Grupė Tortoise kitais metais švęs savo dvidešimtmetį. Atrodytų, su tokiu klausytojų susidomėjimu kiekvienu nauju albumu Tortoise panašėja į legendą, kuriai galima ir melstis. Tačiau eksperimentuotojų prigimtis daro savo. Nėra nieko panašaus į tai, ką groja Tortoise. Pakartoti savo muzikos jie nesugeba ir patys. Ir tai visai ne mano panegirika, tai toks viską paneigiantis, klajokliškas jų charakteris – keliauti ir atrasti vis naujas muzikos erdves.Buvo džiazas, buvo elektronika. Dabar albumą Beacons of Ancestorship pradeda sintezatorių ir raketiškai šaudančios gitaros pasažai, primenantys Tony Banks ir Mike Rutherford tandemą vienu Genesis periodu.
Skubantis ir padrikas Prepare your coffin, elektronikos ir jungle dvikova Northern something, sirtakiškas iššūkis Underworld‘ams Gigantes, mokslinės fantastikos etiudas De Chelly ir gripu sergantis launžas Monument six one thousand.
Daugelis fanų Tortoise paslaptimi laiko tai, kad pradėjo vaikinai viską nuo nulio, be ypatingų autoritetų ir sugeba šitaip pradėti vėl ir vėl. Kažkada net savo stilių yra įvardinę kaip „post-rock“. Armėnų radijas vadina tai minimalizmu, bet man kyla klausimas, ar gali vinegretas būti minimalistiškas?
Atiduodamas pagarbą Tortoise, aš nesakau „geras“, aš sakau „būtina išgirsti“.
7 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą