youth Lagoon pasižymi ne vien minimalistiniais lo-fi sprendimais, tekstais apie vaikystę ir paauglystę ar neįmantriai virkaujančia gitara. Tokiu atveju jaunuolio iš Aidaho glūdumos Trevor'o Powers projektas nebūtų išsiskyręs iš dabar jau tikrai šimtų panašių atlikėjų įvairiais pavadinimais. Talento rašyti dainas jam galėtų pavydėti ir kokia labiau prakutusi roko žvaigždė. O koks nors prodiuseris su gera uosle pinigams būtų tikrai ryžęsis ištraukti Youth Lagoon iš jo miegamojo kambario ir imtis daryti naują koldplėj.

Bet kai sukasi kūrinėlis 17 iš debiutinio Year of hibernation, supranti, kad baigštus Trevor'o vokalas geriausiai skamba iš kažkur toli - lyg jis gulėtų ant lovos ir dainuotų savo merginai per skype. Taip pat  kaip ir smagus pašvilpavimas Afternoon, skirtas tik vienintelei popietei su draugais, o ne stadionams.

Dar patiko primityvi elektronika, tiksliau tai, kad ir ji čia buvo "įdiegta" skoningai - netgi priminė 2004-ųjų Hot Chip debiutą. Elektrą Youth Lagoon paprastai įjungia dainos viduryje. Bendrą vaizdą pakeičia tik kūrinėlis Daydream, čia pat išduodantis ir Youth Lagoon ribotumą. Įliejus šiek tiek daugiau datarock'iškos grietinėlės, skambesys tampa nebetoks subtilus. Atrodo, kad atrastas aukso viduriukas yra labai trapus ir autorius nuolatos turi jo laikytis, nes kitaip pasidarytų panašus į kitus lo-fi romantikus arba pralinksmėtų iki MGMT linksmumo.

O taip norėtųsi daugiau jaunatviško polėkio nusieksperimentuoti į lankas, bent debiutiniame albume. Geros dainos yra stipru, bet po metų kitų šitas potencialas išsivaikšto, ane?

6 iš 10 

SuperHeavy- Superheavy

Ilgai abejojau, ar Mick'o Jagger'io vadovaujamos ir garsenybių prifarširuotos grupės SuperHeavy albumas yra vertas šio įrašo. Kaip ten bebūtų, SuperHeavy nėra įprasta super-grupė, kai į vieną krūvą sugriūna tos pačios muzikinės kultūros grandai. Kaip kad buvo su roko milžinais Traveling Vilburies, brit-pop protėviais Electronic ar angliško bliuzo genetikais Blind Faith. Superheavy, visų pirma, vienija trijų skirtingų (bet giminingų) muzikinių stilių žvaigždes: britų soulo diva Joss Stone, dancehall'o sosto įpėdinis Damian Marley, na ir, žinoma, dėdė Mikas. Už šio avangardo stovi nemažiau įspūdingi pilkieji generolai: legendinis jūritmicsas Dave Stewart ir Indijos muzikos eno Allah Rakha Rahman. Kaip jums šutvė?

Nuoširdžiai maniau, kad jie tiesiog suneš kiekvienas savo nereikalingus kūrinius, sukurs kokį sumuštininį singlą, o Dave Stewart'o pultas jau žinos kaip visa tai apjungti. Matosi, kad kaip tikra grupė SuperHeavy pradėjo nuo nulio - firminiai kiekvieno iš dalyvių atspalviai stipriai įpinti vienas į kitą, vieni kitiems  nusileidžia: prisitaiko prie jamaikietiško ritmo (Miracle Worker), vėliau grįžta prie roling-stouniško mainstream'o (I can't take it no more). 

Nors santykiaujama su meile, tačiau skamba vis tiek nekaip. 80 proc. albumo yra tokios neaiškios struktūros dainos su klišinėm tonacijom, neišvengiamai pavirstančios ausiai ne itin mielu jamminimu: Jagger'is stena vis pakeltu tonu, Joss Stone dejuoja, o A.R.Rahman'o rytietiški styginiai vis didina kamasutrišką įtampą. Po to viskas beprasmiškai baigiasi, bet jau kitoj dainoj prasideda iš pradžių. 

Vienintelis Damian'as Marley yra pernelyg kampuotas - kaip ir hiphopas, dancehall turi specifinius savo rėmus, kaip integruotis į svetimą muzikinę aplinką. Visi turi minutėlę užsičiaupti, kol sosto įpėdinis padaro savo posmelį ir tada SuperHeavy tęsiasi.

Akivaizdu, kad visi SuperHeavy dalyviai patyrė didelį malonumą įrašinėdami šį albumą arba bent jau nuo buvimo kartu. Precedentas padarytas, dabar reikia stipraus albumo.

5 iš 10

The War on Drugs - Slave Ambient

Atsimenate, kaip dar praėjusio amžiaus pabaigoje Bruce'as Springsteen'as vaikščiodavo po niūrias gatves po nosim niūniuodamas ,,...the streets of Philadelphia...na na na''? Grupė iš Filadelfijos War on drugs tikrai nepamiršo savo gimtinės dainiaus - klausant albumą Slave Ambient taip ir norisi prisiminti ir ką tik minėtą Briusą, ir kitus panašaus amerikietiško skambesio atlikėjus - ir Tom Petty, ir netgi Tom'ą Waits'ą ,,gilioje jaunystėje''.
War on drugs puikiai išnaudoja šios roko atšakos įdirbį. Būtų juokinga šiandien kažką kaltinti dėl tokių bendrybių, galima tik konstatuoti tradicijos tęstinumą. O praėjusiame amžiuje buvo nemažai priekaištaujančių tam pačiam Briusui už esą nusavintą Bob'o Dylan'o skambesį: maždaug Dylan'as tai protingas, o tu tik panašiai skambi.

Panašiai skamba ir War on drugs Come to the City. Ilgai aidinčios vokalisto Adam Granduciel frazės taip ir prašosi monotoniškai bėgančių vaizdų už automobilio lango. Būtent todėl verta turėti šį albumą ausinuke arba automobilio ,,bardačioke".

Baby Missiles beveik rokenroll'o greitumu groja bažnytiniai vargonai - OK, visiškai Dancing in the Dark tempu. Na, o kai paskutinę kūrinio minutę įsijungia lūpinė armonikėlė, asociacijos ir ironiški įtarimai virsta į kažką labiau apčiuopiamo. Slave ambient atlikėjai atvirai savinasi Springsteen'o, Neil'o Young'o Bob'o Dylan'o (Black Water Falls), Tom Petty energijos užtaisus ir priverčia juos skambėti šiuolaikiškai. Ir tikrai labai gerai.

7 iš 10

No Age - Everything In Between

Hei, kas atsitiko No Age? Ar duetas jau ruošiasi pensijai? Rimtai, naujasis jų darbas Everything In Between persmelktas salstelėjusių sentimentų ir sveikinimų koncertų melancholijos. Na gerai, gal ir ne viskas taip baisu, bet naujajame albume No Age atrodo kažkokie senstelėję ir pavargę. Ir ankstesniuose dueto darbuose vietos išplaukusiam lengvai melancholiškam skambesiui tikrai atsirasdavo, bet nebuvo to „ech, kai aš buvau jaunas“ jausmo. Ir apskritai, nostalgija ir melancholija pati savaime nėra blogai, daugelis šiuolaikinės muzikos lo-fi, vintage, juostinės kasetės estetika ir siekia ją sukurti, bet Everything In Between atveju tai kažkaip nesueina. Na tik paklausykite Life Prowler, Glitter, Common Heat ar Positive Amputation.

Ačiū dievui, dar yra ir tokių užtaisų kaip Skinned, kurių vieną kartą nepakanka, norisi dar ir dar. Čia netgi yra priedainis su „la la la“ - paprasta, bet efektyvu. Žinoma, galima ir sudėtingiau, kaip Sorts, kuri kaip griūnanti, tvirto pagrindo neturinti struktūra. Šiaip jau negalėtum pasakyti, kad No Age kartojasi, ar radikaliai keičia skambesį. Tai, ką girdime Everything In Between , dažnai įvardijama kaip nuosekli skambesio evoliucija, bet evoliucionuodami No Age beveik visai atsisako punk skambesio, Weirdo Rippers laikai atrodo toli toli praeityje. Be minėto Skinned stipriau trinktelti bandoma tik Shred and Transcend, Depletion ir Fever Dreaming, kurioje vis pasigirsta Sonic Youth ar My Bloody Valentine prievartaujamos gitaros.

No Age visuomet buvo priskiriami 90's revival'istams, bet naujajame darbe tai dar labiau krenta į ausis. Valley Hump Crash ar Chem Trails primena amerikietiško indie roko pradžią ir praeito amžiaus paskutinio dešimtmečio Lollapalooza festivalio line up'us. Tradiciškai naujajame albume yra ir keletas shoegaze'inio ambiento intarpų, o kai kurie iš jų, tokie kaip Dusted yra visai veiksmingi.

No Age jau Nouns albume išgrynino unikalų skambesį, kuris iš esmės girdimas ir Everything In Between. Daugeliui kitų indie roko grupių tokio lygio albumas būtų tikrai pasiekimas, bet čia juk No Age, o iš jų tikimės daugiau ir stipriau.

Viso Everything In Between strymas - čia.

7 iš 10

Satta Outside 2010 @ Šventoji

Taip, žinom, kad truputėlį pavėluotai. Vienok, grįžus iš šiemetinės „Sattos“ pasipylė daug keistų atsiliepimų. Liejosi perkaitęs susižavėjimas kiekviena smulkmena, o taip pat girdėjosi amžinai viskuo nepatenkintų burbėjimas. Taigi, laikas žvilgelėti į „Satta Outside 2010“ iš atstumo. Akivaizdu viena – organizatoriai laiku suprato, kad festivalis negali amžinai likti toks, koks buvo pradinėje savo užuomazgoje, koks jis kirbėjo pirmose nedrąsiose mintyse. Ir tai ne tik dėl pasikeitusios vietos – iš ramios ir natūraliai izoliuotos Smiltynės satta-outsideriai buvo perkelti į šūdrestoranių pritvinkusį Šventosios kaimą su viešu paplūdimiu. Kaip taikliai pastebėjo Mark Splinter, "little postsoviet cultural trashcan with no future“. Prasiplėtė „Satta Outside“ publika, atsirado kitiems Lietuvos festivaliams būdingų elementų, tačiau drauge alternatyvus kurortas nepamiršo brėžti vis naujus horizontus – ko Lietuvoje niekada nebuvo.

Palikime visas organizacines ir buitines-būtines kraustymosi į Šventąją peripetijas organizatorių kontempliacijoms – juk „Satta Outside“ yra vienas iš nedaugelio įdomių muzikinių įvykių Lietuvoje, todėl kai kurių išklausytas, o kai kurių pramiegotas „set-listas“ yra vertas didžiausio dėmesio. Pirmą kartą festivalis įgavo vektorių – šiemet juo, matyt, tapo dubstep ir kitos jam giminingos elektroninės stilistikos. Festivalio programa vėlavo taip pat stilingai. Nekantraujantys pirmąjį alaus bokalą gėrė su Dr.Head roots šaknimis, afro beat‘ais ir free-jazzo kakofonija, vėliau buvo užvesta Šventosios DJ scena, įkurdinta ant upės kranto. Ji taip ir nenutilo iki pat sekmadienio vėlumos ir sukėlė ne-alternatyvaus kurorto poilsiautojų ir „authoričių“ pasipiktinimą. Higienos inspekcijai kratant pirmojo blyno dar nespėjusius prisvilinti restoranus, prie įėjimo į festivalį būriavosi kritinė masė.

Žinoma, didžiausias siurprizas ir kaip dabar madinga sakyti „netikėta erdvė“ – tai senoji Šventosios estrada. Iš išorės atrodė kaip visiškas urbanistinio ištvirkavimo vaiduoklis, o užsukus į vidų tapo miela ir jauki. Prie scenos linguoja betoną pralaužęs ir jau gerokai išstypęs lietuviškas beržas, o iš tarybinio į antikinį virtusį amfiteatrą puošia keletas pajūrio pušelių. Paskutinį kartą čia, matyt, su zavaliausko bajeriais dainavusių paltinienių ir ščiukaičių šmėklas penktadienį vaikė elektroninis desantas – melancholišką, tačiau sultingą DJ set‘ą sugrojo tautietis Eleven Tigers, tikrai patiko jaunasis talentas iš Utenos Brokenchord, svečiai iš Rusijos DZA bei Slugabed iš D.Britanijos.

Antrąją dieną – šeštadienį – kaip ir daugelį kitų, mūsų kompaniją nuvylė į bendrąjį Šventosios pliažą perkeltas Beach stage. Silpnokai aidėję Genys ir Mamania paskendo futbolo varžybų ir čeburekų prekeivių šūksniuose. Bet dabar mes žinome ilgam - karšti čeburekai būna bangos, ir būna žaros. Žymiai geriau sekėsi numigti prie upės scenos – kol saulė dar nesikėsino į pavėsį – teigiamos vibracijos iš pačios Jamaikos įtikino vakar nualintą kūną, kad gyvenimas tęsiasi ir šeštadienis bus dar geresnis. Taip ir buvo. Sunku nepamiršti visko, ką tądien dar teko pamatyti ir išgirsti.

Gausi kompanija susirinko pasiklausyti dar popietės karštyje grojusių Lietuvos reggae meistrų Ministry of Echology, o finale atliekama kompozicija iš Skatalites repertuaro nuo žolės pakėlė net pačias tingiausias šiknas. Su Geniu koncertuojantis Shidlas savo dainomis bandė familiariai įsiprašyti į draugus, tačiau postmodernūs ir paranormalūs saliamiai atsidavė tik svetimu „kasiaku“. O štai pusė velnio nuskambėjo gabalas apie krautuvėlę, kurioje yra visko, bet „ko mums reikia čia nėra“. Kam tą vakarą teko matyti Mekas Duo, reiškė jiems pagarbą, o štai stikliniu žvilgsniu pavėpsoję į latvius Silards, visi kartu juos nuteisėme už muzikinę grafomaniją ir tuštybę. Gerai, kad susikaupusį nepasitenkinimą čia pat išvaikė sintezatoriniai punk rokeriai iš Suomijos Folke Westside.

„O žvagždžių ar buvo?“, - savęs klaustų Ramūnas Zilnys. Buvo. Ir labai karštų. Apie londoniečių Mount Kimbie muzikos aktualumą galima perskaityti ir Pitchforke, ir netgi BBC, o mums buvo įdomu, kaip jie skamba gyvai. Grojo preciziškai ir trumpai. Vieni sakė vos neužmigę, kiti – vos spėję įkvėpti Mount Kimbie kuriamų erdvių ir skambesių. Kaip ir praėjusių metų Sattoj, svečiai iš Olandijos dideliu subtilumu nepasižymėjo. Tačiau nenusakomo stiliaus muziką grojantis amsterdamiečių duetas Knalpot patriukšmavo atsakančiai. Širdis džiaugėsi. Į tą pačią estrados sceną šeštadienį dar žengė vilniečiai Fusedmarc, o tokie čemponai kaip mes sulaukė ir Hudson Mohawke. Šis britų elektronikos talentas anksčiau gyręsis savo pomėgiu kaskart stebinti susirinkusius, šįkart pasirinko „žostką“ skambesį - pribaigė paskutiniuosius diuraselo zuikučius. Palyginus su jazzrokin‘iais ir r‘n‘b semplais praturtintu albumu Butter, Satta Outside pamatė labai bekompromisinį Hudson Mohawke. Ir tai nėra blogai.

Dar buvo trečioji festivalio diena, daugybė pamestų/rastų daiktų, šalta ir gaivinanti upė, bičas, trūkęs pirštu ieškodamas savo kakle pulso, visuotinai cirkuliuojantis „kai didumo“ ir „tempk jį čia“ virusas. Tuo metu Šventojoje koncertavo Mindė iš kaimo ir Žvangulis su Persikiuku.

Best Coast - Crazy For You

Buvusi Pocahaunted vokalistė Bethany Cosentino, kartu su naujais bendraminčiais subūrė "lengvo" ir nė kiek nespygliuoto indie grupę Best Coast. Neseniai leiblas "Mexican summer" tėškė ir debiutinį kolektyvo ilgagrojį - Crazy for you. Albumas negali būti vertinamas vienareikšmiškai, nes su savo dainomis Best Coast eina drąsiai ir be specialiai išskirtinių ypatybių. Imkite ir klausykite dainas su naiviais tekstais apie meilę, išsiskyrimą, nepasiekiamus Bethany vaikinus, bandykite užsikabliuoti už vidutiniško patrauklumo gabalų.

Šiandien tai skamba kaip kritika, tačiau prieš dvidešimtmetį languotais marškiniais vilkinčių grunge ir indie grupių kelias į "žinomumą" buvo kaip tik toks. Niekada nežinai, iš ko gausis Velocity Girl, o iš ko Smashing Pumpkins. Todėl šiandien man patiko Goodbye. Ką toliau reikia daryti pagal pasirinktą scenarijų? Koncertuoti, koncertuoti, koncertuoti... Kita vertus, akivaizdu, kad muzikos pasaulio ne-naujokai Best Coast nesiekia tapti super-grupe, o veikiau atsiriekti savąją klausytojų auditorijos dalį tiesiog grojant gerą, pastovų ir nuspėjamą indie - aukščiausiame šios muzikos ešalone šiandien tai nėra pats dažniausias atvejis. Didžioji dalis pradedančiųjų dar neatsikando eksperimentų su lo-fi, hipsteriškomis manieromis, elektronika. Taigi, nišą Best Coast bet kokiu atveju užsiėmė gana įdomią ir laiko patikrintą. Tik ar užteks parako jų dainoms, pavyzdžiui, kaip panašų daiktą malantiems The Pains of Being Pure at Heart? Kritikos šiuo požiūriu grupės "kompozitorei" Bethany negaili netgi albumą liaupsinantis Pitchfork.

Mano nuomone, jeigu Best Coast sugebės ir toliau laikytis kad ir tokiame pačiame lygyje - jie neišvengiamai pateiks dar daug įdomios muzikos - apie tai sufleruoja tokios dainos kaip Honey ir The end.

6 iš 10

Best Coast - When I'm With You from Pete Ohs on Vimeo.

Arcade Fire - The Suburbs

Galbūt tokius pareiškimus reikėtų pasilaikyti metų pabaigai, tačiau jeigu labai apibendrintai reikėtų blic-atsakyti, kokia pastarąjį dešimtmetį buvo roko muzika, tarčiau žodžius Arcade ir Fire. Ne todėl, kad trečiasis grupės albumas The suburbs būtų super įdomus. Jis toks tikrai nėra. Tačiau kanadiečių stilistininis miksas ir sugebėjimas nenusichaltūrinti kaip kokie Franz Ferdinand ir kurti muziką bent šiek tiek atsparesnę laikui nei The Killers – tokio apibūdinimo, mano manymu, užtenka dešimtmečio grupei. Būta ir įdomesnių, ir gilesnių, tačiau ir šiandien, šiek tiek pailsėjęs nuo Arcade Fire, aš vėl suku The suburbs ir smagiai linksiu į linksmą taktą. Nepykina ir netgi gerai nuteikia. Smagiausia – Half light II (No Celebration).

Albumo pavadinimas taikliai atspindi grupės nusileidimą ant žemės – nesakysi, kad jiems būdingas polėkis ir indie šėlsmas kažkur dingo, tik čia žymiai mažiau jų pamėgto dramatizmo – palyginus su debiutiniu Funeral. Tokie kūrinėliai kaip Rococo kuria kažkokią naują kalbą su klausytoju, kurią dar teks išbandyti gyvuose pasirodymuose. Iš kitos pusės, dviračių Arcade Fire čia nesistengia kurti, kas antras kūrinėlis yra paprastas kaip trys kapeikos – Empty room šiandien nenustebins nieko. Vienai po kitos lekiant tokioms neįdomioms minutėms imi galvoti, kad šio albumo razinkos ragauajmos tik praėjusių dviejų albumų kontekste. Kitaip tariant, Arcade Fire nėra grupė, kuri versis per galvą – su laiku jie taps tik paprastesni. Po kelių metų, žiūrėk, klausysime akustinį Win Butler solinį albumą.

Prisipažįstu, kad pastebėjau singlo The Suburbs kulminacijoje garsus, šiek tiek primenančius Depeche Mode. Galbūt čia specialiai. Nes šiaip ši daina man labai patiko – penkios minutės nė kiek neprailgsta, nes tai tas pats jaukus (gyvas) grupės skambesys, tik keletą kartų lėtesniu tempu nei ankstesni singlai. Kai kam gali atrodyti, kad likę albumo kūriniai kartoja jau išrastą sėkmingo albumo formulę. Pavyzdžiui, tylus susikaupimas City with no children turi savo atitikmenis ir Funeral, ir Neon bible. Gali būti ir taip, tačiau juk sėkmės formulės sugrįžtant po kelių metų pertraukos šiandien yra nebeįmanomos. O ir Arcade Fire naujasis albumas skamba archajiškiau ir gyviau už kokius Coldplay arba jau seniai praaugtą vyresnįjį brolį The Decemberists.

7 iš 10

Alina Orlova - Mutabor

Pirmą kartą jau pasklidusias Alinos Orlovos demo-dainas išgirdau keistoje tam vietoje – antrą valandą nakties aplink riogsojo įkaušę metalistai ir labai keistos jų moterys. Visi pritariamais ženklais rodė, kad muzika jiems patinka. Patinka Alina. Patinka Ramuma-ramuma. „Ką aš žinau“, - tąkart tariau. Visa tai jau esame girdėję. Jeigu ne Tori Amos, tai Kate Bush. Jei ne Joni Mitchell, tai įsijunk MTV – ten kartais rodo ir Regina Spektor. Dabar pradedu galvoti, kad toks požiūris į dainuojančias būtybes iš esmės neteisingas ir panašios jos tik tuomet, kai surinktos drauge viename folderyje. Faktas yra tai, kad 80’s pompastikai Joni jau buvo per sena, per daug dogmatiška, o Kate Bush 90‘s rokas pasirodė nederlingas. Taigi kiekvienam laikotarpiui sava Tori Amos, kiekvienai naujai durnių sankaupai sava Alina Orlova. Šiuo atveju Lietuvoje Alina Orlova buvo pirmasis kaimietiško šou biznio nenužudytas pirmagimis. Galbūt dėl to, kad perdaug gyvastinga, o gal todėl, kad keitėsi pats laikmetis. Atsargiai, per „Facebook“ skaičius, tarp „Pravdos“ eilučių ir kažkur ŠMC kavinės girtame klegesy kelią prasiskynė DIY ir indie revoliucija, kurios pagrindiniu principu Lietuvoje tapo „prieš išleidžiant Zvonkę, reikia pažiūrėti, ką iš tiesų mėgsta žmonės“.

Pradėjau iš toli ir nuklydau toli – Alinos Orlovos naujasis albumas Mutabor toks pat asketiškas kaip Laukinis šuo dingo, tačiau gausus minimalistinių efektų – šiek tiek styginių, elektrinis versus akustinis piano, retkarčiais pritildomas vokalas. Apie pačias dainas – šiek tiek daugiau kabareto, kartais net balkaniško, uždaro ritmo, mažiau erdvės. Tą įspūdį sustiprina ir Orlovai būdingas dainų folklorizavimas.

Kaip bebūtų keista, iš pačių dainų labiausiai man patiko „rusiška“ Orlova – Лихорадка ir Чудеса. Kad rusams reikia savo Orlovos, sufleruoja atlikėjos sėkmė Maskvoje, ar reikia lietuviams jos talento – nelabai žinau. Kartais atrodo, kad į Orlovos koncertą nueiti yra gero tono ženklas – kaip sakė vienas Algio Greitai personažas „melomanas“: mėgstu atlikėjus, kurie yra man ir pirmoje, ir antroje vietoje.

Šiandien Mutabor spindi įvairiausiomis nuotaikomis – nuo Amerika iki Čia. Šis spektras yra įvairesnis ne tik už pradžioje išvardinto feministinio fronto atstovių muzikas, bet ir visą Lietuvišką muzoną apskritai. Per daug neliaupsinant Alinos, pasakysim tik tiek, kad Jurgai Š. dar tikrai ilgai plaukti iki Orlovos lygio. O kriterijai, matyt, du: drąsa ir pagarba klausytojui.

8 iš 10

VA - The Disney Reggae Club

Walt Disney records šią vasarą pristato žymiausias filmukų dainas, specialiai šiam projektui įrašytas žymiausių reggae scenos atlikėjų. Ironiška šypsena kyla vos pažvelgus į viršelį, jau suvokus gana įdomų derinį, nedingsta ir klausant The Disney reggae club.

Taip jau susiklostė, kad Holivudas ir JAV turėjo gana nemažą įtaką pirmiesiems reggae muzikantams - vyko tikrų tikriausi kultūriniai mainai. Tai, kas mums galėtų atrodyti kaip primetamas masinis skonis, jauniems ir kūrybingiems jamaikiečiams buvo erdvė savoms interpretacijoms, kas iš tiesų yra kuul'man. Pavyzdžiui, žinomi periodai septinto ir aštunto dešimtmečių džiunglėse, kai Jamaikoje pačiomis šauniausiomis buvo laikomos dainos apie vampyrą, o šiai madai praėjus - apie juodą ranką. Netgi vėliau, visiškai rastafarizavus reggae muziką, pasišiaušusios revoliucijos objektu tapo ne JAV, o kolonijinė Anglija, Peter Tosh'o ir tevadinta babilonu. Galiausiai žvelgiant ir šiandien į šiuolaikinę dancehall sceną - didžiojo kaimyno įtaka akivaizdi. Iš kitos pusės, bet kuris dreadas jums paaiškins, kad nei repo, nei kitų atmainų be reggae nebūtų, ką jau kalbėti apie šiuo metu pulsuojančius dubstep reikalus.

Ar šis albumas yra duoklė kažkam? Ne, veikiausiai, ne. Walt Disney Records tai sėkmingas komercinis projektas, atlikėjams - įdomi kūrybinė patirtis. Negali likti abejingas, kai playliste matai tokius vardus kaip Steel Pulse. Jų "Jungle Book" dainos Bare Necessities versija man patiko labiausiai - beveik vienintelis kūrinėlis, kuriame dar likę šiek tiek agresyvumo. Dar viena legenda Burning Spear - visiškai paskendęs "Undinėlės" romantikoje Kiss the girl, bet senoliui tai juk tinka. Blankiai, lyg iš nutrintos plokštelės skamba be savo lyderio likę UB40. Bet kokiu atveju malonu juos matyti šioje kompanijoje - tai lyg įvertinimas grupei, kuri daugiausiai žinoma tokiais super-hitais kaip Red red wine, tačiau niekada nebuvo nuklydusi nuo savo šaknų. Kitas legendinis senolis Toots (kažkodėl be Maytals) dainuoja Zip-a-dee-doo-dah ir tikrai jaučiasi savo vietoje, o Gregory Isaacs aiškindamas, kaip yra gerai Under the sea, skamba juokingai, tačiau irgi - neblogai. Blogai skamba Tuff Gong'o CEO Cedella Marley su Can you feel the love tonight?, kažko pritrūksta ir jos broliui Ziggy. Užtat viską kompensuoja nepkartojama ritmo grupė Sly & Robbie, į žaislų istorijos You've go a friend in me sveikai įliejusi dub'o.

Aišku viena - klausyti dainų ir išgirsti seniai girdėtų balsų yra tikrai geriau nei mąstyti: tinka disnėjus prie regio ar ne, vertėjo Burning Spearui ir Steel Pulse'ams dėtis prie šios aferos ar ne...

6 iš 10

John Zorn - Goddess: Music For The Ancient Days

Džiazo pasaulyje John Zorn yra neeilinė asmenybė - tą man sako bendras išsilavinimas. Nors iš tiesų su jo kūryba aš pažįstamas tik iš kelių gerą įspūdį padariusių prisilietimų ir nesuskaičiuojamų pažįstamų džiazofilų aikčiojimų. Galbūt todėl naujo jo albumo jau antra diena klausausi su "naujokiško atradimo" malonumu. Netikėtai man pakliuvęs Goddess: Music for the ancient days yra įdomi kelių džiazo pasaulių kryžkelė. Pats albumo skambesys, daugiausiai akustinis, pritaikytas ekspedicijoms į world muziką, pakeliui su a.a. Joe Zawinul devinto ir dešimto dešimtmečio ieškojimais įvairių šalių folklore. Tačiau jau pirmoje kompozicijoje Enchantress skamba vakarietiškas pozityvas - lyg smooth jazzo melodijose. Vėliau, Ishtar ir Haptameron klausytoją tarytum sudrausmina niekur neskubėti, o bene įdomiausias kūrinėlis White magick galutinai panardina į rytietišką mistiką.

Tiems, kas yra matę John Zorn atliekantį savo kūrinius su orkestru, visa tai gal ir neatrodys nuostabu, nieko naujo nekalbės ir džiazrokinė solo gitara. Man patiko, kad kiekvienas kontrastas čia iš karto virsta fundamentu (bent jau ausis tiki, kad taip turi būti). Nors galima tai vadinti tiesiog "profesionalumu".

Drawing down the moon - tie patys akordai kaip ir albumo pradžioje, tačiau susiliejantys į tokį visko persotintą debesį - sakytum Zorn'o orkestro kakofonija, bet per daug jau dera gitaros ir klavišų nuklydimai.

Gerai tai, kad Goddess: Music for the ancient days lengvai pasiduoda klausymui ir tikrai įsimena. Tai nėra albumas, kurį rekomenduočiau kaip Zorn'o muzikos etaloną, tačiau patį albumą - kaip savarankišką kūrinį - išgirsti iš tiesų verta.

8 iš 10