Raging Fyah yra roots reggae grupė iš Kingston'o, o Judgement Day yra debiutinis jų albumas. Nors pagūglinus paaiškėjo, kad apie jaunuosius Jamaikos talentus pasaulis dar nelabai žino, svarbiau yra tai, kas vyksta pačioje Jamaikoje - šalyje, kuri padovanojo pasauliui regį, po to neatsargiai užsikrėtė dancehall virusu, o vėliau galutinai pasidavė JAV muzikos įtakoms. Atrodo, kad istorijos spiralė apsisuko ir vis daugiau jaunų muzikantų kasasi "prie šaknų". Jamaikos muzikos scenoje šiuo metu kaip grybų po lietaus gausu naujų "klasikinio" regio grupių ir Raging Fyah - viena iš jų. Po gražios įžangos ateina metas aiškintis santykius... Pavadinimas grupei kaip aviai balnas. Nepradėsiu moralizuoti, kad asfalto vaikai nebeužuodžia trench-towno smarvės, bet saldesnis lovers rock skambesys tikrai padarė įtaką tam, kaip suvokia ir groja regį Raging Fyah šešetukas. Net ir išlaužus piktesnę miną, jų instrumentai skamba pernelyg švelniai - jų skambesys nupoliruotas labiau nei perfekcionistų Groundation, o nuotaika kartais tokia gera kaip į senatvę nupopsėjusių Inner Circle. Labiausiai užvežęs gabaliukas - greitesnis, bet pakankamai liūdnas ir teisingas Running away, tikriausiai puikiai skambantis gyvai. Mažasis jo brolis - Karma - taip pat neblogas, bet juokinga girdėti tokiam reggae'iniam dramatizmui netinkančius prikergtus linksmus "organinius" solo. Iš lėtesnio plauko kūrinėlių patiko albumo starteris Irie Vibe, bei marliškų akordų kupinas Behold. Antroje albumo pusėjw smagiai išlaisvina perėjimas prie dub'o R.A.S. I&II. Šyptelėjau iš bandymo instaliuoti solinę gitarą tituliniame Judgement Day kūrinyje - sakiau ir sakysiu, kad vienintelė regio grupė, sugebėjusi pritaikyti šią roko manierą, yra Steel Pulse.
Jeigu dabar būtų XX amžius iš patirties sakyčiau, kad Raging Fyah skambesys ir "vektorius" toks ir liks. Kaip daugelio legendinių roots reggae kolektyvų, karjerą pradėjusių aštuntame ir devintame dešimtmečiuose. Deja, kokios bacilos kamuos XXI amžiaus karibų piratus, prognozuoti nedrąsu.
7 iš 10
