Dinozauro kiaušinis Nr.3: The Velvet Underground

1967 m. kovą dienos šviesą išvydo toks albumas su geltonu bananu ant viršelio. Jį įrašė niujorkiečių šutvė, pasivadinusi The Velvet Underground kartu su viena manekene. Tada šis albumas komercinės sėkmės nesusilaukė, tačiau dabar tiek Rolling Stone, tiek Pats Tu Toks mano, kad tai yra vienas svarbiausių albumų roko muzikos istorijoje.

Viskas prasidėjo, kai keletas idėjų kupinų žmonių nusprendė groti drauge. Tarp tų žmonių buvo John Cage'o ir La Monte Young'o draugas John Cale'as bei beat literatūra susižavėjęs Lou Reed'as. Kaip žinia, tuo pačiu metu New York'e aktyviai reiškėsi ir toks veikėjas vardu Andy Warhol'as. Jis su savo Exploding Plastic Inevitable priglaudė naują grupę ir netgi „prodiusavo“ albumą, apie kurį kalbame. Tiesa šis „prodiusavimas“ buvo savotiškas ir daugiausia pasireiškė tokiomis pastabomis kaip „yeah, that sounds great“ ir „i like it“. Lou Reed'as sako, kad toks Warhol'o „darykit, kaip norit“ prodiusavimo stilius buvo labai reikšmingas viso albumo skambesiui, ir su juo nesutikti turbūt negalima- laisvė eksperimentuoti ir profesionalaus garso inžinieriaus trūkumas jaučiamas visame The Velvet Underground & Nico albume. Tiesa negalima sakyti, kad Warhol'as nedarė nieko, grupę jis susiejo su savo asmeniniu „brendu“, sukūrė albumo viršelį, parūpino pinigų ir Nico.

Kad ir kaip ten būtų, vienuolikoje albumo kūrinių telpa viskas - Cale'o eksperimentai, Reed'o rokenrolas, Warhol'o (netiesiogiai) ironija ir kičas. Monotoniškas Maureen Moe Trucker būgnijimas, nešvarūs ir triukšmų lydimi gitaros rifai, persipinantys su Cale'o alto variacijomis - visa tai girdime debiutiniame The Velvet Underground & Nico. Čia ir įsimintina pop melodija Sunday Morning (ši įrašyta, nes labelas reikalavo nors vieno „normalaus“ singlo), ir odė heroinui Heroin, ir tyčia pompastiškas All tomorrow's parties (čia savo vokalu pasidarbuoja Nico), ir triukšmo srautas European Son.

Kontrkultūros ir nonkonformizmo bei populiariosios kultūros derinys The Velvet Underground & Nico, mano manymu, atspindi bendrą septinto dešimtmečio kultūrinį kontekstą, kur maišosi menas, maištas, „aukštoji“ ir masinė-komercinė kultūros. Kalbant apie albumo reikšmę vėlesnei muzikai, galima būtų pradėti vardinti grupes, kurių nebūtų, jei ne The Velvet Underground, tačiau man būtų gaila laiko, o ir vietos toks sąrašas užimtų daug.

Žodžiu, ne šiaip dinozauro, o tikro tiranozauro kiaušinis.