
Vietoje lo-fi įrašuose karaliaujančių 60‘s vargonų, nuo pat albumo pradžios jus pasitiks vaiduokliškai aidintis fortepijonas. Griežtesnių gitarų fone (Good morning) taip atžagariai su mocarto klavišais buvo elgiamasi tik progresyvaus roko aukso amžiuje. Vėliau tas pats nevykęs mocartas bando sukurpti menuetą kartu su jį klaidinančiu „džiazovu“ saksofonu (Rest on water).
Trečiame šio lo-fi kordebaleto veiksme mocartas virsta į žaną mišelį žarą, bet jo bėdos čia nesibaigia – kiek besistengtų, sintezatoriaus akordai vos girdimi pro pelkiškas ūkanas ir lygiai 8 minutes jam tenka kovoti už gęstančią savo elektroninio skambesio gyvybę.
Ketvirtasis veiksmas – laidotuvės On through the night. Vargonai, tačiau ne doorsų jonika, o bažnytiniai – kartais pakilūs, kartais liūdni, peraugantys į Tarkovskio „Soliario“ soundtreką ir albumą baigiančią buities garsų ritmiką (kaip plaktuko iš rankų nepaleidžiantis sodo kaimynas).
Local Flavor nėra nė vienos priežasties ar vietos, kurią galėtumėte nuspėti. Blues Control yra nukirpę visas gijas su likusiu muzikos pasauliu ir manifestuojantys, kad jų muzika yra tik jų reikalas. Dideli ir didūs keistuoliai.
8 iš 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą